Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Olga sėdėjo ant gulto parietusi po savimi kojas. Dortė galėjo ją visą matyti. Dabar ji pakėlė prie burnos stiklinę. Veidas persikreipė jai beryjant. Liudvikas atsisėdo šalia juokdamasis. Dar kartą pakėlė stiklinę jai prie veido. Ir dar kartą. Olga gėrė. Akys priminė ūkininko arklį lietuje. Kai stiklinė buvo tuščia, Liudvikas vėl ją pripildė ir jai suvertė. Galiausiai ji tapo viskam abejinga. Tada vyrukai liovėsi domėtis gėrimo žaidimu ir užsimanė pažaisti kortomis su Olga ir Marina.

– Gal Dortė gali pagulėti mums už nugarų, kol žaisime? – paklausė Marina.

– Ne, po galais! Mums nereikia to jovalo! – sušuko Makaras staiga visai atsigavęs.

– Ne, ne! – pritarė Liudvikas.

Ant stalo buvo išdalytos kortos. Kai merginos pralaimėdavo, o taip nutikdavo beveik kiekvieną kartą, turėdavo nusirengti vieną drabužį. Olga greičiau kabėjo nei sėdėjo. Praverdavo burną ir vėl stipriai sučiaupdavo, tarsi ruoštųsi vemti. Krisdamos ant stalo kortos sudarė šešėlių teatrą ant sienos. Neatrodė, kad Olga sugebėtų sekti žaidimą – buvo per daug išgėrusi. Marina išgėrė šiek tiek mažiau, bet ji nebuvo pratusi žaisti kortomis, taigi netrukus taip pat liko nuoga. Kai ji norėjo pasilikti kelnaites, Makaras iš krepšio išsitraukė beisbolo lazdą. Dortė negalėjo matyti iš ten, kur sėdėjo, bet suprato, kad Marina nusirengė viską.

Kai liko nuogos, merginos turėjo sugulti ant vieno gulto. Liudvikas įsakinėjo, ką jos turi daryti, o Makaras juokėsi pačiu šiurkščiausiu savo juoku. Dortei palengvėjo, nes tai vyko ant gulto už jos nugaros. Kai Liudvikui atsibodo, jis paliepė Olgai gultis su Makaru.

– Aš noriu dulkinti Mariną! – pareiškė jis ir nusitraukė ją nuo gulto.

Ji turėjo stovėti atsukusi jam užpakalį ir laikytis stalo. Dortė jautė jos vieną pėdą drebant prie savo blauzdos. Liudvikas nusismaukė kelnes kiek jam reikėjo. Jam besidarbuojant, jos nuslydo gauruotomis kojomis. Jo keliai lankstėsi į taktą ir švytavo ore netoli Dortės skruosto. Marinos blauzdos tirtėjo tarsi dėdės Josefo vėjo varpelių vamzdeliai. Ji tirtėjo ir verkė. Ploni pirštai gniaužė stalo kraštą.

Dortė nematė Makaro ir Olgos. Bet jie buvo vos keli centimetrai už jos nugaros. Baigęs Liudvikas užsitraukė kelnes ir nuėjo į vonią. Šiek tiek apsitaškė vandeniu. Švilpavo. Atidarė duris ir pareiškė, jog išeis verslo reikalais.

– Nė nemėginkit, nors Makaras ir užmigtų! – pagrasino jis. – Toli nenubėgsit!

Niekas neatsakė. Kai už jo užsitrenkė durys, buvo galima lengviau įkvėpti aštraus kajutės dvoko. Makaras knarkė. Olga ir Marina paeiliui naudojosi vonia. Olga įsvirduliavo ten ir apsivėmė nespėjusi užsidaryti durų. Netrukus jos išgirdo, kad ji valosi dantis. Kai atėjo Dortės eilė, ji beveik nebegalėjo atsistoti. Nugara buvo kaip sena matuoklė, kuri gulėjo sulankstyta taip ilgai, jog surūdijo. Dabar ją diegė ir skaudėjo. Ji nerado švaraus rankšluosčio, bet Marina davė švarų įklotą. Nebuvo ištarta nė žodžio. Kad nepažadintų Makaro. Marina padėjo Dortei sulankstyti užtiesalą taip, kad jis atstojo čiužinį. Rimtai pagerėjo. Olga ir Marina atsigulė kartu ant gulto virš Makaro. Pusiau sėdomis po stalu Dortė lyg ir užsnūdo.

Su trenksmu atsidarė durys, ir Liudvikas įstūmė du vyrus. Šviesa lubose buvo uždegta, ir ankšta kajutė pavirto perpildyta operacine. Vienas vyras buvo toks stambus, kad užėmė visas grindis. Liudvikas pastūmė jį prie gulto, kur gulėjo merginos. Jis timptelėjo Mariną už kojos ir paliepė lipti žemyn. Ji priešinosi mieguistu maldaujamu balsu. Makaras akimirksniu pašoko ant kojų, kaip kareivis, susigėdęs, kad užmigo per savo budėjimą. Pasikniso krepšyje ir ištraukė beisbolo lazdą. Marina nulipo tik su kelnaitėmis ir medvilniniais marškinėliais. Liudvikas bandė pareguliuoti, kad visiems būtų vietos.

– Pasitrauk nuo gulto, – suurzgė Liudvikas Makarui, kuris vėl atsigulė. Makaras pašoko užleisdamas vietą storuliui. Marina buvo nuvilkta prie jo kaip maišelis.

Kitas vyras stovėjo linguodamas, Liudvikas įsakė Olgai nulipti nuo gulto. Orą buvo galima pjaustyti peiliu. Kadangi ji nesiskubino, Liudvikas pačiupo ją už pėdos ir ėmė tempti. Nepažįstamasis susierzino ir pradėjo burbėti angliškai. Greičiausiai sakė, kad čia per daug žmonių ir jis norįs pasiimti Olgą į savo kajutę. Liudviko veidas buvo tarsi žalias kopūstas po šviestuvu. Staiga jis prašneko mandagiai kaip tąkart, kai Dortei davė atvirukų iš Švedijos. Mikliai naudojosi abiejų rankų pirštais, kad paaiškintų, kiek papildomai jam teks mokėti, kad liktų su Olga vienas. Vyras su kostiumu papurtė galvą, Liudvikas trūktelėjo pečiais ir jau darė duris, bet nepažįstamasis įsiuto. Dortė negalėjo regėti jo veido, bet matė, kaip jis linguoja. Galiausiai jie turbūt susitarė. Vyras ištraukė pluoštą banknotų. Liudvikas juos suskaičiavo, įsikišo į kišenę ir išėjo.

Makaras atsisėdo ant vienintelės kėdės ir įsistebeilijo į orą. Bet kai vyras, gavęs Olgą, užriaumojo angliškai, jis išslinko pro duris. Lempa palubėje buvo užgesinta, bet vonios kambario durys liko praviros. Plevenantis šviesos pluoštas slydo grindimis durims varstantis su kiekvienu laivo judesiu. Jūra buvo nerami. Dortė stipriai užmerkė akis ir įkišo nosį į palaidinės apykaklę. Buvo svarbu laikytis savęs pačios. Negalvoti. Viskam ateina galas. Kančioms irgi.

Vyras, kuriam atiteko Marina, baigė pirmas. Ji padėjo jam atsikelti iš lovos ir nueiti prie durų, kad juo atsikratytų. Vyras, kuris gulėjo ant Olgos, taip kratėsi, jog drebėjo visas gultas. Jo alsavimas pereidavo į šiurkštų švokštimą su trumpais švilpčiojimais. Švokštė kaip kalvio, kurį ji prisiminė iš Baltarusijos, dumplės. Jis kaustydavo arklius. Dumplės buvo odinės ir siaubingai pūkšdavo, o geležis, kuri į dumples varydavo orą, džergždavo. Kalvis ir gyvulys liūdnomis akimis stovėdavo kibirkščių lietuje.

Olga neišleido nė garso. Dortė norėjo pasimelsti Marijai, Dievo Motinai. Bet Mergelė Marija nekviečiama į tokį kambarį kaip šis. Šviesos pluoštas nuo besivarstančių durų tai išsiplėsdavo, tai susiaurėdavo, bet galiausiai išnyko. Dortė apglėbė save rankomis galvodama, jog tai ne ji guli po stalu. Kuo labiau esi išsigandęs, tuo sunkiau sekasi negalvoti apie save.

Kai vyras baigė, su bilsmu nulipo ant grindų ir uždegė šviesą virš gulto, kad rastų kelnes. Pakėlė leteną ir nusišluostė priekį. Nusivalė ranką į patalynę. Pastebėjo Dortę, pasilenkė ir įsispoksojo. Akys buvo pasruvusios krauju ir kartu mieguistos. Burna su didžiulėmis lūpomis bei dantimis tarsi sudužusios lėkštės šukės buvo pravira. Tą pačią akimirką, kai ji pamanė, jog viskas baigta, jis išsitiesė ir žengė keletą netvirtų žingsnių link durų leisdamas garsus. Greičiausiai švediškus keiksmažodžius.

– Ar negalime tiesiog iš čia išeiti? – sušnibždėjo Dortė, išropodama iš po stalo, kad galėtų išsitiesti.

– Čia? Kur mes dėsimės be pasų, pinigų ir bilietų? – sumurmėjo Marina.

– Paprašysim ko nors mums padėti…

– Ir kas, tu galvoji, tada atsitiks?

– Nežinau…

– Liudvikas ir Makaras sukurptų istoriją ir pasiimtų mus atgal. Tada jie mus primuštų iki sąmonės netekimo!

Dortės keliai sulinko. Tirpo pirštų galai ir visur skaudėjo. Žandikauliai vargo košdami pro dantis orą ir kartu saugodami galvą nuo skilimo. Ji ilgėjosi Veros įsiūčio. To, kuris galėjo pritrenkti! Sumalti į miltus! Kol liks tik kruvini skutai. Būti ta, kuri visada nugali. Tokia stipri kaip anas vyras, kuris šunį mušė, kol šis ėmė inkšti ir šliaužioti.