Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Vis dėlto praslinkdama pro šalį sugebėjo draugiškai sumurmėti „Labanakt!“

Kai ji pakilo į viršų, mama vėl ėmė kalbėti apie sužeistą gandrą – esą kaimynas parišo sparną.

– Galbūt jis sustiprės, kad galėtų skristi į Pietų Afriką, – pasakė Dortė ir nusiplovė rankas po čiaupu.

– Į Pietų Afriką? – pakartojo mama, tarsi niekada nebūtų girdėjusi apie tokį kraštą. – Kažin ar tai padės… Turbūt jį reikės užmigdyti.

Dortė nebegalėjo jai parodyti atvirukų iš Švedijos.

5

– Du trys tūkstančiai dolerių per mėnesį? – pakartojo Dortė. – Kodėl dolerių? Švedijoje atsiskaitoma doleriais?

– Doleriai yra tarptautinė valiuta! Ar supranti, kiek čia daug pinigų? – paklausė Nadia.

– Ne.

– Siaubingai daug! Čia turi dirbti trejus ar ketverius metus, kad šitiek uždirbtum! Po trijų mėnesių būsi turtinga, galėsi važiuoti namo ir nupirkti mamai namą. Mes išvažiuojame rytoj. Pasiimk tik būtiniausius daiktus. Gausi viską, ko reikia, kai atvažiuosi – darbo drabužius ir visa kita!

– Mama kažin ar norės, kad išvažiuočiau taip toli, – pasakė Dortė.

– Tada pasakyk, kad važiuoji į Vilnių. Keletui dienų su draugais. Arba palik laišką, kurį ji galės perskaityti, kai tu jau būsi išvažiavusi. Taip geriausia.

– Aš negaliu meluoti.

– Bet tai tiesa! Pirmiausia mes juk važiuosim į Vilnių. Galėsi parašyti, kai nuvyksi į Stokholmą, ir papasakoti, kaip viskas puiku. Tada ji nusiramins. Arba galėsi paskambinti. Viskas įmanoma. Kai tik būsi ten ir papasakosi, kaip gerai tau sekasi ir kiek pinigų uždirbi, ji greitai tau atleis.

– Ji reikalauja pasakyti, kur aš gyvensiu. Ji nori turėti adresą.

Nadia išsitraukė mažytę knygutę, išplėšė lapą ir ėmėsi rašyti adresą Vilniuje.

– Štai! Paduok mamai šitą. Pasakyk, kad jis laikinas ir kad po kiek laiko praneši jai nuolatinį. Argi ne nuostabu, kad iškeliausim į pasaulį? Tik pagalvok apie viską, ką pamatysim! Ir pinigai!

– Ar mes ten nakvosime? Vilniuje?

– Taip! Bet tik naktį ar dvi. Liudvikas pirma turi sutvarkyti įvairius reikalus. Būk prie upės, ten, kur baigiasi kelias, penktą valandą! Mes lauksime ne ilgiau kaip penkiolika minučių.

Dortė niekada niekur nekeliavo be mamos ir Veros. Dabar, kai viskas jau buvo suplanuota, ją apėmė dvejonės, ar elgiasi teisingai. Bet jai netrukus sueis šešiolika. O du trys mėnesiai pralėks greitai. Ji grįš namo per Kalėdas. Iš pradžių, aišku, ilgėsis namų. O galbūt viskas bus taip įdomu, kad nebus kada? Tėtis būtų didžiavęsis, kad ji išdrįso.

Jai pasisekė. Kitą dieną mama išskubėjo tvarkyti kunigo namų. Dažniausiai tai trukdavo didžiumą dalį dienos. Vera išėjo praėjusį vakarą ir turėjo nakvoti pas draugę. Kai Dortė paklausė, pas ką, ji tik truktelėjo pečiais nieko neatsakydama. Kažkas įsiterpė tarp jų. Kažkas svetima. Tarsi jos nekalbėtų ta pačia kalba arba tarsi mama ir Vera turėtų susitarimų, apie kuriuos Dortei nepasakoja. Nė viena iš jų neatrodė laiminga.

Šįryt mamos malda nebuvo tokia kaip visada. Nuoširdus pasitikėjimas buvo dingęs. Tylus balsas. Tarsi ji kalbėtų kam nors, ką nelabai gerai pažįsta. Arba norėtų nuslėpti savo mintis. Dortė pagalvojo, kad turbūt jau laikas jai suaugti. Ji turėtų imtis atsakomybės ir padėti. Jau matė, kaip siunčia namo pirmus pinigus. Laime ir pasididžiavimu spinduliuojančius jų veidus.

Dortė susidėjo mažiausią jų turimą lagaminą. Šis buvo nebenaujas ir kadaise priklausė tėvui. Niekas juo nesinaudojo nuo to laiko, kai jos išsikraustė iš Baltarusijos. Ji pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kaip Nadia ir sakė. Paskui pastūmė jį giliai po lova, jei kartais netikėtai grįžtų Vera, kol ji ieško būtiniausių smulkmenų. Pasas. Ji prisiminė visą tą vargą, kurį motinai teko iškęsti, kol gavo leidimą gyventi Lietuvoje, pasikeitė pavardę į kitą su lietuviška galūne ir gavo pasus Verai ir Dortei, kurios buvo tokios jaunos. Pilkasis dramblys rausvomis ausimis turėjo keliauti kartu. Jis visada sėdėdavo ant jos lovos. Be to, jos sąsiuvinis, į kurį ji rašydavo. Kol tėvas buvo gyvas, ji ir piešdavo. Gėles ir metų laikų kaitą. Trys pilni sąsiuviniai gulėjo jos stalčiuje. Po jo mirties niekas jų nebevartė.

Brangiausios knygos buvo saugomos spintoje su įstiklintomis durelėmis. Kai kurias tėvas skaitydavo garsiai. Kirbantis nerimas vertė ją prakaituoti. Gal reikėtų pasiimti vieną knygą? Tokią, kurią galėtų skaityti ne kartą. Žvilgsnis užkliuvo už Tolstojaus Anos Kareninos . Tėvas ją skaitė, kai jai buvo dvylika. Paskui jis mėgino kalbėti, kaip gali baigtis, kai viską sprendžia šeima, bet Vera labai įsiverkė. Mama žinojo istoriją iš anksčiau ir nesileido sugraudinama. Tačiau jai buvo labai apmaudu, kad tėvas skaito iš suaugusiems skirtos knygos Verai, kuri tokia jautri.

Dortė pasičiupo storąją knygą ir įsimetė į kartoninį lagaminą.

Beliko nepastebėtai išsėlinti iš namų, kol niekas negrįžo. Ji pasiėmė šiek tiek maisto kelionei ir pasiruošė laukti prie upės savo ir Nikolajaus slaptavietėje. Galiausiai parašė laišką ir pridėjo Vilniaus adresą. Laiške ji paprašė mamos atleidimo, jog pasiėmė tėvo laikrodį, norėdama neprarasti laiko nuovokos, ir parašė mylinti jas abi. Ji prižadėjo būti taupi ir siųsti namo pinigus. Bet neparašė, kad uždirbs be galo daug. Neverta, nes tada mama suprastų, jog ji išvažiavo į užsienį. Ji prisiminė lygiai tokį pat jaudulį, kai pirmą kartą upėje nuplaukė taip toli, jog nebegalėjo matyti dugno.

Jei tėvas būtų važiavęs drauge, jis būtų pasakęs, kad oras kelionei nuskilo pasakiškas. Jie rengdavo mažytes iškylas traukiniu, kai jis dar buvo gyvas. Sustodavo naujose stotyse ir apžiūrėdavo naujas vietas. Su užkandžių krepšiu. Bet niekada neužtrukdavo taip ilgai, kad nespėtų namo iki vakaro. Mama nuolat mygdavo, kad jie pasiimtų drabužių nuo lietaus. O tėvas visada atsakydavo tą patį – kad oras kelionei nuskilo pasakiškas. Žodis „pasakiškas“ visam laikui įgavo krepšyje sukrautų užkandžių ir tėvo skonį. Dortė galvojo, ką jis būtų pasakęs apie tai, kad ji iškeliauja tik su pora sumuštinių ir be lietpalčio užsidirbti pinigų ir pamatyti pasaulio. Ji nusiavė batus, juos taupydama, ir nuėjo basomis taku per miškelį už namo. Gal niekas jos nematė. O jei kas ir matė, tai juk nieko nežinojo.

Ji įsitaisė senos guobos paūksmėje. Ši stūksojo tarsi mirgantis žalias stogas. Iš abiejų pusių lyg saugios sienos augo krūmynai. Lelijos, Nikolajaus ir jos lelijos, dar vis augo pakrantėje. Kai kurie žiedai karojo nuvytę. Kiti dar buvo švieži, tarsi būtų sukaupę paskutines jėgas, kad prieš pasiduodami palinkėtų jai geros kelionės.

Nebuvo jokio reikalo eiti į sutartą susitikimo vietą anksčiau nei truputį prieš penkias. Laikas ėjo nei greitai, nei lėtai. Bet širdis mušė sunkiai – beveik visą laiką. Ji suvalgė sumuštinius per tris kartus užsigerdama vandeniu. Du kartus išgirdo sustojant automobilį ant žole apžėlusio kelio, esančio už poros šimtų metrų. Abu sykius nevalingai dirstelėjo į laikrodį, nors ką tik buvo žiūrėjusi. Laikrodis buvo sunkus ir didelis. Rodyklės slinko baisiai lėtai. Metalinė apyrankė buvo gerokai per plati, todėl Dortė užsitraukė ją iki pat alkūnės, kad laikytųsi.

Pagaliau atėjo laikas išeiti ant kelio. Kai Dortė jau buvo išlaukusi beveik valandą, dideliu greičiu į aikštelę įsuko maža pilka Audi , įmygdama žolėje dvi gilias juostas, ir sustojo tiesiai priešais ją. Iš pradžių ji nemanė, kad tai ta mašina, nes nematė Nadios. Paskui atpažino Liudviką. Kito vyro ji niekada nebuvo mačiusi.