Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Jai, aišku, buvo sumokėta.

– Sumokėta?

– Už tai, kad įtikintų tave, jog važiuosite kartu.

– Negali būti, – gaudydama orą sulemeno Dortė.

Lara susimąstė, bet tik akimirką. Jos lūpos įsitraukė į vidų, kurį laiką ji plazdeno neapsakomai ilgomis blakstienomis. Jos mušėsi į skruostus lyg strazdo sparnai.

– Velniai nematė. Dabar sprendžia Tomas. Ir turėtum tuo džiaugtis – nes tas Liudvikas tavimi visai nesirūpino! Nors tau tik penkiolika, bet tiek dar supranti! Tiesa? Jokia kavinė nepriims to, kuris nemoka norvegiškai. Be to, ten prastai mokama, palyginti su tuo, ko tu verta.

– Ar galėčiau dirbti kavinėje, jei mokėčiau norvegiškai? – paklausė Dortė.

Lara truktelėjo pečiais ir pažvelgė į ją nusivylusiu žvilgsniu.

– Taip, galbūt, bet…

– Tada noriu išmokti norvegiškai!

Lara nusijuokė, bet Dortė matė, kad ji į ją žiūri rimtai.

– Norvegų kalba sunki… Bet aš paminėsiu tai Tomui. Galbūt jis sutiks. Yra klientų, kurie nepakelia tiek daug… veiksmo. Jie tenori su kuo nors maloniai praleisti laiką arba pasišnekučiuoti. Tada visai neblogai mokėti šiek tiek norvegiškai. Seni vyrai dažnai būna malonesni už jaunus. Taip pat turi daugiau pinigų. Bet tokiu atveju turėtum pabūti čia ilgiau. Trijų mėnesių neužteks, kad išmoktum norvegiškai. Nežinau, kaip čia su vizomis… Bet Tomas tikriausiai ras išeitį.

– Su vizomis?

– Tu esi čia kaip turistė, todėl Tomas turi viską sutvarkyti, kad nekiltų bėdų su policija.

– Aš nieko blogo nepadariau…

– Aišku, kad ne! Nusiramink! Bet Tomas už tave sumokėjo. Dabar dirbsi čia tris mėnesius. Tai reiškia, kad pirma turi išgyti. Gausi dvidešimt penkis procentus nuo uždirbtos sumos, kai bus išskaičiuota tai, ką esi skolinga Tomui.

– Kiek esu skolinga Tomui?

– Aš nežinau. Bet galiu paklausti. Pirmiausia pati kelionė. Ir tai, ką jis užmokėjo Liudvikui, kad tave gautų. Dar tai, kad turi gyventi, valgyti ir vaikščioti padoriai apsirengusi.

– Kur aš dirbsiu? – Dortė vos girdėjo savo pačios klausimą. Sumuštinio likučiai atakavo ją iš lėkštės. Raudona dešra su baltomis riebalų poromis. Lakuotame stalo paviršiuje ji matė svetimą veidą su įtrūkimais prie smilkinių ir lūpų. Spalvos buvo visiškai nusitrynusios.

– Čia. Miegosi viename kambaryje, o priiminėsi kitame. Priprasi. Tai kaip bet kuris kitas darbas, kuriame žmonės turi būti arti vienas kito. Jie turi teisę pasinaudoti dušu, bet šiaip neprivalai leisti jų į kambarius, kur pati gyveni. Mes laukiame dar vienos mergaitės, iš Rusijos. Bet tau juk tik geriau, kad turėsi su kuo pasišnekėti. Kitos merginos toli gražu negyvena taip gerai kaip tu. Tai paskutinė Tomo investicija. Manau, jis jaučia tau silpnybę.

– Kur Tomas gyvena?

– Mums tai neturi jokios reikšmės. Jis daug keliauja. Daugiausia kalbu su juo telefonu.

– Ar jis atvyksta kartais čionai?

– Kodėl klausi?

– Nežinau…

Lara žiūrėjo į ją pašaipiu žvilgsniu. Paskui staigiai atsistojo, pačiupo puodelį su lėkštele ir nužygiavo prie spintelės.

– Turėsi išmokti norvegiškai, kad galėtum pati su juo kalbėtis. Galėsi pasiskolinti mano žodynus. Turiu taip pat ir garso įrašų. Man prireikė metų… Bet tu veikiausiai greitesnė, kas žino?

– Su kuo aš kalbėsiu norvegiškai?

– Su manimi! Juk ateisiu kiekvieną dieną. Atrakinsiu ir užrakinsiu… Bent kol tapsi savarankiškesnė. Be to, nupirksiu, ko tau reikės. Tai mano darbas. Vėliau galėsi šnekėtis su klientais. Bet tik apie kasdienius dalykus. Neįsileisk jų į savo sielą. Ir visų svarbiausia – nesiskųsk! Bet pirmiausia turėsime tave sutaisyti ir išgydyti. Tau bus tikros atostogos!

– Ką man reikės daryti? Darbe? – sušnibždėjo Dortė nežiūrėdama į ją.

– Viešpatie! Nesuprantu, ką Tomas galvojo. Dar vaikas… – sumurmėjo Lara atsukusi nugarą. Paskui vėl iš lėto priėjo prie stalo. – Turėsi būti maloni ir draugiška. Klientas pats žinos, ką jums daryti. Tau nebūtina nei juoktis, nei šypsotis. Bet visada turi būti tinkamai pasidažiusi.

– Aš neturiu kosmetikos. – Dortė pasičiupo agurko griežinėlį ir užsidėjo jį ant sužalotos akies.

Lara nusijuokė ir krestelėjo savo ilgus plaukus:

– Taip ir reikia! Su nuotaika. Nieko nėra geriau už gerą nuotaiką. Kai turėsi klientą, aš išeisiu pasivaikščioti arba prisėsiu ir palauksiu. Kai jis nusivilks paltą, tu parodysi jam, kur vonia ir kambarys, kuriame būsite. Aš parodysiu, kuo tau reikės vilkėti. Tada viskas eisis savaime. Kai jis baigs, galbūt norės nusimaudyti po dušu arba nusiprausti. Tada tu pasirūpinsi, kad jis gautų švarų rankšluostį. Po to jis išeis. Neleisk jam užsibūti. Tai pirma taisyklė. Tik verslas. Neleisk jam mėginti susidraugauti! Net ir tada, kai išmoksi norvegiškai! Ir jokiais būdais nesileisk, kad tau įsiūlytų degtinės arba vyno. Arba narkotikų! Net cigarečių. Tomas nepakenčia įsisenėjusio dvoko. Pirmaisiais kartais po valandos sugrįšiu pažiūrėti, ar tau viskas gerai. Sutarta?

Vamzdžiai ūžė. Tokiame dideliame name turėtų būti daugybė vamzdžių.

– Kiek žmonių gyvena šiame name? – paklausė Dortė.

Lara akimirką spoksojo į ją nustebusi, paskui greitai nusišypsojo ir iš rankinės išsitraukė užrašų knygutę, kad užsirašytų kažką, ką prisiminė.

– Tau seksis kuo puikiausiai! Apžiūrėkime tavo apatinius. Turi pradėti nešioti liemenėlę. Ją paskutinę nusisegsi. Ją ir kojines! Tau reikia seksualių kojinių. Galbūt korseto su dirželiais. Bet dabar turi man parodyti, kas dedasi apačioje!

Jos įėjo ten, kur Dortė miegojo. Lara patiesė ant lovos rankšluostį ir pasakė, ką jai daryti. Ji nerangiai atsigulė ant nugaros sulenkusi kojas, kol Lara išėjo ir nusiplovė rankas. Geriausia buvo stipriai užmerkti akis ir leisti laikui pačiam eiti. Ji pajuto Laros rankas prie savo nuogos odos. Tai buvo pakeliama, nors ir gėdinga. Lara apžiūrėjo ją nuodugniai. Suėmus skausmui, Dortė gailiai sucypė. Paskui ji tarp savo šlaunų išgirdo prislopintą keiksmą.

– Kad jie sudegtų pragare! Pragare!! – sušnypštė Lara ir išniro virš jos pilvo panaši į drakoną iš pasakos.

O po trumpos akimirkos, po to, kai ji paplekšnojo Dortei per ranką ir nusisuko, į langą atsimušė žodžių srautas. Dortė dar niekada nebuvo girdėjusi tiek daug skirtingų rusiškų keiksmų.

17

Moteris vilkėjo baltą chalatą ir atrodė susirūpinusi. Bet jai nekilo abejonių dėl vardo ir pavardės, kuriuos sukūrė Lara. Šiaip ar taip, užsirašė savo kompiuteryje. Lara iš anksto perspėjo Dortę dėl dviejų dalykų: 1) jei ji paspruktų pakeliui pas gydytoją, Tomas ją surastų. Be to, jis pasirūpintų, kad ir Lara būtų stipriai sumušta bei prarastų darbą; 2) Dortė neturi nieko sakyti, kai bus pas ginekologę. Kalbės Lara. Dortė tekalbanti rusiškai ir besisvečiuojanti pas Larą. Įvykę kai kas siaubinga, užpuolimas ar panašiai. Bet Dortė nenorinti apie tai kalbėti ir kreiptis į policiją.

– Į policiją?

– Taip, šioje šalyje negalima žiauriai elgtis su žmonėmis nepatenkant už grotų. Na taip – yra begalė išimčių.

– Kokių gi?

– Viešpatie, kokia tu smalsi! Aš juk negaliu visko išmanyti.

Tokį atsakymą Dortė išgirsdavo dažnai, kai mėgindavo paklausti Larą ko nors, į ką toji nenorėdavo arba negalėdavo atsakyti. Arba kai ji galvodavo apie kažką kita ir tingėdavo atsakyti.

Juodasis šuo tarsi atsidūrė kartu su Dorte ant kraupios ginekologo kėdės su laikikliais kojoms. Inkštė net nemėgindamas įkąsti. Tačiau kai gydytoja įkišo instrumentą, buvo nebeįmanoma ištverti. Lara išvertė jai, ką gydytoja sakė, kad prieš susiūdama turi prapjauti, nes buvo bepradedą negražiai suaugti. Kad ji suleis vaistų, jog galėtų ramiai dirbti. Dortei mažai terūpėjo, kaip ten atrodo, kad tik neskaudėtų. Ji niekada nemanė, kad galima siūti žmones ten, apačioje, ir jai buvo baisiai gėda po ta ryškia šviesa.