Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Kokį skaičių Tomas paspaudė lifte? Butas turėjo būti viename iš viršutinių aukštų. Ji galvojo, kad sėdi balione, kybančiame virš svetimo, tamsaus miesto. Buvo beveik naktis. Šiaip ar taip, labai vėlu. Prisiminė, kad ant naktinio stalelio matė laikrodį, bet neįsidėmėjo laiko. Tomas apžiūrėjo tėčio laikrodį, bandė jį prisukti. Bet galiausiai papurtė galvą. Tėčio laikrodis nenorėjo skaičiuoti laiko.

Nusigiedrijo, danguje sužibo žvaigždės. Jos atrodė šaltesnės ir tolimesnės nei namie. Bet tai buvo tos pačios žvaigždės. Tėtis buvo parsinešęs namo knygų apie žvaigždėtąjį dangų. Jis mėgo kalbėti apie tai, kas buvo ten toli visatoje. Ji pamėgino prisiminti žvaigždynų pavadinimus ir tai, kaip jie atrodo. Mažieji Grįžulo Ratai, Didieji Grįžulo Ratai ir Trys Sesutės… Bet Dortė jų neberado šiame danguje. Ir dėl šio kvailo dalyko ji vėl pravirko. Nusišluostė akis kilpinio chalato rankove. Atsidavė snargliais, muilu ir šlapiais plaukais. Toli apačioje žėravo daugybė mažyčių taškelių – tarsi žemiškajame Paukščių Take. Mašinos. Jos judėjo viena linija tarp šviesos eilių.

Kažkas vaikščiojo koridoriumi. Ji prisiminė Tomo ir savo žingsnių aidą, kai juodu ėjo iš lifto į butą. Ir daug durų iš abiejų pusių. Namas turėjo būti pilnas žmonių. Prausdamasi vonioje girdėjo liftą du kartus. Dabar kažkas atsirakino gretimo buto duris. Jei būtų norėjusi ką nors pamatyti, būtų turėjusi atsirakinti duris ir išeiti į koridorių. Juk galėtų tarpdury pastatyti batą ar dar ką nors, kad neužsitrenktų. Bet ką reikėtų sakyti? Be to, sutiktasis gali būti vyras.

Ji atsinešė stiklinę pieno ir vėl atsisėdo prie lango. Žemė buvo be galo toli. Tomas virtuvėje buvo atidaręs langą, kad kaip reikiant išsivėdintų. Ji apie tai tada nepagalvojo. Langai visada buvo galimybė. Bet tokiu atveju viskas turėtų būti daug blogiau nei dabar.

Ant sienos prie durų kabėjo kalendorius su burlaivio nuotrauka. Buvo atverstas liepos mėnuo. Atrodė, lyg būtų kitame pasaulyje. Galbūt ji galėtų Tomo paklausti, kokia dabar diena? Paskui susivokė, kad nežino, ar jis grįš.

Kai išgėrė visą stiklinę pieno, nusprendė, kad paklaus Laros, kuri esą kalba rusiškai. Buvo svarbu sekti dienas. Laikytis tvarkos. Žinoti, kiek gyvenimo dienų sunaudota. Jos niekada nesugrįždavo. Dortė nutipeno į kambarį, kuriame turėjo miegoti, ir pažiūrėjo į laikrodį ant naktinio stalelio. Dešimt minučių po penkių. Šiaip ar taip, tai nebuvo tiesa. Ji nusiėmė tėčio laikrodį ir pasidėjo šalia. Galbūt Dievas nusprendė, kad ši gyvenimo dalis nebus matuojama?

Dortė nežinojo, ar išdrįs atsigulti miegoti, kad ir kokia nuvargusi. Bet galiausiai atsigulė pravėrusi duris į prieškambarį. Šitaip ji tarsi galėjo kontroliuoti, kas įeina. Vis dėlto negalėjo užmigti. Girdėdama namo garsus įsivaizdavo, kad guli milžiniškame gurgiančiame pilve. Gulėjo klausydamasi. Laukdama. Ko – nežinojo. Girdėjo net savo širdį. Ji mušė ir mušė. Dortė porą kartų krūptelėjo, nes kažkas praėjo koridoriumi. Po kurio laiko pasigirdo slystantis metalinis lifto garsas. Užsidarančios durys. Eismas už lango be perstojo gaudė. Akimirką pasigirdo, lyg kažkas būtų gręžęs sieną mašina, bet galbūt garsas sklido iš lauko. Jai šovė mintis, kad jie bando gręždami priartėti prie jos. Staiga – tarsi pratisą „Amen!“ iš mamos maldų – išgirdo tolimą laivo ūkimą.

Viena jos ranka sučiupo kitą ant antklodės. Oda atrodė lygi, šilta ir kaip visada. Lyg ji būtų gulėjusi namie šalia Veros. Tai padėjo. Dortė prisakė sau pajusti, kaip gera išsitiesti švarioje lovoje, nors ten, apačioje, degino ir maudė. Kai šviesa ėmė skverbtis pro užuolaidų tarpą ir ant pilkos sienos priešais piešti šešėlius, ji dar nebuvo užmigusi.

16

– Sveiki! Ar čia kas yra?

Dortė atsisėdo lovoje dar nepabudusi. Pajuto, kaip vėl nudiegė pilvo apačią, nes padarė staigų judesį. Durys į prieškambarį buvo pravertos, bet ji negalėjo įžiūrėti to, kas įėjo į butą. Ji nurijo seiles ir įsiklausė. Išsitiesė pasiimti kilpinio chalato ir atsistojo. Kad ir kas tas žmogus, ji norėjo stovėti. Laikrodis ant naktinio stalelio vis dar rodė dešimt minučių po penkių. Ji nepaisė jau įprastos kankynės, nes norėjo šlapintis, ir išėjo basomis į prieškambarį.

Nepažįstama moteris kabino žalius elegantiškus kailinius ant drabužių kabyklos. Atrodė, kad ji namie ir tebuvo išėjusi su reikalais. Atsisukusi ir pastebėjusi Dortę, ji išplėtė akis ir šūktelėjo „Oi!“ Dortę apėmė jausmas, kad nepažįstamoji pamatė kažką šlykštaus, bet tuoj pat išvydo ištiestą auksinę ranką. Ji paėmė tvirtą, šiltą plaštaką.

– Laba diena, Dorte! Mano vardas Lara, aš padėsiu tau viskuo. Tomas sakė, kad tu ne visai sveika. Turime ko nors imtis.

Visi šie žodžiai – rusiškai! Tarsi šoklūs kamuoliukai, pabirę po kambarį. Po akimirkos Dortė suprato, kad stovi basomis apsivilkusi kilpinį chalatą ir verkia nepažįstamosios akyse. Susigėdusi atitraukė ranką ir nusišluostė veidą. Nepažįstamoji pakreipė galvą, stebėdama ją be jokios išraiškos. Paskui ji pasilenkė, pasiėmė didžiulę juodą rankinę ir nuėjo į virtuvę.

Dortė nusėlino paskui ją nieko nesakydama. Tik atsiplėšė popierinio rankšluosčio, kuris stovėjo ant spintelės, ir nusišnypštė taip tyliai, kaip tik galėdama. Jai taip palengvėjo, kad vėl supranta žmonių kalbą, jog galva tapo besvorė.

Lara ištraukė iš savo rankinės maišelį ir padėjo jį ant spintelės. Nuo jo pasklido stiprus Nikolajaus kvapas, dėl kurio Dortės akys dar labiau patvino. Ji dar atsiplėšė popierinio rankšluosčio. O nepažįstamoji toliau nesustodama tarškėjo storu, žvaliu kaimietės balsu:

– Sunki buvo kelionė, ar ne? Tomas pasakojo, kad susidūrei su nemandagiais vyrais. Dabar mes tiesiog viską išsiaiškinsime, tada viskas susitvarkys. Be jokios abejonės! Viskas susitvarkys. Tiesiog atsipalaiduok! Aš tau padėsiu. Viskas bus gerai, – išgiedojo ji ir atidarė šaldytuvo dureles. Pakilojo kažką viduje. Ištraukė įpakuotą mėsos gabalėlį, pakėlė prie nosies, šnypštelėjo ir išmetė jį į šiukšliadėžę, kuri atsidarinėjo paspaudus pedalą. Tada išsitraukė iš rankinės bloknotą ir ėmė užsirašinėti, tarsi būtų kokia kontrolierė. Baigusi grįžo į prieškambarį, atidarė kambarių duris ir greitai perlėkė vieną po kito – tarsi būtų buvusi siaubingai užsiėmusi.

Dortė dar nebuvo tualete, bet tai nebuvo labai svarbu. Ji klausėsi, kaip bus viskas puiku, koks gražus butas, koks tai fantastiškas miestas, kad Tomas – tikras šaunuolis. Atrodė, lyg Dortė girdėtų vaikystės dainas arba klausytųsi tėčio skaitymo. Viskas tapo taip paprasta. Vien dėl to, kad nepažįstama moteris neatsikvėpdama kalbėjo rusiškai.

Netrukus Lara grįžo į virtuvę ir įjungė kavos aparatą. Šioje šalyje kava nebuvo verdama įprastai. Jokios kavamalės. Jokios dėžutės su rudomis pupelėmis. Lara išdėliojo puodelius ir stiklines ant virtuvės stalo. Jos rankos šaudė ore tarsi kregždės. Dortė prisėdo ant kėdės krašto virtuvėje. Staiga Lara atsisuko, lyg nepaisant viso to kalbėjimo tik dabar būtų supratusi, kad Dortė yra čia.

– Susitvarkyk! Valgysime ir maloniai leisime laiką!

Po šių žodžių Dortė nuėjo į vonią. Jau buvo besprogstanti, kaip norėjo šlapintis. Dabar, kai ji jau verkė girdėdama nuostabius rusiškus žodžius, beliko tai atlaikyti. Ji pasikeitė įklotą ir nusiplovė rankas bei veidą. Veidrodyje išvydo raupsuotąją. Šašas nuo lūpos buvo nusilupęs. Kraujavo. Ji prispaudė gabalėlį tualetinio popieriaus netyrinėdama žaizdelės. Nenorėjo sunaikinti rusiškų žodžių skambesio. Lentynėlėje po veidrodžiu stovėjo plastikinė kremo tūbelė. Ji šiek tiek pasitepė veidą, perbraukė šepečiu per plaukus ir surišo juos pakaušyje gumyte. Paskui pasiėmė iš lagamino švarius drabužius, apsirengė ir vėl nedrąsiai įžengė į virtuvę.