Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Liudvikas pamatė Tomą ir Olgą žmonių grūstyje ir modamas ranka nusitempė ją kartu per šokančiųjų būrį. Tomas norėjo apsikeisti partnerėmis. Jam Liudvikas su džiaugsmu pritarė, bet Olgos veidas užgeso. Muzika riaumojo lyg įsiutęs traktorius.

Dortė niekada nebuvo arti tokio kaulėto vyro. Bet jis kvepėjo skutimosi losjonu ir švariais drabužiais. Jei vyriškis nebūtų nusipirkęs Olgos lyg kokios skerdienos, ji būtų pamaniusi, kad jis šiek tiek geresnis už Makarą ir Liudviką. Jis laikė ją priešais save tarsi širmą. Be to, Tomas turėjo savo juodąjį portfelį. Jis kabėjo ant diržo skersai liemens, tarsi būtų buvęs brangiausias jo daiktas. Kartkartėmis portfelis atsimušdavo jai į šonkaulius, tarsi ji būtų čia nepageidaujama.

Laimei, vyras greitai užsimanė grįžti prie stalo. Liudvikas buvo ištuštinęs butelį, ir Tomas užsakė dar vieną. Jis pats gėrė nedaug. Kai Liudvikas norėjo priversti Olgą ir Dortę gerti, Tomas sustabdė jį ranka. Liudvikas pakluso nė necyptelėjęs, o Olga pažiūrėjo į Tomą, lyg jis būtų buvęs jos brolis. Dortė pajuto palengvėjimą išvengusi vyno. Jis buvo rūgštus ir nenuryjamas.

Tomas nekantravo ir norėjo pakilti, Liudvikui visko neišgėrus. Kai Liudvikas įsikišo butelį į užantį, Tomas papurtė galvą ir pasakė kelis sakinius angliškai. Liudvikas pastatė butelį atgal ant stalo, bet atrodė piktas. Mergina prie gretimo staliuko juokėsi nustelbdama muziką. Ji mūvėjo ankštais džinsais, kurie baigėsi žemai ant sėdynės. Jai pasilenkus švietė plyšys ir rausva juostelė, kuri turbūt turėjo būti kelnaitės. Juosmuo ir pilvas pūpsojo kaip nulupta dešrelė. Galbūt ji kam nors priklausė, ir tas kažkas nusprendė, kad jai reikia šitaip rengtis, kad priviliotų klientų? Dortė girdėjo jos pašėlusį juoką dar ilgai po to, kai šis turėjo būti išnykęs. Eidamas šalia Tomas laikė ją už rankos. Kartkartėmis jis kažką pasakydavo Liudvikui angliškai. Jei jis paleistų jos ranką išėjus į gatvę, galėtų pamėginti bėgti. Jos delnai buvo drėgni.

Tomas nepaleido, bet atsisuko atgal, kad angliškai kažką pasakytų Liudvikui. Ji girdėjo, kaip vyras mini Olgos ir jos vardus. Tarsi perskaitęs Dortės mintis Liudvikas priėjo prie jos iš kitos pusės ir apkabino Olgą ir ją.

– Jis nori pasiimti tave į viešbutį, – suvapėjo jai į ausį.

– Kodėl? Juk Olga… – pamėgino ji, bet nutilo išsigandusi, jog Olga išgirs, kad ji suvertė jai bėdą.

Tomas sustabdė taksi, Liudvikas įgrūdo ją į galą, nepaleisdamas rankos. Olga ir ji sėdėjo prie jo tarsi prirakintos. Tomas atsisėdo į priekį. Važiuojant ji tikėjosi sukaupti drąsą ir iššokti laukan, nors ir žinojo, kuo viskas baigsis, nes mašinos jos pusėje lėkė viena paskui kitą. Durelių rankena žybčiojo tamsoje. Ji bandė atspėti, kaip veikia mechanizmas.

Taksi sustojus prie šaligatvio, mašinos švilpė dideliu greičiu visai pro šalį. Ją iškart suvažinėtų, jei pavyktų atidaryti dureles. Jau girdėjo dūžtančio stiklo ir metalo skambesį. Matė save kraujo klane. Tomas kažką pasakė vairuotojui ir sumokėjo. Liudvikas ir Olga išsiropštė lauk, kad ją išleistų, nes nebuvo įmanoma atidaryti durelių į gatvės pusę. Liudvikas pasilenkė vidun ir patraukė ją už rankos. Mėšlungiškai priešais save suspaudusi rankinę ji beveik suklupo ant asfalto. Tomas labiau nešė ją negu vedė šaligatviu ir pro duris su žalvarine rankena. Ten ją prarijo ryški šviesa. Ji jau matė vyrus krėsluose aplink lovą. Tomo ranka kaip geležiniais gniaužtais suspaudė jai liemenį.

Vyras už registratūros stalo padavė jam raktą ir linktelėjo išsiblaškęs. Tą akimirką, kai Tomas paleido Dortę, norėdamas pasitaisyti portfelį, ji galėjo pabėgti. Bet grindys raibuliavo lyg plati jūra, tad Tomas būtų sučiupęs ją dar nespėjus pasiekti durų. Tada jau lauktų beisbolo lazda. Jis, ko gero, draugiškas tik tada, kai nori, visai kaip Liudvikas. Po akimirkos buvo per vėlu. Vyriškis nusivedė ją per holą į liftą, paspaudė ketvirto aukšto mygtuką. Lifte priešais duris buvo įmontuotos grotos.

13

Tėtis sėdėjo su atversta knyga. Ne ta apie Dantę pragare ar apie Dostojevskio nelaimingus žmones, bet su didžiule knyga apie augalus. Kurios blizgančius puslapius apskėtę medžių vainikai. Drugeliai. Dabar jis manęs paklaus, kodėl aš ne namie, pamanė ji. Bet tėtis neklausė. Jis vartė knygą lyg niekur nieko, tarsi nežinotų, kad viskas pasikeitę ir sugriauta. Galbūt tai tėra menkniekis tam, kuris perėjo per tamsą į ten, kur dabar yra. Jis parodė gėlių iliustracijas, pasakodamas dusliu, šiek tiek mieguistu balsu. Kartkartėmis nusišypsodavo. Greita šypsena. Tik vos pakildavo lūpų kampučiai jam prisimerkus virš akinių stiklų. Dabar tamsios akys žibėjo.

Kambarys buvo gana didelis. Baldai ir užuolaidos tamsūs. Dvi kartu sustumtos lovos su naktiniais staleliais iš abiejų pusių ir keletas kitų baldų, kurių ji neįsidėmėjo iš karto. Atviros durys į vonios kambarį. Dortė niekada anksčiau nebuvo mačiusi viešbučio kambario. Bet žinojo, kad jų yra. Jis užrakino duris ir akimirką sustojo su raktu rankoje. Raktas buvo pritvirtintas prie gana didelio metalinio daikto. Vis dėlto Tomas jį įsikišo į kišenę, padėjo jai nusivilkti švarkelį ir jį pakabino. Galiausiai jis skėstelėjo rankomis, tarsi būtų susiruošęs jai viską aprodyti. Ji liko stovėti, spoksodama žemyn į permirkusius batelius. Netrukus pajuto jo kaulėtą ranką po alkūne, ir jie žengė į kambarį, tarsi taip būtų buvę sutarta.

Jos žvilgsnis nuslydo sienų apačia ir grindimis. Ar Tomas lagamine laiko beisbolo lazdą? Šis stovėjo atidarytas ant stovo. Marškiniai ir apatiniai gulėjo dailiai sulankstyti, tarsi mama būtų tai dariusi. Pora nublizgintų juodų batų stovėjo kulnais į sieną po vagiais, kur kabojo paltai.

Ji buvo pasodinta ant arčiausiai esančios lovos, tarsi būtų buvusi dėžė su neaiškiu turiniu. Kreidos baltumo antklodės. Nusiavęs batus, jis parodė į josios. Dortė nusiavė. Jis nunešė abi poras batų prie durų ir pastatė kulnais į sieną. Nusivilko ir pasikabino švarką. Atsilaisvino kaklaraištį ir ėmė knebinėti marškinių sagas. Prietemoje ant sienos priešais kabėjo paveikslas. Jame buvo pavaizduoti stipraus vėjo palenkti medžiai po geltonu dangumi. Tėtis turbūt nebūtų pavadinęs šio paveikslo menu.

Tomas nuėjo prie mažos spintelės po stalu, atnešė butelį vandens, atkimšo ir įpylė į dvi stiklines. Vieną padavė jai ir atsisėdo šalia. Jos stiklinėje vanduo suteliūskavo. Keli lašai užtiško jai ant delno ir nuvarvėjo ranka. Tomo akys šliaužė tarsi vikšrai.

– Tau dar nedaug metų? – išgirdo ji sakant angliškai, bet neparodė, kad suprato.

Tomas gėrė gargaliuodamas. Jo Adomo obuolys kilojosi šokčiodamas. Staiga lauke sukaukė automobilio sirena. Garsas liko, nors automobilis nutolo. Tėčio laikrodis atrodė sunkus, nors ir neberodė laiko. Tomas pastatė abi stiklines ant naktinio stalelio ir suėmė jai už smakro, kad pažiūrėtų į jį. Šaltis ėjo iš vidaus, ir nebebuvo galima jo sustabdyti. Ji nematė beisbolo lazdos, bet nė nenumanė, ką jis paprastai daro. Kartą ji skaitė, kad žmonės, kurie mintyse labai norėdavo numirti, sulaukdavo ko norėję. Bet ji nežinojo, ar to nori. Keista nežinoti tokio paprasto dalyko. Dabar ji sėdėjo čia.

Tomas pasakė kažką, ko ji nesuprato. Jo ranka kilstelėjo jos plaukus, visai taip pat kaip ir jiems šokant. Tarsi būtų žinojęs, ką ji galvoja, pakilo pats ir ją pakėlė – ir štai jie jau stovėjo priešais lovą. Apglėbė ją, tarsi ji būtų buvusi virstantis stulpas, dėliodamas pėdas lyg šoktų. Jis niūniavo melodiją, kurios ji niekada nebuvo girdėjusi. Jo balsas tapo dar laibesnis nei jam šnekant. Ji paklusniai judino pėdas, leisdama save vesti suspaudusi lūpas ir sukandusi dantis kietai kiek galėdama. Netrukus jis sustojo, tarsi būtų pasidavęs. Jo marškiniai šaltai švytėjo prietemoje.