Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Marina ir Olga įstūmė ją į dušą neištarusios nė žodžio. Tarpais kojos atsisakydavo jos klausyti ir ji susmukdavo. Mėsos gniužulas po tekančiu vandeniu. Galiausiai Marina nusirengė ir įėjo pas ją už pertvaros.

– Tėčio laikrodis? – sušvokštė Dortė, bet nesulaukė atsakymo.

Marina ją išmuilavo, praleisdama tas vietas, kur buvo atviros žaizdos. Nukabino dušo galvutę ir pasiūlė pačiai nusiplauti tarpkojį.

– Išsiskėsk! Turi išplauti visą tą mėšlą, – sušnabždėjo Marina virš jos ir truktelėjo jos koją.

Liemeniu atsirėmusi į sieną ir išžergtomis kojomis ji bandė vedžioti vandens srovę. Atrodė, tarsi praustųsi sūryme. Turėjo atsiduoti mėlynėmis išmargintoms Marinos rankoms. Nė viena nepratarė nė žodžio. Jos sėdėjo gaivos klane.

Kartą ji pastebėjo Liudviką ant grindų įmetus daugiau rankšluosčių. Jo veidas kybojo ore. Olga ir Marina elgėsi taip, tarsi jis būtų aklas eunuchas.

– Ji taip smarkiai kraujuoja. Visą laiką, – pasakė Olga pro pravertas duris.

– Įkišk tarp kojų rankšluostį ir praeis.

– Ji nepaeina. Reikės ją nešti per kiemą. Paprašyk, kad jis pririštų šunį.

Kol Dortė suprato, kad jie kalba apie ją, balsai nuplaukė tolyn. Viskas paskendo begalinėje migloje ir suplokštėjo. Šen ir ten išnirdavo dėmės tarsi gėlės rūko apgaubtoje pievoje. Marinos nuogas kūnas sukosi lyg padrika karuselė.

Staiga pakilo saulė, sudarydama perlamutrinius debesis vandens garuose. Upė šiandien buvo rami. Bažnyčios bokštas ir kaimyno valtis tik vos vos suposi ant sidabrinio paviršiaus. Iškaba su perbrauktu inkaru spigino į ją iš kito kranto. Nikolajus buvo šalia, bet ji jo nematė. Šviesa plieskė per stipriai.

– Dovana tavo mamai, – droviai pasakė jis ir padavė jai kažką abiem rankomis. Raudonų marcipaninių gėlių, kvepiančių muilu.

Ji įsiklausė mėgindama sulaikyti kvėpavimą. Buvo visiškai tylu. Kadangi ji jautėsi sužlugdyta, sakė sau, kad viskas yra gerai. Tiesiog ji ką tik atsibudo ir siaubingai norėjo šlapintis. Bandydama išlipti iš lovos, suprato, kad niekada anksčiau nebuvo mačiusi šio kambario. Kaip ji čia atsidūrė?

Prie sienos stovėjo didelė ruda komoda su veidrodžiu. Kairėje lovos pusėje švietė langas su išblukusiomis užuolaidomis. Pilka dienos šviesa norėjo įsiskverbti toje vietoje, kur jos susiėjo. Aptraukė plėvele viską, ką pasiekė. Priešpriešiais žiojėjo juoda anga, vedanti į suodino židinio vidurius. Palubėje kabėjo juodas kelių šakų šviestuvas. Kampe stovėjo krėslas su geltonais ir rudais lopinėliais. Tai priminė jai namo kambarį, kurį jie vadino pirtimi. Lovą ir krėslus. Ir kad kažkas padėjo jai pereiti per kiemą apgaubęs pledu. Dabar ji vilkėjo mėlynais medvilniniais marškinėliais. Jie ne jos. Dortė pabandė atsisėsti, bet viskas buvo sužalota. Atrodė, tarsi pilvas ir tarpkojis būtų nudeginti. Iš veidrodžio į ją žvelgė svetimas veidas. Pilkas, sutinęs, nusėtas mėlynėmis. Lūpos ir vienos akies vokas buvo viena košė. Tereikėjo surasti tualetą, bet ji pravirko.

Tėtis atidarė savo odinį portfelį ir ramiu judesiu vieną po kitos ištraukė knygas, kurias parsinešė. Padėjo jas svetainėje ant stalo ir pasakė:

– Reikia lavinti vaizduotę, bet privalu ją laikyti pažabotą!

Vos tik jis pasidėjo savo odinį portfelį už lentynos ir padavė mamai skardinę dėžutę, kurioje laikė savo pietus, viskas pasikeitė, lyg kažkas būtų stumtelėjęs ką tik sudėtą dėlionę ant grindų. Ji buvo kažkur ten, apačioje, bet buvo prarasta.

Dortė atsirėmė į durų staktą ir atidarė duris. Laiptai, vedantys į apačią, leido suprasti, kad ji antrame aukšte. Daugybė uždarytų durų. Juodasis šuo kuo puikiausiai galėjo slėptis už vienerių iš jų. Arba tas, kuris jį nusivedė. Vyrai. Ji žengė žingsnį atgal ir uždarė duris. Jos neturėjo jokios spynos ar skląsčio. Reikėjo surasti ką nors, į ką būtų galima nusišlapinti. Pravėrė naktinio stalelio dureles. Šis buvo tuščias. Paskubomis apsižvalgė aplinkui. Pro tapetų nuoplaišą buvo matyti mažų durų kontūrai. Sandėliukas? Ji nusvirduliavo ten ir atkrapštė duris nagais. Tamsa atsidavė drėgnu senu čiužiniu. Netrukus ji galėjo įžiūrėti daiktus. Sužvilgėjo kažkoks stiklinis daiktas, ji palenkė galvą ir įėjo. Didžiulė gėlių vaza buvo kaip tik tai, ko ji ieškojo.

Kai Dortė atsitūpė virš jos ir paleido čiurkšlę, ją pervėrė įkaitinta geležis taip, jog užėmė kvapą. Tačiau užspausti nebuvo prasmės, tad dejuodama viską išsunkė iš savęs. Po valandėlės pasiramstydama į voratinkliais apėjusias sienas ji surado lovą. Paklodės viduryje tamsavo didžiulė dėmė. Ant grindų gulėjo rankšluostis su raudonais krešuliais – lyg dažais išteptas skuduras. Nusuko į šalį žvilgsnį nežinodama, kur dėtis. Bet ji taip smarkiai sverdėjo, jog suprato, kad nebegali daugiau stovėti. Tiesiog nuvirto į lovą ir užsitraukė standžią svetimą antklodę. Kai paslėpė virvių supjaustytus riešus, šiek tiek palengvėjo. Kai nematai, pamiršti. Bet tai buvo melas.

– Nesiruoši keltis? – išgirdo ji kažkam atplėšus duris. Liudvikas įėjo nešinas puodeliu skysčio, atsiduodančio kava. Jis atrodė visiškai įprastai. Ar jis dalyvavo? Ji neįstengė prisiminti.

– Velnias! Kas per jovalas! – riktelėjo jis ir paspyrė raudonąjį rankšluostį po lova. – Štai kava. Kai kam pasisekė! – pridūrė jis plačiai šypsodamasis. Jo kreidos baltumo dantys šoktelėjo artyn.

Ji nesiryžo išbandyti savo balso, tik ištiesė rankas prie puodelio. Vyras stovėjo ir spoksojo, kol ji gėrė. Kava buvo karti, ji net nusipurtė. Bet vis dėlto tai buvo gėrimas.

– Atrodai nelabai dailiai… Bet tai susitvarkys. Po poros dienų važiuosime toliau. Į Švediją. Ten šiuo metu toks pasiutiškai geras oras. Kalbėjau su vienu draugu telefonu. Šviečia saulė ir…

– Tualetas? – pavyko jai išlementi.

– Koridoriaus gale su ženklu ant durų. Ar turi chalatą? – Jis stovėjo ir žiūrėjo į ją lūkuriuodamas. Jos lagaminas stovėjo prie sienos. Kažkas jai nežinant pastatė jį ten.

– Pala, aš paprašysiu Olgos atnešti tau chalatą. Pirtyje visa jų stirta. Šiek tiek prabangos visai neblogai, ką?

Tą pačią akimirką ji suvokė, kad jis vienas iš jų. Jis ten dalyvavo. Turbūt ji tai suprato iškart, kai jis įėjo į kambarį. Puodelis tapo per sunkus. Dortė sukaupė jėgas ir pastatė jį ant naktinio stalelio. Ranka nesiliovė drebėjusi. Pakišo ją po antklode.

9

Buvo tamsu, šuo lojo kaip pašėlęs. Per žvyrą riedėjo guminės padangos. Pro užuolaidas prasiskverbė ryški žibintų šviesa. Trinktelėjo automobilių durelės. Ji prislinko prie lango. Įsitvėrė palangės, mėgindama pasislėpti už užuolaidos. Mėnulis atrodė lyg išdžiūvusi kempinė tarp debesų – storų tarsi šiaudų prikimšti maišai. Po lauko lempa Šunininko viršugalvis pasidabino aureole. Žmonės lipo iš trijų mašinų. Dvi merginos. Viena svirdinėjo tarp dviejų vyrų, lyg būtų buvusi girta ar sirgtų. Kita ramiai ėjo greta.

Prieš pat jiems pasiekiant namą, kurį jie vadino pirtimi, būrys staiga pakriko. Kažkokia būtybė pašoko ir pasileido link miško. Iš pradžių ji panėšėjo į žaibo greitumo šešėlį lauko lempos šviesoje, paskui kontūrai beveik išnyko tamsoje. Dortė tikėjosi, kad vyrai ten, apačioje, taip gerai nemato kaip ji.

Po akimirkos viskas virto šauksmais ir sąmyšiu, o trys vyrai nulėkė už pirties. Dortė negalėjo nustatyti, kuri mergina pabėgo: ta, kuri svirdinėjo tarp vyrų, ar ta, kuri ramiai ėjo greta. Bet ji jautė anos baimę. Geležies skonį šiai skuodžiant iš visų jėgų.