Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Sveika! Štai kur tu! Lipk į galą! – pasakė Liudvikas ir iššoko iš mašinos, kad pagelbėtų jai su lagaminu.

– Kur Nadia? – nedrąsiai paklausė Dortė.

– Mes paimsime ją pakeliui. Paskubėk! Šiek tiek vėluojam.

– Kur vėluojam? – paklausė ji ir atsargiai atsisėdo ant įkaitusios sėdynės. Atrodė, tarsi būtų atsisėdusi į laužą. Oras buvo pritvinkęs cigarečių dūmų ir dulkių.

– Susitarimai, panele. Susitarimai! – nusijuokė Liudvikas. Jis buvo ir nebuvo panašus į save. Dortė nesuprato, kuo jis skiriasi nuo ano karto. Galbūt balsas kitoks. Nuo kito vyro dvelkė kažkoks saldus atgrasus kvapas.

Kai tik Dortė uždarė dureles, Liudvikas užvedė variklį ir pasileido dideliu greičiu. Priekiniai langai buvo pusiau atidaryti. Jiems išvažiavus į pagrindinį kelią, ji jau duso nuo aplink tvyrančių dulkių ir dūmų.

– Ar galiu gale atidaryti langą? – paklausė ji.

– Mechanizmas sugedęs. Turi palaukti, kol sustosime. Betgi čia priekyje atidaryta, – atsakė Liudvikas.

Ką gi, ji pasakė sau, taip jau yra! Kai leidiesi pasižvalgyti po pasaulį, daug kas gali stebinti. Pavyzdžiui, nepažįstamojo sprandas. Jo plaukai turbūt dar nebuvo šią savaitę plauti. Galbūt ir praėjusią. Iš pradžių ji laukė, kol jis prisistatys, paskui suprato, kad jis to nedarys. Mama visada sakydavo, kad didelę reikšmę pelnant pagarbą turi geras išsiauklėjimas. Šitas, be abejo, nesimokė, jog reikia prisistatyti, kai su kuo nors sėdi mašinoje.

– Atsiprašau, mano vardas Dortė. Kas tu? – paklausė ji burzgiant varikliui. Vyras staigiai atsisuko ir išsišiepė, tačiau nieko nepasakė. Galbūt jam ne visi namie, pamanė Dortė ir daugiau nebebandė.

– Tai Makaras, – po valandėlės pratarė Liudvikas. – Jis važiuos su mumis. Organizatorius.

– Organizatorius?

– Taip, tokia kelionė juk pati nesusiorganizuoja.

– Ne, aišku, kad ne, – atsakė ji tikėdamasi, jog jie nepalaikė jos kvaile.

Daug vėliau, kai jie jau buvo stabtelėję degalinėje ir nusipirkę maišelį maisto, o Liudvikas nesėkmingai pabandęs atidaryti galinį langą, suskambo Liudviko telefonas. Jis išsitraukė jį staigiame posūkyje, kai Dortė parkrito ant sėdynės ir, rodės, tuoj apsivems.

– Velnias! Bet tiek to! Gerai! Man tas pats! – pasakė Liudvikas protarpiais pasiklausydamas, paskui numetė telefoną tarp sėdynių nė neatsisveikinęs.

– Nadia neranda savo paso. Atvažiuos iš paskos, kai gaus naują. Nuolat su ja nutinka kažkokių nesąmonių, – visiškai ramiai pasakė Liudvikas. Tarsi būtų tai visąlaik žinojęs.

Dortę nusmelkė juodas nerimas. Ji nė negalėjo pagalvoti, jog Nadia nevažiuos kartu.

– Ji visada išmėto savo daiktus! Tu juk ne tokia?

– Aš gerai nežinau…

Šito Makaro sprandas pavirto riebiu plaukų gniutulu. Kažkas ištraukė jį iš didžiulio nuotekų vamzdžio ir padėjo čia, kad neleistų jai pažvelgti laukan. Kvapai mašinoje pasidarė ne tik nemalonūs, bet ir nebepakeliami.

– Aš negaliu važiuoti be Nadios, – ištarė ji gailiai.

– Aišku, kad gali! – pasakė Liudvikas.

– Velniai griebtų, aišku, kad gali, – tarsi išplėstinis aidas atsiliepė Makaras. Tai buvo pirmi žodžiai, kuriuos jis ištarė jai.

– Ne, – tvirtai atkirto Dortė. – Aš noriu grįžti!

– Ir kaip tu galvoji grįžti? Nejau manai, kad mes išmesime į balą visą dieną vien todėl, kad tu užsimanei namo pas mamą? – paklausė Liudvikas tokiu balsu, kokiu dar nebuvo kalbėjęs. Jis visiškai nebepanėšėjo į save patį. Bare jis buvo visiškai kitoks.

– Aš galiu grįžti traukiniu arba autobusu, – pasakė ji ir tuoj prisiminė, kad su savimi turi tik porą litų. Jie buvo sakę, kad pinigų jai neprireiks. Viskas vyks savaime – juk važiuos su Liudviku.

– Nusiramink! Nadia atvažiuos iš paskos po kelių dienų. Nusnūsk ten gale, tada visa tai atrodys šviesiau. Pamažu susipažinsi su kitomis merginomis. Galbūt jau rytoj.

– Kas jos tokios?

– Mūsų pažįstamos.

Juoda skylė jos galvoje dar labiau išsiplėtė ne dėl jų kalbų, o dėl to, kaip jiedu vienas į kitą žvilgčiojo, Liudvikui kalbant. Pastebėjo keletą kartų, užmetusi akį į veidrodėlį. Bet tai įsismelkė į jos smegenis. Jie elgėsi taip, tarsi jos čia nė nebūtų, arba dar blogiau: tarsi jiems nerūpėtų, kad ji čia tūno. Tarsi ji būtų niekas, kuris nei girdi, nei mato. Ji prakaitavo. Mašinoje buvo nepakeliamai karšta, ji laikė sukandusi dantis, nes šie ėmė kalenti. Kraštovaizdis lėkė pro šalį tarsi nesibaigiantis šleikštulys, o tų dviejų galvos priekyje tik viską sunkino. Liudviko veidas, kurį ji kartkartėmis pamatydavo profiliu, atrodė tarsi iškirptas iš juodo kartono ir įstatytas tiesiai į mėlyną dangų. Makaro sprandas buvo ištatuiruotas. Inkaras, širdis ir neaiškus užraitas. Tikriausiai tai turėtų simbolizuoti ištikimybę, viltį ir meilę. Jo karčiai gulė tarsi pilka neganda horizonte.

Šitaip yra vien tik todėl, kad anksčiau tu dar nė karto nebuvai pasižvalgyti po pasaulį, vertė ji save galvoti. Juk protinga šitaip galvoti. Bet tai menkai tepadėjo. Nuvažiavus keletą kilometrų, Liudvikas atsisuko ir iššiepė baltus dantis. Bet ji nesugebėjo į tai atsakyti. Jis paniuro ir daugiau nebebandė. Šitaip jie tęsė kelionę.

Sustojo kryžkelėje, mažame miestelyje su degaline. Kai ji paklausė, ar tai Vilnius, jie nusijuokė. Tarsi ji būtų padaras narve, į kurį galima spoksoti ir iš kurio galima šaipytis. Ji nusprendė susiimti, kad nesukeltų daugiau juoko. Kai ji išėjo iš tualeto, Makaras stovėjo prie durų, tarsi laukdamas jos. To visai nereikėjo, nes ji kuo puikiausiai žinojo, kur stovi Audi , ir ją apėmė šlykštus jausmas, tarsi būtų saugoma. Sutemo. Išskyrus šviečiančius pastatų langus aplink degalinę ir pro šalį į abi puses lekiančių automobilių šviesas, viskas buvo juoda po vos šviesesniu dangumi su oranžinės spalvos priemaiša vakaruose. Mėnulis priminė blyškią ropę, nuo kurios kažkas nupjovė kraštelį.

Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučiavosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą.

Dortė ūmai suvokė, kad vienas didžiausių iššūkių keliaujant po pasaulį – pasijusti vienišai. Bet viso to neišgyvenusi, niekada nieko nepadarytum. Tiesiog taip jau yra. Pripratus jau galvojama kitaip. Viskas tampa lengviau. Geriau. Pasijunti laisva džiaugtis tuo, ką matai, ir tais, kuriuos sutinki. Kai atvažiuos į Švediją ir ji pradės dirbti, jai nebereikės sėdėti tvankioje mašinoje visą dieną su šiais dviem. Toli gražu! Ji tikrai neprivalės turėti su jais kažką bendra. Dabar beliko judėti toliau. Pasiekti kelionės tikslą.

Eglyno sienos slinko iš abiejų pusių. Automobilio žibintai vijosi baltą juostą ir lėkė pro geltonus laukus ir krūmynus. Vienoje vietoje jie apšvietė autobusų stotelės ženklą. Kitoje vietoje – ženklą su briedžiu. Liudvikas ėmė keiktis, nes priešais važiavo sunkvežimis su rąstais. Kai jam pavyko aplenkti sunkvežimį, jis garsiai nusijuokė ir trenkė ranka į vairą taip, jog mašina supypino.

Po valandėlės ji suprato, kad įvažiavo į Vilnių. Pakelės buvo apšviestos, visur pilna namų. Eismas. Jie privažiavo prie pat lyg siena stūksančių blokinių namų ir sustojo priešais vieną iš jų. Į aikštelę krito tamsių medžių šešėliai. Daugelis butų buvo tamsūs, kituose degė šviesos ir įstiklintuose balkonuose margavo plastikinės gėlės. Kai kurie stiklai buvo iškulti. Vienoje vietoje išdaužtą langą žmonės buvo užkamšę spalvotu užtiesalu. Jų kaimynai buvo nudažę balkono grotas žaliai. Tarsi būtų norėję išsiskirti.