Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Iš pradžių Lara sėdėjo ant kėdės ir klausėsi jos inkštimo. Bet kai viskas nutilo, ji prisislinko arčiau, tarsi būtų turėjusi prižiūrėti, kad viskas vyktų kaip reikiant. Galiausiai jos veidas išniro lyg apskrudęs mėnulis virš Dortės kairiojo kelio. Rūpesčių raukšlelės buvo ypač giliai įsirėžusios kaktoje. Gydytoja pasakė kažką, kas, kaip Dortė spėjo, reiškė, kad ji turi laikytis atokiau. Bet Lara gūžtelėjo pečiais ir liko ramiai stovėti, tarsi ji būtų padėjusi veterinarei, gydančiai karvę.

Kai viskas baigėsi, gydytoja padavė jai popierinį rankšluostį, įklotą ir padėjusi jai nulipti palydėjo už širmos. Dortė jautė palengvėjimą, nors grindys buvo šaltos it ledas, o kelnaitės dėmėtos. Atsirėmusi į kažką panašaus į baro kėdę ji apsirengė, kol kitos dvi kalbėjosi norvegiškai. Dortė spėjo, kad Lara melavo. Balsai išdavė, kad tai, ką reikėjo parašyti kompiuteryje, buvo ne taip paprasta.

– Tu ir vėl būsi visiškai sveika, bet tai užtruks kelias savaites. Siūlės išnyks savaime, taigi tau nebereikės grįžti. Ji patikrino, ar nesi užsikrėtusi ŽIV. Be to, tu ne nėščia. Taigi dabar esi lyg nauja. Juk tai puiku? – paklausė Lara nelaukdama atsakymo. Jos vėl išėjo į gatvę.

– Turėsi gerti antibiotikų ir geležį. Tyrimai parodė, kad tavo nusilpęs kraujas. Bet mes tai sutvarkysim, – paguodė ji.

Dortė suvokė, kad vaikšto kaip išsižergėlė. Atrodė, kad šlaunys prikabintos per daug toli ant klubų. Dabar ji jautėsi prasčiau nei prieš vizitą pas gydytoją. Tesvajojo atsigulti ir išgerti kelias tų tablečių, kurių gavo skausmui malšinti. Vis dėlto jos galvoje sukosi didžiulis noras – kraujuoti tol, kol išmoks norvegiškai tiek, kad galėtų dirbti kavinėje. Tarsi tiksliai žinodama, ką ji galvoja, Lara apglėbė Dortę per liemenį ir pasakė:

– Tik nesumanyk ko nors iškrėsti! Neprisigalvok nebūtų dalykų! Tomas geras, jis už tave sumokės. Už gydytoją, vaistus ir viską. Bet nemėgink jo apgauti. Jis malonus tol, kol nesupyksta. Tada negalėsiu tavęs apsaugoti.

– Ką aš galėčiau iškrėsti?

– Pabėgti iš buto. Nueiti į policiją. Iš kur man žinot, kokių kvailysčių gali prisigalvoti?

– Jis turi mano pasą. Aš neturiu pinigų…

– Taigi kad. Jie tave uždarys ir išsiųs iš šalies prieš tai įdėję į visus didžiausius laikraščius. Su nuotraukomis ir viskuo! Galbūt į lietuviškus laikraščius taip pat. Tada visi tavo krašte sužinos, kokį darbą dirbi.

Dortės širdis suspurdėjo. Būtent paskutinis dalykas neturi įvykti! Ji nepajėgė nieko pasakyti. Jos kėblino šaligatviu į autobusų stotelę. Lietus maišėsi su sniegu.

– Tu Tomo pusėje, nepaisant nieko? – išspaudė Dortė.

– Aš savo pačios pusėje. Nepaisant nieko. Bet aš dirbu Tomui.

– Kur jis yra?

– Tai neturėtų tau rūpėti. Bet galiu jam perduoti, kad jo pasiilgai.

– Aš jo nepasiilgau.

– Kodėl tada visą laiką apie jį klausinėji?

– Neklausinėju!

Ji nežinojo, ar jos su Lara pykstasi, ar toks Laros kalbėjimo būdas. Bet kai ėmė skaudėti siūles ir ji pradėjo šalti, nes batai leido vandenį, ėmė verkšlenti.

– Liaukis su tomis nesąmonėmis! – paprašė Lara tyliu balsu. – Paklausyk! Kai geriau jausies, nueisime į kavinę ir nusipirksime torto. Šito mes nusipelnėm, – pridūrė ji.

– Ar ten šilta?

– Aišku, kad ten šilta! Kai atsisėsi ir paragausi karšto šokolado, suprasi, kaip nuostabu gyventi šiame mieste!

– Negaliu, nes daug galvoju apie mamą ir seserį.

– Kas joms?

– Jos bus išmestos iš namo, nes aš dar neatsiunčiau joms pinigų.

Dortė spėjo, kad Lara eidama mąstė, nes tylėjo. Paskui kumštelėjo Dortei į šoną ir suraukė antakius.

– Paklausiu Tomo, ar jis gali nusiųsti truputį pinigų, nors tu ir nedirbi. Tu juk, po galais, nekalta dėl viso šito mėšlo! Užrašyk mamos pavardę ir adresą. Aš su juo pakalbėsiu.

– Ar tikrai paklausi?

– Žinoma! Bet nepažadu, kad jis sutiks. Tuo tarpu reikia, kad pagerėtų tavo nuotaika. Kai nustosi kraujuoti, eisim pirkti apatinių.

– Tai nebūtina, – sumurmėjo Dortė.

– Aišku, kad būtina! Nori visai nusmukti?

Lara atnešė jai seną kasetinį grotuvą. Su dangteliu, kuris bet kada atšokdavo, jei ji tik taisyklingai paspausdavo. Telikdavo tik įdėti kasetes, uždaryti dangtelį ir paspausti Play. Ten buvo taip pat ir radijas. Balsai – tikra maišalynė. Muzika, priešingai, ją džiugino. Ko tik ten nebuvo! Daugybė popmuzikos. Žinoma, Lara jį atnešė dėl kalbos kursų, bet juk buvo galima klausytis ir radijo. Tada atrodydavo, kad kažkas yra šalia. Ypač tomis dienomis, kai Lara negalėdavo užeiti. Nereiškia, kad ji galėjo kalbėtis su nepažįstamais žmonėmis iš dėžės, bet balsai jau savaime buvo paguoda. Ji galėjo klausytis ir mokytis. Su kiekviena praėjusia diena ji suprasdavo vis daugiau žodžių. Kadangi ji taip susikaupdavo, kad įsimintų žodžius, nebelikdavo laiko galvoti apie visa kita. Būdavo, kad ji pagaudavo save sėdinčią ir linksinčią arba kartojančią iš paskos. Tarsi būtų buvusi klasėje. Tik be klasės draugų.

Tėčio laikrodis vis dar nenorėjo skaičiuoti laiko. Bet Lara sutaisė stovėjusįjį ant naktinio stalelio iškart po to, kai pratrūko visais tais keiksmažodžiais. Pastatė jį su tokiu trenksmu, jog Dortė pamanė, kad sudužo stiklas. Bet tai buvo tvirtas, senovinis laikrodis.

Lara parūpino jai geltonų ir rausvų lapelių su lipniu kraštu kitoje pusėje. Dortė užsirašinėjo ant jų norvegiškus žodžius ir lipdė ant daiktų, esančių bute. Kartais jai padėdavo Lara. Jos turėjo susigalvojusios žaidimą, kuris susidėjo iš to, jog Dortė negalėdavo ko nors paliesti tol, kol nepasakydavo, kaip tai vadinasi norvegiškai. Kartais Lara garsiai nusijuokdavo iš jos tarimo. Bet ne iš piktos valios. Veiksmažodžiai buvo problema. Ji mažai ką veikė, o ir lapelių čia neužklijuosi.

Tais retais kartais, kai jos išsiruošdavo į miestą, Dortė tik eidavo ir spoksodavo. Lara sakydavo norvegiškus žodžius. Kadangi ji negalėdavo priklijuoti lapelių ant to, kas buvo už buto durų, greitai pamiršdavo. Žodžių buvo be galo daug. Mieste kalba atrodė daug painesnė nei kasetiniame grotuve. Gatvėje, parduotuvėse ir kavinėse žmonės šnekėjo visiškai kitaip nei balsas iš kasetės, kurį ji atkartodavo. Turėjo tarsi visai kitą melodiją, dėl kurios būdavo sunku suprasti žodžius. Kai ji pasiskundė Larai, sužinojo, kad šiame mieste žmonės kalba dialektu, kurį ir kitiems norvegams ne mažiau sunku suprasti. Menka paguoda. Juk ji gyvena būtent čia.

– Dar nepažinojau žmogaus, kuriam taip lengvai sektųsi! – paguodė Lara, kai Dortė pasiskundė. Galbūt ji tai sakė tik tam, kad pasirodytų maloni. Bet iš tikro ji nemanė, kad Lara žarstosi mandagybėmis.

Tėtis buvo sakęs, kad Dortei turbūt reikėtų lankyti dailės mokyklą. Bet kažkas jo balse neleido jai tuo iki galo patikėti. Arba galbūt taip buvo todėl, kad mama nesakė tam pritarianti, atrodė, tarsi ji galvotų apie kažką kita. Vieną dieną Dortei grįžus namo iš mokyklos, tėtis sėdėjo palinkęs prie jos piešinių.

– Be jokios abejonės, tu turi dovaną, – pasakė jis beveik nusiminęs.

Jai pasidarė karšta. Nuo deginančio drovumo.

– Bet nepakanka turėti dovaną. Net ir geros rankos nepakanka, kad taptum dailininku. Reikia tam tikros rūšies pamišimo. Visa kita nustumti į šalį.

– Pamišimo? – sušnibždėjo ji ir įsitaisė jam ant kelių.

– Daugeliui geriau pasilikti prie siuvinėjimo, kaip kad daro tavo mama.

Dortė sumišo, ji nesuprato, kaip mama susijusi su jos piešiniais. Ji niekada nebuvo girdėjusi, kad mama mėgtų piešti. Tai tėtis piešė. Daugiausia žemėlapius ir kraštovaizdžio eskizus, kurių niekada nebaigdavo.