Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Tomas čiupo jos ranką, tarsi jie būtų buvę mylimieji. Kioske nusipirko laikraštį su prakaituotu vyru futbolo apranga pirmame puslapyje, taip pat vaisių, šokolado ir keturis butelius vandens. Sumokėjęs nusivedė ją iš kitos pusės į tualetą ir palaukė jos lauke. Ji taip ir nesužinojo, ar jis pasinaudojo galimybe nueiti į tualetą ar susilaikė, nes bijojo, jog ji paspruks. Galbūt jis tiesiog nusišlapino už krūmo?

Nuvažiavus kelio galą, vyriškis įjungė muziką.

– Bachas! – pasakė linksėdamas į taktą. Leidosi užvaldomas. Dortė pajuto, kad jai tai taip pat patinka klausytis, iš abiejų pusių pro šalį lekiant gamtovaizdžiams. Retsykiais pavykdavo išvengti minčių apie savo padėtį. Kartą ji pasirėmė abiejomis rankomis, kad pasikeltų ir pakeistų pozą. Įklotas graužė. Tomas žvilgtelėjo į ją ir pasakė kažką angliškai. Ji nesuprato, ir jis linktelėjo į galinę sėdynę visu liemeniu. Automobilis pavojingai metėsi prie vidurio juostos. Ji paskubomis papurtė galvą. Ją pykino nuo minties apie kadaravimąsi ant galinės sėdynės važiuojant dideliu greičiu. Bet kai jie pasiekė išvažą prie pat tankaus miško, jis įsuko ir išjungė variklį. Jos širdis veržėsi lauk. Ko jam dabar prireikė?

Tomas išlipo iš automobilio, atidarė jos pusėje dureles ir pasilenkė prie jos. Dortė stipriai užmerkė akis. Greitas metalo tarkštelėjimas nuaidėjo tarsi griaustinis, kai jis atsegė saugos diržą. Akyse mirguliavo. Vyras pasakė kažką, ko ji nesuvokė, ir atliko veiksmą, nuo kurio sėdynės atkaltė visiškai nulinko. Jos kūnas turėjo paklusti. Tada jis nuo galinės sėdynės paėmė užtiesalą ir apklojo ją nuo pėdų iki pat krūtinės. Tomo išraiška buvo panaši į mamos, kai ji būdavo susirūpinusi dėl Veros. Jo veidas per daug priartėjo. Apatinė lūpa storesnė už viršutinę, tarsi būtų norėjusi pabrėžti, kuri čia stipriausia.

– Ok?

– Ok! – sušnibždėjo ji.

Paskui atrodė, kad Tomas kažką prisiminė. Jis pasilenkė giliau į mašiną ir ėmė kuistis prie jos pėdų. Batus nuavė vieną po kito. Jo šiltos rankos apglėbė kulnus tarsi dubenys, pripildyti šilto vandens. Tą pačią akimirką į priekinį stiklą atsimušė sunkūs lietaus lašai. Pliūpsnis po pliūpsnio švelniai smūgiuodami. Kol vyras vyniojo jos pėdas į užtiesalą, lašai susirinko į mažyčius upelius, kurie tekėjo švarko nugara, sprandu – ir, matyt, už ausies, kad galiausiai pakibtų ant ausies lezgelio. Kvepėjo drėgna miško paklote.

Jie važiavo eglynu, laukais ir gyvenvietėmis pro ženklus, kurie jai nieko nesakė. Tomas keitė kompaktines plokšteles nenuleisdamas žvilgsnio nuo kelio. Kartkartėmis jie atsigerdavo kiekvienas iš savo vandens butelio ir valgydavo šokoladą.

Dortė tikriausiai buvo užsnūdusi. Staiga ji krūptelėjo ir visiškai išsibudino. Tomas buvo sustabdęs mašiną prie kavinės, apsuptos miško ir uolų. Ji jautė, kad nori į tualetą. Prieš užmigdama išgėrė beveik visą butelį vandens. Jis taip pat. Ji atsukdavo kamštelį ir paduodavo jam butelį, kai jis ištiesdavo ranką ir pažvelgdavo į ją. Jis kaskart padėkodavo.

Ji įkišo kojas į batus ir išlipo iš mašinos. Gaivi vėsa padvelkė į veidą ir kaklą. Vieni medžiai buvo žali, kiti raudoni ir geltoni. Perpildyta šiukšliadėžė parvirtusi ant žemės. Beveik kaip namie. Vis dėlto viskas buvo kitaip. Vyras apėjo aplink mašiną ir paėmė ją už parankės. Svarbiausia buvo į jį nežiūrėti. Jis pakėlė jos rankinę, kuri buvo nukritusi ant grindų jai miegant, ir padavė. Tada persimetė per petį juodąjį portfelį, ir jie nuėjo automobilių aikštele. Dvi laiptų pakopos į kavinę. Tarsi būtų žinojęs, ko jai reikia, Tomas parodė į tualeto iškabą. Ji šiek tiek susverdėjo, kai jis atitraukė ranką. Akyse sutemo.

Ji galėjo užsirakinti iš vidaus ir pabūti viena su savimi. Kai atsigręžusi pažvelgė į klozetą, pamatė savo paliktas žymes – tarsi pasenusios burokėlių sriubos. Kas darosi viduje, kai šitaip atrodo klozetas? Du kartus kažkas nulenkė durų rankeną, kol ji ilsėjosi. Paskui tapo tylu. Veidas veidrodyje virš kriauklės buvo beveik baltas. Plaukai karojo. Akys priminė senus lango stiklus. Lūpos nušašusios ir suskeldėjusios. Susirado vazeliną ir pasitepė.

Tomas stovėjo, laukdamas jos priešais duris. Šyptelėjo ir kažką jai pasakė. Balsas buvo beveik draugiškas. Kažką apie tai, kad jiems reikia nusipirkti maisto. Priėjo prie prekystalio, nukrauto puodais ir padėklais. Kvepėjo skaniai. Tomas parodė į viščiuką su salotomis ir pažiūrėjo į ją klausiamai. Ji linktelėjo ir leido suprasti, kad norėtų pieno. Surado stalą, jis nukraustė padėklą. Vyro plaštakos buvo siauros su ilgais pirštais ir iššokusiomis kraujagyslėmis, kurios vinguriavo plaštaka. Kaulai tarytum veržėsi iš po odos.

Virš stalo kabėjo didžiulė lempa dryžuotu gaubtu. Šviesa skaudino. Ji pamėgino paimti stalo įrankius, kurie buvo susukti į servetėlę. Šakutę ir peilį. Pirštai nepajėgė išlaikyti. Du kartus paketas dunkstelėjo ant stalo. Nuo nuovargio ar ko kita jai svaigo galva. Dortė pasidavė ir liko sėdėti. Jis kažką pasakė angliškai. Ji kilstelėjo akis, norėdama suprasti. Tomo akys buvo mėlynos. Visiškai mėlynos. Jis paėmė jos įrankius ir ramiai išvyniojo nieko daugiau nesakydamas. Paskui padavė jai šakutę ir peilį, padėjo prieš ją servetėlę, nežiūrėdamas į ją.

– Ok… little thing… Ok. Easy, easy… Please eat!

Viename vištienos gabalėlio krašte buvo matyti kruvinos skaidulos. Sukilo šleikštulys. Akimirką ji sustingo. Paskui nustūmė kraujo spalvos gabalėlį po ryžių krūvele ir nusprendė, kad alkana. Iš pradžių Dortė turėjo pakabinti valgį šakute, vėliau reikėjo viską pakelti prie lūpų. Ryžiai jos neklausė. Netrukus sterblėje susikaupė visas aruodėlis.

Vyras baigė pirmas, atsilošė kėdėje ir atsiduso. Staiga ištarė jos vardą: „Dortė.“ Tai nuskambėjo tarsi dviračio grandinės girgžtelėjimas.

Buvo tamsu, kai Tomas įsuko į priekiemį, o gal kiemą su didžiuliais trobesiais aplinkui. Tą pačią akimirką prieš akis iškilo juodo šuns ir Šunininko vaizdas. Eglės stovėjo susiglaudusios. Tik viršūnės skyrė jas, – šiaip jos buvo vientisa juoda siena. Vyrui atidarius dureles, į Dortę tvokstelėjo šaltis. Žemė buvo kieta lyg akmuo, šaltis veržėsi per batų padus. Kai kuriuose languose degė šviesos. Perdėjęs kelis drabužius iš lagamino į kelioninį krepšį, Tomas paėmė jį ir jos lagaminą viena ranka, kita laikė ją tvirtai apkabinęs, kai juodu ėjo per kiemą.

Kambaryje, apstatytame sunkiais, iš rąstų pagamintais baldais, už pertvarėlės sėdėjo moteris. Mažose lentynėlėse ant sienos už jos gulėjo raktai. Kiekvienas buvo pritvirtintas prie didelio žvėries rago. Tomas gavo vieną ir mostelėjo galva link laukujų durų. Jie vėl turėjo išeiti į lauką. Į pirtį? Ji papurtė galvą nenorėdama eiti. Kai Tomas jai kažką sakė, atrodė, kad jo burna yra kaktoje. Ji griebėsi kėdės atkaltės, bet nepataikė.

Vilna? Šiurkščios vilnos apklotas? Lengviau atsidususi pajuto, kad nenurengta nuogai. Bet be batų. Ji girdėjo spragsėjimą ir užuodė degantį medį. Neatmerkdama akių žinojo, jog guli kambaryje su židiniu ir kad ne viena. Ji pažvelgė tiesiai į Tomo veidą ir prisiminė. Bet čia nebuvo jokių krėslų. Tik stalas ir kėdės iš šviesaus nedažyto medžio. Ji nepastebėjo nieko kito, išskyrus Tomą. Tik dvejas duris.

Jis suėmė ją už sprando, kilstelėjo į viršų ir prikišo stiklinę vandens prie lūpų. Kalbėjo su ja. Norėjo nuvilkti palaidinę ir kelnes. Ji sudejavo nesigindama. Tomas nunešė ją į vonios kambarį, kuris kvepėjo degančiais rąstais ir muilu. Pasodino ją ant klozeto dangčio ir pažvelgė klausiamai. Ji atsirėmė į sieną ir linktelėjo. Akimirką jis stovėjo nusukęs nuo jos veidą. Bet Dortė žinojo, kad jis ją saugo. Kai ji nevalingai kryptelėjo į šoną, Tomas iš abiejų pusių ištiesė rankas tarsi turėklus. Netrukus jis išėjo ir atnešė rankinę ir lagaminą. Atidarė lagaminą ir paliko šalia jos, o pats išėjo ir uždarė duris.