Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Ar Nikolajus išvažiavęs į Kauną? – šūktelėjo Nadia per prekystalį.

– Dar ne, – ramiai atsakė mama.

– Aš turbūt irgi išvažiuoju, bet į užsienį!

– Šit kaip.

– Reikia pamatyti pasaulio, kol dar nevėlu, – pareiškė ji ir atstatė lūpas, kol prisidegė cigaretę – tarsi mėgintų įsiurbti Nikolajų į kambarį.

Kol Nadia toliau šnekėjo, Dortė galvojo, kad mama jai niekada neleistų išeiti su šitokiais drabužiais. Savaime aišku, ji mielai būtų turėjusi tokius džinsus. Nadia galėjo ten sėdėti ir siurbti kiek tik panorėjusi. Nikolajus išvežiojo kepinius po gretimus kaimus ir jos nematė. Bet Dortė pripažino, kad su ja lengva šnekėti, nes ji kalba rusiškai.

– Mano mamos tėvas buvo rusas. Valdžia jį išvarė iš Rusijos, nes buvo didvyris! – pareiškė ji, kai Dortė paklausė, kur ji šitaip gerai išmoko kalbos. Bet kodėl didvyris buvo išvarytas, Nadia nepanoro atskleisti.

– Graži palaidinė, – mandagiai pasakė Dortė.

– Ir man graži. Iš Švedijos.

– Iš Švedijos? – nusistebėjo Dortė.

– Taip, tai avansas. Gavau darbą vienoje Stokholmo kavinėje. Bet nemėgstu keliauti viena… Tai juk svetima šalis. Tiesa, važiuoju su Liudviku, bet vis tiek…

– Kas tas Liudvikas?

– Pažįstamas. Jo pusbrolis užsiima Stokholme verslu. Jis gali parūpinti darbo. O tu baigei mokyklą ir neturi darbo?

– Taip.

– Tada prisidėk prie mūsų!

– Mama niekada neleis man išvažiuoti.

– Kodėl gi ne?

– Turbūt mano, kad aš per jauna, – pasakė Dortė tiesiogiai neprasitardama, kad niekados to ir neklausė.

– Bet tau juk reikia darbo! Čia reikia dirbti, kas pakliūva, už grašius! Švedijoje galima tiek pat uždirbti per mėnesį, kiek čia per dvejus trejus metus.

– Negali būti! – šūktelėjo Dortė.

– Žinoma, kad gali. Ten tokia graži ir turtinga šalis! Žmonės mandagūs ir draugiški, nes turi darbo. Net ir policininkai Švedijos gatvėse mandagūs!

– Esi ten buvusi?

– Taip, kartą. Keletą dienų… Dar ir dabar sapnuoju tai naktimis. O kiek parduotuvių! Galima visko nusipirkti. Tokių neišpasakytai gražių drabužių! Viskas – paskutinės mados! Vieną dieną atidarysiu madingų drabužių parduotuvę Stokholme! – pasakė Nadia užsisvajojusi ir atkišo aukso spalvos batelius su raudonai lakuotais nagais kiek galėdama toliau.

– Ar jie ten supranta rusiškai?

– Ne, nelabai, bet tu greitai išmoksi švediškai.

– Aš išmokau lietuviškai, to užteks.

– Tau nereikės ten ilgai būti. Per du tris mėnesius sukaupsi užtektinai pinigų, kad galėtum Vilniuje lankyti mokyklą arba nusipirkti butą, jei panorėsi. Per tą laiką galėsi išsiversti ir ženklų kalba.

– Kiek laiko galvoji ten būti?

– Tai priklauso nuo to, ar man ten patiks… Galbūt kelis mėnesius. Galbūt ilgiau… Priklausys nuo to, ar pakankamai uždirbsiu, kad galėčiau atidaryti parduotuvę.

– Ar yra ir daugiau darbo toje kavinėje?

– Ne, bet Liudviko pusbrolis tikrai ką nors žino. Paklausti?

– Ne, nebūtina. Man neleis.

Nadia nieko daugiau apie Švediją nebesakė. Tik papasakojo, kaip jai pavyko už gerą kainą nusipirkti drabužių vienoje Jonavos parduotuvėje. Dortė tik mandagiai linkčiojo. Ji suprato, kad, matyt, dar menkai išmano apie parduotuves.

Kai parėjo namo, prie durų ją pasitiko Vera nešukuotais plaukais ir nepasidažiusi.

– Josefo sūnus atsiuntė mamai laišką!

– Laišką?

– Taip. Jis nori tuoj pat gauti nuomą, kitaip turėsime išsikraustyti. Žiūrėk!

Dortė paėmė laišką. Raidės puslapyje iš pradžių liejosi. Paskui ji suvokė, kad laiške sakoma, jog Josefas ir Ana nebeišgali jų čia laikyti. Lyg namas nestovėtų. Lyg jos nepadėtų senukams viskuo, ką apleido jų sūnus.

– Trys mėnesiai! Mama nuo mūsų nuslėpė, kad tiek daug!

– Ir nuo Dievo! – sušnibždėjo Dortė nustėrusi.

– Velniop Dievą! – sušnypštė Vera. – Jis iš mūsų atėmė tėtį!

– Vera! – suklykė Dortė ir atsisėdo ant artimiausios kėdės.

Ant stalo stovėjo kopūstų sriubos puodas. Jį tereikėjo nunešti senukams ir pašildyti. Atsidavė mirtimi ir puvėsiais.

– Kur ji?

– Bažnyčioje, meldžiasi.

– Bet kodėl ji nesimeldžia namie? Juk visada taip darydavo… Kad mes žinotume…

– Turbūt ji kalba apie dalykus, kurių mums nereikia žinoti. Ji jau seniai slėpė šitą laišką, – pasakė Vera ir šniurkštelėjo. Staiga Dortė pamatė, kad ji verkė.

– Kaip tai sužinojai? Ji tau parodė?..

– Ne, aš jį radau skardinėje dėžutėje virš dujinės viryklės. Aš tiesiog įsiutau. Šaukiau jai, kad ji melagė. Paskui sėdėjome čia ir sriūbavome. Kol ji išėjo.

– Tik pagalvok, ji bandė šitiek savaičių nuo Dievo nuslėpti tokį svarbų dalyką! – šūktelėjo Dortė susijaudinusi, tačiau ir susižavėjusi.

– Na jau! Ne nuo Dievo ji tai slėpė, nuo mūsų! Turbūt supranti, kaip viskas blogai? Šitas nenaudėlis mus išmes lauk!

– Ką darysime? – Dortę užliejo klampus nerimas, kuris išstūmė iš galvos visa kita. Ji nelaukė atsakymo, tiesiog išėjo pro duris ir nusileido laiptais.

– Kur eini? – pavymui sušuko Vera.

– Paieškosiu mamos… Ji juk nieko nebeturi dabar, kai sugadino santykius su Dievu.

Kitą dieną Vera išėjo vidurdienį ir grįžo joms jau atsigulus. Anksčiau taip nebuvo nutikę. Vis dėlto mama ieškoti nėjo. Rytą ji padavė mamai voką su dviejų mėnesių nuoma. Dortei atrodė daugiau nei keista, kad tiek mama, tiek Vera verkė, kai ši padavė pinigus. O kai ji paklausė, iš kur gavusi, jos nenorėjo apie tai kalbėti. Dortė jautėsi atstumta. Taip pat ir todėl, kad mama nepaklausė, kas joms paskolino pinigų. Vera nieko nesakė. Tarsi Dortė būtų svetima. Vakare mama trumpai, bet nuoširdžiai pasikalbėjo su Dievu.

– Prašau tavęs, saugok Verą savo visagale ranka! Parodyk jai stiprybę. Suteik jai pasirinkimą, kurį ji gali pakelti. Saugok jos sielą! Ir jeigu kaip nors įmanoma, duok jai darbo, kad galėtume grąžinti viską, ką ji pasiskolino iš prekybininko. Amen!

Tada Vera staiga pašoko iš lovos ir puolė pro duris neapsiavusi ir neapsivilkusi. Jos girdėjo ją nubildant laiptais ir vėjo daužomas aplaidžiai atviras paliktas duris, kol ši buvo tualete.

Dortė visada žavėjosi Veros skausmo didingumu ir jėga. Bet po to vakaro Veros įniršis nuslopo. Jos akys priminė du užgesusius deglus. Kartą Dortė pabudo nuo Veros verksmo. Bet kai ji ištiesė ranką, kad ją paguostų, Vera apsimetė mieganti.

Paskui atėjo paskutinė diena prie upės prieš Nikolajui išvažiuojant. Dortė norėjo papasakoti jam, apie ką ji galvoja – kad jos bus išmestos į gatvę, kai tik kitą kartą nebeišgalės susimokėti nuomos, bet pajuto, jog išduotų mamos ir Veros išdidumą. Laimei, jis neatrodė labai patenkintas, kad išvažiuoja, ir tai truputį nuramino Dortę.

– Galbūt aš surasiu tau darbo mieste. Tada galėsime matytis dažniau, – pasiūlė jis.

– Aš neturiu kur apsistoti, – pasakė ji nedrąsiai, bet tą pačią akimirką pradėjo galvoti apie pinigus, kuriuos galėtų uždirbti, ir tiek jų daug, kad galėtų būti drauge su Nikolajumi.

– Bet kuriuo atveju aš parašysiu. Tu irgi turėsi rašyti! Dažnai!

– Gerai, – pažadėjo ji.

– Taip pat aš grįšiu namo per visas atostogas.

– Taip…

Prieš juos plaukė sava ir tamsi upė. Šen bei ten sumirgėdavo šlapia šaka arba lapas, nešamas srovės. Trumpai sušmėžavo purvina vienkartinė stiklinė. Antis užsiiminėjo savo reikalais ir be paliovos kaišiojo galvą po vandeniu. Ji nė kiek nesigėdijo styrančios į viršų uodegos. Jei Dortė nebūtų jautusis tokia bejėgė, būtų tikrai nusijuokusi. Tada jis būtų paklausęs, iš ko ji juokiasi, ir ji būtų jam papasakojusi. Paskui jie būtų galėję pasijuokti kartu. Bet šį vakarą viskas buvo kitaip. Pabaiga. Tarsi jai būtų reikėję mirti, bet ji būtų pamiršusi pasiruošti. Tarsi ji būtų įklimpusi į smulkmenas, kai vienintelis svarbus dalykas buvo sėdėti su Nikolajumi prie upės.