Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Gera galva būtina net ir moteriai.

Dortė nežinojo, ar jai patiko, kad jis tai pasakė apie mamą ir ją. Šis sakinys sugriovė tai, ką jis sakė iš pradžių. Pasididžiavimą. Jis dingo, kai tėtis prabilo apie mamos siuvinėjimą. Ir kai mama įėjo ir kažko paklausė, jis nustūmė Dortę ant grindų, tarsi ji būtų buvusi katė, atsistojo ir išėjo iš kambario. Nuo to laiko dovanos jis nebeminėjo. Jau po dešimties dienų tapo tylu. Mirtinai tylu.

Ji neprisiminė, ką darė ir ar su kuo nors šnekėjo vėliau. Piešti ji, šiaip ar taip, nebepiešė. Laikui bėgant viskas, kas susiję su Baltarusija, irgi išnyko. Tas gyvenimas, kurį jos gyveno, kai tėtis kiekvieną dieną grįždavo iš darbo, atsisėsdavo kartu su jomis ir valgydavo, skaitydavo laikraštį arba sėdėdavo ant savo kėdės ir kalbėdavosi su jomis. Dingo.

Jie nebuvo turtingi, bet ir ne vargšai. Jų namas stovėjo bemaž miesto pakrašty, apsuptas laukų ir didžiulių medžių. Dar ilgai po to, kai iš ten išvažiavo, ji girdėdavo galvoje čiulbančius paukščius, kaip kad paprastai dar prieš pabundant rytais. Girdėdavo atsargius žingsnius, kai tėtis žengdavo girgždančiomis grindų lentomis ir nulipdavo laiptais. Jis mėgdavo būti vienas, kai gerdavo rytinę kavą, kurią pats išsivirdavo.

Tėtis prižiūrėjo miestelio biblioteką. Be to, gimnazijoje dėstė Rusijos istoriją ir literatūrą. Beveik nuolat skaitydavo. Apie literatūrą, politiką, kalbas, taip pat – laikraščius. Arba kalbėdavo su jomis. Pokalbiais to nepavadintum, jis veikiau pasakodavo apie tai, kas jį domina. Bet tėtis niekada nepaaiškino, ką turėjo galvoje sakydamas, kad reikia tam tikros rūšies pamišimo. Paskui jau buvo per vėlu. Kai jos atvažiavo į Lietuvą, ji vis prisimindavo tuos žodžius. Dažniausiai, kai atidarydavo kadaise jo dovanotą dažų dėžutę ir atsiversdavo piešimo sąsiuvinį. Bet Dortė greitai visa tai padėdavo į šalį. Tarsi tai būtų buvę kažkieno kito.

18

Nikolajus, matyt, laukė iš jos laiškų. Ji buvo parašiusi tris, bet neprašė Laros jų išsiųsti. Jis galėjo suprasti, kad tai, ką ji rašė, buvo melas. Šito neįmanoma nuėjus į dušą nusiplauti. Vis dėlto ji rašė. Apie viską taip, kaip kad norėjo, jog būtų. Kad dirba kavinėje šešias dienas per savaitę ir turi vieną laisvą dieną. Eina į kiną ir pasivaikščioti prie upės. Kad gyvena su drauge, vardu Lara, kuri kalba rusiškai. Kad mokosi norvegų kalbos, o tai juk tiesa. Aprašė orą, vaizdą pro langą ir kaip atrodo butas. Laiškai Verai ir mamai taip pat nebuvo išsiųsti. Ten ji irgi viską aprašė taip, kaip galėtų būti. Kaip viskas bus, kai ji išmoks kalbą ir galės gauti įprastą darbą.

Dortė sudėjo laiškus į plastikinį maišelį ir paslėpė juos spintoje po dviem megztukais, kuriuos visada laikydavo išskalbtus. Trečiąjį vilkėdavo. Kartais ji išsitraukdavo laiškus ir bandydavo išversti juos į norvegų kalbą. Bet žinių toli gražu nepakako. Būtų galėjusi juos parodyti Larai ir paprašyti ištaisyti, bet nenorėjo, kad Lara pamatytų ją meluojant, nors šiaip apie ją žinojo viską. Kad liovėsi kraujavimas, bet dingo mėnesinės. Kad ji geria daug pieno ir mėlynių sultis, nes trūksta geležies. Kokių norvegiškų žodžių ji išmoko nuo to karto, kai paskutinį sykį matėsi. Bet apie laiškus Lara nieko nežinojo.

Kartą Dortė rado seną mamai adresuotą laišką. Močiutė kaltino ją užtraukus šeimai gėdą. Dortė niekam nepasakojo, kad jį perskaitė. Net Verai. Negalima skaityti svetimų laiškų. Bet ji nusprendė, kad nemėgsta močiutės, kad ir kas ji būtų. Blogiausia, kad ji pašaipiai rašė apie tėvų meilę. Blogiau už visa kita, kas ten buvo parašyta. Pavyzdžiui, už šį sakinį: „Advokatas, pašauktas tarnauti valstybei, neišleidžia savo dukters už žydo iš provincijos.“ Dortė nusprendė, kad močiutė yra sena kumelė įlinkusia nugara, mėšlu aplipusiais karčiais ir dėmėtais dantimis. Šlykščiausia, ką ji tą akimirką galėjo sugalvoti.

Bet dar prieš surandant jai tą laišką, mama pasiėmė Verą ir ją kartu į miestą, kuris dabar vadinasi Sankt Peterburgas. Turėjo būti laidojamas senelis. Pati kelionė buvo tarsi stebuklas. Žmonės. Kvapai. Traukinių švilpukai. Kraštovaizdis, skriejantis pro šalį, jai dar nespėjus susivokti, kad jis tikras. Močiutės butas buvo didžiausias, kokiame jai teko lankytis. Ruduo vis dar maloniai šildė. Kambariuose kvepėjo gėlių puokštės su kietomis kortelėmis, pritvirtintomis prie stiebų. Vera buvo dešimties, o ji – aštuonerių, ir dar niekada nebuvo mačiusios tokio didelio miesto.

Naujais lakiniais bateliais jos trepsėjo kartu su suaugusiaisiais, kurie verkė ir tylomis kalbėjosi apie tą, kurio jos nepažinojo ir kuris dabar buvo miręs. Beveik niekas su jomis nešnekėjo. Tėtė juk nevažiavo drauge. Matyt, tėvai nutarė, kad taip bus geriau. Viskas buvo kitaip nei namie. Sekretorius atidarydavo duris, kai kas paskambindavo, ir šiaip darė viską, kas tik įmanoma. Naktį ji miegojo kambarėlyje prie virtuvės. Jie taip pat turėjo seną įnoringą šunį, kuris nekentė visų, išskyrus močiutę. Kai Dortė norėjo jį paglostyti, jis stipriai įkando. Mama visiškai prarado savitvardą – tokios niekada anksčiau jos nebuvo mačiusios. Nors Dortė stovėjo kraujuojančia ranka ir neverkdama. Iš tikrųjų ji tai pamiršo, nes mamos skausmas buvo daug didesnis už jos, kai ji sušuko: „Nugalabyk tą seną baidyklę!“ Scena buvo keista, nes jos niekada anksčiau nebuvo girdėjusios, kad mama rėktų.

Kilo didžiulis sąmyšis. Pribėgusi močiutė paprašė, kad ji liautųsi elgtis kaip išlepintas vaikas. Bet tada gindama mamą Vera sušuko: „Juk ji – tavo vaikas!“ Mamos sesuo, kurią jos turėjo vadinti teta, pasakė „Vargšas vaikas!“ ir nuėjo. Ji tampė pirštus ir be perstojo taisėsi plaukus. Močiutė apsimetė, kad Veros negirdėjo, tik paprašė sekretoriaus nuvalyti ir aprišti Dortės ranką. Visi nepažįstamieji apsimetė, tarsi mamos nebūtų. Sekretorius irgi.

Kai jos vakare atsigulė, Vera sumurmėjo: „Ta ragana!“ Netrukus mama atėjo palinkėti labos nakties ir pasakė, kad jos išvažiuos diena anksčiau, nei buvo planavusios. Dortė puikiai suprato, ką Vera turėjo galvoje. Tiesą pasakius, ji nenorėjo apie tai galvoti. Bet jau tada Dortė suprato, kad mama netiko šiems namams, tad visiškai natūralu, jog ji išvažiavo su tėčiu į Baltarusiją. Ji taip pat suprato, kodėl mama važiuodavo į svečius tik tada, kai turėdavo dalyvauti kieno nors laidotuvėse.

Senelis gulėjo karste gražiai apvilktas. Bet su juo jau nebuvo įmanoma susipažinti. Veido oda buvo tarsi vaškinė ir su ryškiomis poromis. Tarsi kas būtų yla pribadęs mažyčių skylučių. Vešlūs antakiai atrodė taip, lyg jis juos būtų nusipirkęs gąsdinti žmonėms. Per daug dideli. Plaukai nosyje taip pat. Rankos buvo apmautos baltomis pirštinėmis ir sunertos ant krūtinės. Tarp nykščių įkišta rožė turėjo mirti kartu su juo. Tačiau buvo tamsiai raudona plazdančioje žvakių šviesoje. Grįžusi namo ji dažnai staiga prieš akis išvysdavo rožę. Šitaip ji tarsi įgijo amžiną gyvenimą. Bet apie močiutę ji nežinojo nieko.

Mama du kartus važiavo į Sankt Peterburgą. Kai mirė jos tėvai. Paskutinį kartą ji sužinojo, kad jos dalis tėvų turto bus atiduota kurortui prie Juodosios jūros, nes kažkas ten rūpinosi močiutės nervais. Tėtis norėjo, kad ji kreiptųsi į teismą ir pareikalautų palikimo. Bet mama atsisakė. Dortė girdėjo juos kalbant lovoje. Tėčio balsas buvo griežtas, tarsi jis būtų buvęs mokytojas. Bet mama tiesiog liovėsi atsakinėjusi.

Kai tėtis mirė ir jos nebeturėjo pinigų, Vera bandė su mama pašnekėti. „Advokatas!“ – pasakė ji tėčio balsu.