Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2012, ISBN: 2012, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Stiklinė pieno: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Stiklinė pieno»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Herbjørg Wassmo romane gvildenama tema nė vieno nepalieka abejingo. Tai pasakojimas apie merginą, ieškojusią šviesesnio gyvenimo, tačiau tapusią preke… Romanas kupinas svajonių, vilčių bei išbandymų, kurių neturėtų patirti joks žmogus.

Stiklinė pieno — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Stiklinė pieno», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Sėdėdamas savo krėsle tėvas užvertė knygą apie dvasinę galią, nusiėmęs pasidėjo akinius ant stalo ir perbraukė ranka per akis. „Kai kurių pirmykščių bendruomenių šamanas burtais privilioja dvasias tų, kurių nemėgsta, ir suvaro į lėlę. Tada jis bado ją adatomis, kad pakenktų arba nužudytų.“

Dortė atsisuko. Vyrai spoksojo į ją, o merginos žvelgė žemyn.

– Sėskis ir valgyk! – rusiškai pasakė Šunininkas. Balsas buvo žemas ir įsakmus, lyg jis būtų norėjęs, kad vakarienė greičiau baigtųsi. Lyg būtų pamanęs, kad ji tuoj nukraustys stalą.

Kitos merginos žvelgė žemyn į lėkštes. Dortė troško, kad kas nors pasakytų ką nors įprasta. Geriausia ką nors, iš ko galima būtų pasijuokti. Bet niekas neištarė nė žodžio. Viskas, kas šiam pasauly galėjo būti juokinga, buvo dingę. Žmonės sutelkė dėmesį į valgymą. Galbūt šie žmonės buvo dar drovesni už ją? Galbūt vyrui, kuris kone įsakė jai valgyti, tiesiog trūko išsiauklėjimo, todėl jis nežinojo, kaip jam elgtis? Galbūt kiti tylėjo, nes nenorėjo jo erzinti arba gluminti?

Visi atrodė vienas kitam svetimi. Makaras ir Liudvikas taip pat buvo svetimi, ne tik ji. Tai tikriausiai ir galėjo paaiškinti keistą visų elgesį. Galbūt niekas Šunininko nepamokė, kad viskas būtų paprasčiau, jei jis kalbėtų su žmonėmis mandagiai.

Kaip tėtis visada sakydavo Verai, kai ši būdavo pikta: „Tavo artimas dažnai yra tavo pačios atspindys, taip pat ir tos, kokia nenori būti.“ Dortė atsisėdo į vietą, kuri jai buvo nurodyta, paėmė gabalėlį picos ir ėmė ramiai kramtyti sučiauptomis lūpomis. Kai nurijo keletą kąsnių, kreipėsi į tamsiaplaukę merginą, kuri jiems atnešė lėkštes ir stiklines:

– Mano vardas Dortė. O kuo tu vardu?

Tamsiaplaukė įkvėpė ir jau ruošėsi atsakyti, bet susilaikė. Paskui ji metė žvilgsnį į Šunininką ir tylėdama ėmė tyrinėti savo lėkštę. Nežinia kodėl paėmė ją ir šiek tiek pakėlė, paskui atsargiai pastatė ant stalo ir nuleido rankas ant kelių; lėkštėje dar gulėjo didelis gabalas picos.

– Pamiršai, koks tavo vardas? – paklausė vyras roboto balsu.

Tamsiaplaukė pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į Dortę.

– Olga, – ištarė ji vos girdimai ir tarsi sukniubo ant stalo.

Dortė pažvelgė į kitą merginą. Šioji turėjo ilgus šviesius plaukus, kuriuose kone slėpė savo veidą. Atrodė, tarsi miegotų. Bet po plaukais blizgėjo dvi plačiai išplėstos akys.

– Marina, – paskubomis ištarė ir ėmė rinkti lėkštes, kad galėtų jas sudėti ant spintelės.

– Ar šitas didelis namas jūsų? – netrukus paklausė Dortė ir linktelėjo Šunininkui.

Iš pradžių buvo taip tylu, jog ji pamanė, kad ką nors įžeidė. Visi žvelgė žemyn. Vyras atsilošė ir gurkštelėjo. Įsmeigęs žvilgsnį į kažką už kambario ribų arba už sienos garsiai pačiulpsėjo, išsiskalavo gerklę iš stiklinės esančiu gėrimu ir nurijo.

Galiausiai atsakė Liudvikas.

– Mes pasiskolinom jį iš vieno pažįstamo.

– Ar mes čia liksime iki rytojaus? – paklausė Dortė vildamasi, kad dar viskas gali būti kaip paprastai.

– Matysim, – pasakė Liudvikas ir žvilgtelėjo į vyrą.

– Ar visi gavo darbo Stokholme? – toliau klausinėjo Dortė, mėgindama pagauti dviejų merginų žvilgsnius. Bet jos nusuko akis.

– Iš kur, po galais, jūs ją ištraukėte? Pasistenkit, kad ji užčiauptų snukį! Siųskit ją tiesiai į pirtį! – suriko Šunininkas.

– Atsiprašau, – išlemeno Dortė, – bet aš negaliu eiti į pirtį. Aš…

Vyras atsistojo taip staigiai, kad už jo apvirto kėdė.

– Ar nesakiau, kad užčiauptumėt jai snukį! Makarai! – sušnypštė jis taip garsiai, kad visi kiti garsai išnyko. Ant lūpų kampučių pasirodė putotos seilės.

Dortė nežinojo, kad įmanoma šitaip kalbėti. Tai nebuvo niekaip susiję su tikrove. Žmonės negalėjo šitaip kalbėti. Ji tik pasakė, kad negali eiti į pirtį. Tai juk buvo niekaip nesusiję su kitais, tik su ja. Ji pasilenkė prie Liudviko, kuris sėdėjo šalia, ir sušnibždėjo:

– Aš galiu eiti… ten, kur miegosiu… dabar. Tai…

Šunininkas staiga atsidūrė virš jos. Savo letena tarsi žnyplėmis nutvėrė ją už sprando beveik pakeldamas nuo kėdės. Dortė suriko iš skausmo, kai jis trenkė jai keliu į pilvą taip, kad ji atsidūrė ant grindų.

Akimirką jai trūko oro, ji gulėjo ant nugaros mostaguodama rankomis. Garsai, jei jų buvo, dingo. Veidai aplink stalą tebuvo saujelė pilkų balionų, pritvirtintų prie stalo krašto. Kažkas buvo pradūręs skyles ten, kur turėjo būti akys. Ir vis tiek jie kybojo ore virš stalo. Visai neįmanoma tuo patikėti. Bet dėl viso pikto ji apsiglėbė rankomis galvą. Pačiu laiku: vyras ėmė žaisti su ja bato nosimi, tarsi ji būtų futbolo kamuolys.

Buvo sunku suvokti, kas buvo anksčiau ir kas buvo po to, kai viskas virto naktimi ir sumalto švino skoniu. Ji supainiojo įvykių seką, bet priėmė sprendimą. Tai, ką ji prisiminė, buvo svarbu. Visa kita, kas negalėjo būti realu, ji nuvijo šalin.

7

– Eik į dušą! – suurzgė Makaras ir vyptelėjo iš tarpdurio, plačiai išskėtęs kojas ir sunėręs rankas ant krūtinės. Jis buvo panašus į vieną nuotraukoje matytą amerikiečių kareivį, kuris vadovavo karo belaisviams. Laimei, Makaras neturėjo ginklo.

Dvelkė cigarais. Ir dar kažkuo, kaip kadaise nuo šiltų sienojų. Labai šiltų. Seniai seniai. Viskas buvo seniai. Viskas šleikščiai salsva. Koktu. Lyg pasenusių karstelėjusių taukų kvapas. Ypač pirmajame kambaryje, kur vyrai sėdėjo aplink stalą, nukrautą taurėmis, buteliais, pypkėmis. Penki iš jų nevalgė virtuvėje. Du buvo ganėtinai jauni, trys beveik seniai. Dar ten sėdėjo Makaras, Liudvikas ir Šunininkas. Veidai lyg sustingusios kaukės, pagamintos mokykloje kam nors išgąsdinti. Jie ten sėdėjo jau turbūt kurį laiką. Kambarys buvo tirštai prirūkytas. Visi atsuko kaukes jiems įėjus. Burnos prasižiojo. Akys varstė jai prasvirduliuojant pro stalą.

– Aš labiau norėčiau atsigulti, – vos girdimai ištarė ji Makarui, kuris tvirtai laikė ją už rankos virš alkūnės. Olga ir Marina nesakė nieko, jos pasuko į mažesnį kambarį, kuriame stovėjo suolai drabužiams pasidėti ir pertvaros su didžiulėmis dušo galvutėmis lubose.

– Eik į dušą! Atsigulsi paskui! – sušnypštė Makaras.

Šunininkas stovėjo sukryžiuotomis rankomis ir spoksojo į juos. Jam turbūt negerai galvoje. Pavojingai negerai. Ji tebejautė skausmą. Pilve ir šonkauliuose. Nusvirduliavo paskui kitas dvi merginas į dušą. Kaulai atsisakė klausyti, ir iš jos sklido kvaili garsai. Durys užsidarė, ir Makaras pradingo.

Anos dvi buvo bepradedančios nusirenginėti. Dortės vis dar neklausė rankos.

– Paskubėk! Kitaip klius ir mums, – pasakė Olga rusiškai.

– Ką jis darys? – paklausė Dortė kalendama dantimis.

– Nesuk dėl to galvos. Tiesiog nepriešgyniauk! Tada jis įsiunta.

– Negalvok! Po to galėsi pamiegoti, – sumurmėjo Marina ir atsuko dušą.

Dortė vis dar nejautė rankų. Dantys tarškėjo tarytum akmenėliai dėžutėje. Olga jau buvo nuoga, pasiruošusi eiti į dušą, bet, pastebėjusi Dortės bejėgiškumą, be žodžių ėmė ją rengti. Nuavė batelius, numovė kelnes, nuvilko palaidinę, nusmaukė trumpikes. Greitai, greitai. Vikriai. Viena ranka kilnodama Dortės rankas ir kojas, kad galėtų prieiti.

– Kodėl turime… praustis po dušu? – dantimis sukaleno Dortė, Olgai pastūmus ją po vandens srove.

– Ša! Tiesiog prauskis! Nekalbėk! – sumurmėjo Olga seniai nemiegojusio žmogaus balsu.

Makaras vėl įėjo Dortei nespėjus nusišluostyti. Ji pasislėpė už rankšluosčio, kartu stengdamasi sugriebti savo drabužius.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Stiklinė pieno»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Stiklinė pieno» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Stiklinė pieno»

Обсуждение, отзывы о книге «Stiklinė pieno» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x