Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Dortės galvoje šmėstelėjo mintis, kad esama vyrų, kurių Dievas negalėjo sukurti.

Mama užsisagstė visas savo juodo nertinio sagas ir griežtai į ją pažiūrėjo.

– Mes visi lygūs prieš Dievą. Visi mes Dievo kūriniai.

– Ne visi, mama!

– Visi žmonės!

Ką iš tikro mama žinojo apie žmones?

Tėtis stovėjo kajutės viduryje ir žiūrėjo į ją.

– Pragaras yra ne kur kitur, o ant žemės, – pasakė jis. Ūsai labiau rietėsi dešinėje pusėje.

– Nustok! – atsiliepė mama liūdnai iš šviesos kūgio ir vos susvyravo.

– Apsidairyk! – Tėtis išskėtė rankas ir linktelėjo į dešinę ir į kairę. Dortės drąsa ištekėjo kaip vanduo iš skilusios puodynės. Tada ji pajuto tėčio rankas. Jis pakėlė ją nuo grindų ir rūpestingai apkamšė antklode. Paskui nusinešė į saugią vietą. Vėliau jis pasirūpins, kad kas nors išgelbėtų Olgą ir Mariną. Jam nereikėjo jų pažinoti. Žiemą jis leisdavo patiems įvairiausiems žmonėms susirinkti aplink židinį bibliotekoje, nors jie ir neskaitė knygų.

11

Pirmiausia, ką Dortė pamatė Švedijoje, buvo kranai, panašūs į kritusių pelikanų griaučius, geležiniai konteineriai, krautuvai ir begalinė automobilių eilė. Žmonės skubėjo šen ir ten nežiūrėdami vienas į kitą. Atrodė, tarsi visi stengtųsi prasibrauti į priekį.

Liudvikui nepavyko užvesti mašinos, taigi į krantą juos turėjo išvilkti vienas žmogus, kuris pasitiko juos su sunkvežimiu. Liudvikas kalbėjo angliškai, tarpais nusikeikdamas lietuviškai. Vyras turbūt pažinojo netoliese esančioje degalinėje kažką, kas galėtų apžiūrėti mašiną, taigi jis nutempė juos tenai. Ten Liudvikas pakalbėjo su dar vienu nepažįstamuoju, atidavė jam raktelius, ir jie persikėlė į sunkvežimį. Kiaurai prakaitu permirkęs Liudvikas atsisėdo į priekį prie vairuotojo. Kiti įsispraudė tarp dėžių ir lagaminų. Makaras atrodė nepatenkintas. Dortei pasisekė – ji išvengė sėdėti šalia jo. Teko Olgai. Ji netgi turėjo kartkartėmis atsiremti į jį posūkiuose, kad neparkristų.

Dortė pirštais įsikabino į grotas tarp savęs ir vairuotojo sėdynės. Šitaip ji bent jau galėjo pasižvalgyti pro langą – nors tai tas pats, kas žiūrėti pro kalėjimo langą. Neįmanoma ką nors įžiūrėti. Viskas tiesiog skriejo pro šalį. Porą kartų jie turėjo sustoti prieš raudoną šviesą. Namai buvo beveik švarūs. Ji nematė išdaužytų langų arba begriūvančių balkonų. Negalėjai patikėti, kad senieji namai stovi metų metus. Akimirką jai pavyko įžiūrėti vandenį ir medžius. Ji išsitiesė, kad geriau matytų. Atsargiai pasislinko ant dėžės, kad sustingę krešuliai tarp kojų per daug negraužtų. Jei sėdėtų lengvai kaip plunksnelė, galėtų pamiršti savo padėtį. Ji turėtų sugebėti išeiti į šitą miestą ir pati susirasti darbą. Kuo daugiau ji apie tai galvojo, tuo viskas atrodė paprasčiau.

Šiek tiek pavažiavę siauromis gatvėmis su senais pastatais, jie sustojo naujesnių namų rajone. Aukštų. Kai Liudvikas gale atidarė duris, kad jie galėtų išsiropšti lauk, sustojo pora jaunų vaikinų ir ėmė spoksoti. Jie nusijuokė ir susižvalgė. Nueidami dar keletą kartų atsisuko.

– Kodėl jie juokiasi? – paklausė Marina.

– Neįprasta vežioti žmones tokiomis mašinomis, – sumurmėjo Liudvikas susierzinęs.

Makaras dėl kažko plūdo vyriškį, kuris sėdėjo už vairo. Liudvikas paprašė jo užsičiaupti, kad neatkreiptų į save dėmesio. Jis nutilo, bet atrodė taip, lyg bet kurią akimirką galėtų išsitraukti beisbolo lazdą. Kai jis nuėjo į kitą mašinos pusę, Olga sušnibždėjo:

– Jis nebeturi tablečių arba ko nors į švirkštą.

Dortė išsitempė savo lagaminą ir stovėjo įsitempusi ir laukdama, kol vyrai pasišnekės angliškai. Jie susitarė, ir Liudvikas gavo raktus. Jauna pora stovėjo atsirėmusi į namo sieną netoliese ir nesivaržydami glaustėsi, garsiai šnekėdami džiugiais balsais. Kalba buvo keista. Kieta, bet kartu ir švelni. Nepanaši nei į anglų, nei į rusų ar lietuvių. Per akimirką ji suprato, kad tuodu džiaugėsi vienas kitą matydami. Mergaitė vilkėjo džinsais ir prigludusiu megztiniu, kuris baigėsi virš bambos. Ji priglaudė savo nuogą pilvą prie jo ir atmetė galvą visai kaip Vera. Ilgi plaukai skriejo ore, kol patys sugulė lanku aplink galvą. Vaikinas ją apkabino ir įsikniaubė veidu į jos plaukus. Šitaip jie stovėjo ir susiglaudę lingavo.

Jauna mama stūmė sportinį vežimėlį su vaiku. Ji pasilenkė ir kažką padavė vaikui šypsodamasi. Vaikas iškėlė abi rankas į kažką rodydamas. Mama sekė jo žvilgsnį eidama pro Dortę žemyn gatve. Makaras nekantriai pamojo ranka, kad jos ateitų į namą.

Merginos užvilko viską, ką turėjo, į trečią aukštą. Betoniniai laiptai skleidė duslų garsą. Dortei atrodė, tarsi jis sklistų iš jos pačios. Kol jie stovėjo eilėje, kad išliptų į krantą, Olga ir Marina galiausiai laikė ją iš abiejų pusių, kad ji neparkristų. Dabar ji turėjo stabčioti kas antras žingsnis. Porą kartų ji nuslydo palei turėklus žemyn ir liko sėdėti. Paskutinį kelio ruožą Olga ir Marina vėl parėmė ją iš abiejų pusių.

– Atrodai kaip lavonas! – pareiškė Marina.

– Palik ją ramybėje, – pasakė Olga keldama Dortę, tarsi būtų mėginusi pastatyti maišą. Dortė įsitvėrė turėklų. Jie buvo lyg juoda gyvatė – rangėsi svaiginama šachta žemyn, norėdami pasiimti ir ją kartu. Laive atrodė, kad jai viskas tas pat. Bet dabar, kai ji buvo beveik užlipusi laiptais, išsyk pasirodė, kad dar per anksti pasiduoti. Staiga ji pajuto Nikolajaus kvapą, atplevenantį laiptine. Ji prisiglaudė prie Olgos, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Jos pateko tiesiai į kambarį, kuris buvo apstatytas kaip svetainė. Matėsi keletas durų. Ji matė nelabai aiškiai, bet suprato, kad jis puikus. Stalas ir kėdės iš šviesiai lakuoto medžio. Sofa ir krėslai. Olga pasodino Dortę ant medinės kėdės prie durų. Marina apžiūrinėjo, kas buvo už kitų durų.

– Čia ne visiems yra lovų, – pasakė ji garsiai iš miegamojo.

– Tu keliausi į kitą vietą, – pasakė Liudvikas ir numetė savo krepšį į kampą.

– Kur? – išsigandusi sušuko Marina.

– Aš nežinau. Arčiau tos vietos, kur dirbsi. Galbūt į viešbutį ar kažką panašaus. Už tave bus atsakingas švedas. Vyras, kuris mus vežė, sugrįš ir tave paims.

– Aš galiu miegoti ant sofos, – drebėdama ištarė Marina.

– Užčiaupk srėbtuvę! – sustaugė Makaras keldamas kumštį.

Marina žaibiškai atšoko ir nutilo. Kiek vėliau ji pasitraukė dar toliau nuo Makaro ir ėmė murmėti Liudvikui:

– Švedas! Aš nemoku švediškai. Kaip mes vienas kitą suprasime?

Liudvikas trūktelėjo pečiais ir pareiškė, kad reikia eiti nupirkti maisto.

– Ir ko nors Kruvinajai kušiai, kad nenuskęstume visi tame mėšle! – išsišiepė Makaras, išsidrėbė ant sofos ir nukreipė į televizorių pailgą daiktą, kuris gulėjo ant stalo. Kurtinantis triukšmas pripildė kambarį, o ekrane pasirodė popgrupė, kuri raitėsi, tarsi jiems tarp kūno ir drabužių būtų liepsnojusi ugnis.

– Ar dar kraujuoji? – užriaumojo Liudvikas, kad nustelbtų muziką.

Dortė žinojo, kad turėtų atsakyti, bet nepajėgė. Jai buvo šalta. Sukaleno dantimis ir linktelėjo.

– Išjunk šitą, po galais! – sušuko Liudvikas praradęs kantrybę ir paklausė, ko turėtų nupirkti.

Makaras atsikėlė nuo sofos, vis spaudė tą daiktą, bet nesugebėjo išjungti. Olga priėjo prie televizoriaus ir paspaudė mygtuką. Makaras liko stovėti, žvelgdamas į tamsų ekraną keistai išsiviepęs, kol nuslydo ant sofos ir užsimerkė.