Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Ji atsibudo ant grindų savo pačios kraujo klane be rankšluosčio. Makaras nutempė ją grindimis ir įmetė į lovą. Ilgą laiką beisbolo lazda daužėsi į grindis. Ji susirietė, kad taptų nematoma. Taptų šešėliu, kurio niekas negali pasiekti.

Senis žengė grindimis atsegtomis kelnėmis ir šnopuodamas tarsi garvežys. Netrukus jis stovėjo prie jos dvokdamas pasenusiais taukais.

– Kiek duosi? Už nekaltą mergaitę!

Šunininkas priėjo prie pat lovos, kur Dortė gulėjo susirangiusi. Viena letena sučiupo ją už sprando, o kita už krūties. Kilstelėjo kaip lėlę. Vyrai juokėsi. O gal tai buvo riaumojimas?

– Duok iš pradžių patikrinti, ar ji tikrai nekalta! – Senis užgulė ją.

Dortė kapanojosi. Bergždžiai. Žandikauliai nevalingai prasiskyrė. Bet tuoj pat vėl susirakino. Dantys susmigo į dantenas. Ji nepajėgė prasižioti nepaisydama kvapo ir skonio. Smūgis į galvą, ir žvaigždės beveik priartėjo.

Nikolajaus mama stovėjo žvaigždžių lietuje su pyragu lėkštėje ir švelniu miltų šešėliu tarp burnos ir nosies. Po akimirkos ji dingo. Žvaigždės dingo. Viskas pajuodo.

Kažkas panašaus į balsus sklido iš tamsos, bet ji nesuprato žodžių. Tada atsidūrė valtyje ant vandens. Balsai sklido per rūką. Ji negalėjo pajudinti rankų ir kojų. Valtis apsivertė, ir kažkas bandė ją perplėšti į dvi dalis. Skausmas privertė pramerkti akis. Pririšta, ne valtyje, bet prie lovos. Raištis įsirėžė į odą. Rankos. Pirštai. Nagai. Alsavimas.

– Kiek siūlai?

Kažkur tolumoje šiurkštus balsas pasakė sumą. Eurais.

– Kas siūlo daugiau?

– Aš! Jei ji tikrai nekalta. Bet ir aš noriu įsitikinti. – Po akimirkos jis jau buvo čia.

– Gerai. Apsispręsk! Kas kitas? Kas bus kitas?

Balsai urzgė. Skubūs nurodymai buvo duoti. Eilės tvarka nustatyta. Pirmasis mokėjo dvigubai. Tada: pėdos pirmyn ir atgal. Čiužinys smarkiai įlinko. Didžiulis kūnas prispaudė Dortę prie lovos. Jam aitriai dvokė iš burnos.

Klyksmas išsiveržė staiga, tarsi esant didžiuliam oro spaudimui. Šlapias rankšluostis buvo stipriai prispaustas prie jos veido. Ji turėjo nuryti, bet nesugebėjo, mėgino mosikuoti rankomis, tačiau atrodė, lyg plaštakos būtų nupjautos. Jo seilės varvėjo jos kūnu. Per kaklą ir krūtinę. Stenėjimas įsismelkė jai galvą. Ji virto maltos mėsos kalnu, po kurį jis galėjo raustis. Ir tada vienu staigiu stūmiu ji buvo padalyta pusiau. Plojimų pliūpsniai ir šūksniai bravo . Tolygus ritmas. Šlapias rankšluostis norėjo sugauti klyksmą, bet negalėjo jo sulaikyti. Šis nuskriejo link lango, kur Dievas žaidė su krintančiomis žvaigždėmis.

Paskui tyla. Lipnios seilės milimetras po milimetro varvėjo jos oda. Vyras sudejavo ir sunkiai atsistojo, užsitraukė kelnes iki pilvo ir iškėlė rankas virš galvos, sulaukdamas dar daugiau plojimų.

Netrukus čiužinys vėl įlinko. Kitas kūnas. Kitas kvėpavimas, kitas kvapas. Prispaudė ją, dar labiau išskėtė į šonus šlaunis ir įsikasė ten, kur viskas jau buvo nuniokota. Dejavo ir badė. Kandžiojo ją. Bandė pražiodyti burną, kad įkištų liežuvį. Plėšrus paukštis dorojo tai, ką stipriai laikė naguose.

Plojimų pliūpsniai kiekvieną tylos valandėlę. Kiek kartų?

Tarpais viskas pajuosdavo. Vieną kartą kažkas garsiai pašaukė Mariją, Dievo Motiną. Tai sužadino didžiulį įsiūtį. Dortės veidas buvo įmurdytas į lovos čiužinį – lyg kažkas, kieno garso nebuvo galima pakęsti. Ji užmerkė akis, kad apsisaugotų. Bet kraujo kvapas jau skverbėsi į šnerves. Jai liko tik raiščiai, į kuriuos galėjo įsitverti.

8

Ir štai atėjo vakaras ir jos atsigulė. Mama sunėrusi rankas ant antklodės meldėsi.

– Visagale Dievo Motina, meldžiu tave, apsaugok mano mergaites nuo pagundų. Tegul jos būna drąsios, karštos širdies ir šalto proto. Tegul supranta, kad ištikimybė ir ištvermė yra didesnė dovana už atsitiktinį malonumą. Tegul jos sulaukia vienintelio ir savęs neišbarsto. Išmokyk jas pamatyti meilę, kai ši pasirodys. Neleisk joms susivilioti turtais ir dovanomis, lai įsiklauso į tai, ką sako širdis. Teatsiranda abiem po gerą vyrą. Padėk joms, kad jos pasitaupytų tam vieninteliam! Teneužsitraukia gėdos negindamos savo kūno lyg šventovės… Amen!

Dortė pramerkė vieną akį. Kita nenorėjo. Arba jos nebebuvo. Geležinis sietynas panardino ją į baltą ledo dykynę, taigi ji vėl užsimerkė. Paskui ji gulėjo didžiuliame metaliniame rėtyje, kuriame plaudavo daržoves. Jis buvo bepradedąs rūdyti, nes metų metus nebuvo tinkamai išdžiovintas prieš pakabinamas virš spintelės. Dabar jis drėskė odą, ypač čiurnų ir rankų. Tada ji iškrito pro rėtį užpakaliu žemyn – ir išnyko pati sau. Po akimirkos ir vėl gulėjo metaliniame tinkle.

Kažkas barškėjo lyg kavos puodeliai svyruojančioje skardinėje vonelėje. Dantys. Ji atsargiai pasuko galvą į šoną ir antrą kartą praplėšė akį. Rankos buvo pririštos prie lovos. Virvės pjovė lyg peilio ašmenys. Jei suimtų save į rankas ir stipriai sukąstų dantis, galėtų pasislinkti šiek tiek į viršų, kad neveržtų riešų. Juk nenori netekti rankų. Ji jautė, kad veidas ir kaklas išterlioti. Bandė negalvoti, kas tai. Išsižiojo, kad gautų šiek tiek daugiau oro. Lūpos lyg svetimos, molinės – švino skonio. Bandė sudrėkinti jas liežuvio galiuku. Gerklė išdžiūvusi. Juk nekvėpavo ir negėrė jau visą amžinybę. Žandikaulis surakintas. Gargiantis garsas išsiveržė iš pilvo. Išsiliejo lyg klampi pasenusi supuvusių kiaušinių sriuba.

Netvarkingai išstumdyti krėslai stovėjo tušti. Marina ir Olga buvo kažkur ten, bet ji jų nematė. Tegirdėjo silpnus balsus – tarsi šnabždesį iš šachtos dugno. Laikas? Kur pasidėjo tėčio laikrodis? Ji apsidairė. Raudonos ir raudonai rudos dėmės aplinkui. Tarsi tapetai užtvindytame name. Ant paklodės ir jos. Priešais lovą atrodė taip, tarsi vandens pistoletu kas būtų pripurškęs gaivos. Sodrios rausvos spalvos. Kai ji suprato, jog tai iš jos pačios, viskas dingo.

Gražiojoje miško laukymėje, šalia pat tako, vedančio prie upės, šiandien buvo viskas kitaip. Krūmai buvo iškirsti, o žolė sutrypta. Aplinkui mėtėsi pienių ir našlaičių draiskanos. Kažkas pastatė pakylą, arba verandą be turėklų. Atsikvošėjusi ji pamatė, kad tėvas ir Fiodoras Dostojevskis stovi pririšti prie stulpų, o tarp jų stypso kažkoks mažas trečias asmuo. Jie buvo Semionovo aikštėje, kad išklausytų nuosprendį. Karstai gulėjo paruošti vežime po pakyla. Senoviniai, iš neobliuoto medžio. Dostojevskis skundėsi, kad tėtis nieko nedaro. Šis mėgino jį paguosti, bet neatrodė labai sveikas. Staiga ji suprato, kad prie trečiojo stulpo pririšta ji pati. Vyrai vilkėjo įkapėmis, o ji buvo nuoga. Šaltis buvo pritvinkęs gėdos. Tarp medžių pasirodė kariuomenė. Kareiviai su virstančiais iš burnos garais. Ji tenorėjo, kad visa tai baigtųsi. Bet kažkas sustabdė laiką, atbėgo kurjeris, nešinas balta skara, ir dėdės Josefo balsu pranešė, jog imperatorius suteikė malonę. Tėtis ir Dostojevskis bus uždaryti cypėje, o Dortė liks stovėti nuoga prie stulpo visą likusį gyvenimą. Kareiviai atrišo vyrus ir juos nusivedė, kol ji maldavo paleisti kulką jai į širdį. Jie juokėsi ir spoksojo į ją. Ji išrėkė piktu Veros balsu, kad tėtis surasiąs teisėją. Tai buvo mėginimas nuslėpti, kad ji pati abejoja. Galbūt jis nepajėgs. Šautuvai, daugiau, nei buvo galima suskaičiuoti, turėjo durtuvus. Kareiviai pasilenkė į priekį. Nusitaikė besiartindami. Griaudėjo juokas. Pirmasis durtuvas pervėrė kūno ertmes, plėves ir raumenis. Tada kitas, dar kitas. Ji prispaudė galvą prie stulpo ir pažiūrėjo aukštyn. Aukštai virš jos Dievui ant kelių sėdėjo mama, apsivilkusi gedulo suknelę. Prie Dievo kojų miegojo juodas šuo.