Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

Ji nesugebėjo kam nors šitokių minčių paaiškinti. Bet galbūt kada nors. Nikolajui.

– Verai nelengva, – pasakė mama ir pastatė lygintuvą ant stovo.

– Tikrai?

– Ji, matyt, galvoja apie tėtį. O kai jai mėnesinės, viskas dar liūdniau.

Mamos rankos buvo raudonos ir ištinusios. Tokios jos pasidarydavo visada, kai ji skalbdavo ir tą pačią dieną lygindavo. Šitaip nutikdavo, kai drabužiai gerai džiūdavo. Ji turėdavo lyginti, kol drabužis dar nebūdavo iki galo išdžiūvęs, kad nereikėtų drėkinti. Dabar ji pasilenkė virš lyginimo lentos ir pasinėrė į mintis, kuriomis su Dorte nesidalydavo. Tai trukdavo po keletą minučių. Paskui staiga tarsi vėl atsigavo ir lyg niekur nieko kalbėjo toliau:

– Tau reikėtų draugės, Dorte, – pasakė nepaaiškinusi kodėl. Taigi beliko tiesiog laukti – gal paaiškins melsdamasi. Vera turėjo draugų, bet mama ne visais vienodai žavėjosi. Todėl tai, ką ji sakė, atrodė šiek tiek keista.

– Turėtum išeiti dažniau ten, kur renkasi jaunimas. Kur tai yra? – paklausė mama ir suskleidė lyginimo lentą.

– Nežinau.

– Ar Vera eina į kepėjo barą susitikti su jaunimu?

– Ne, į kitą.

– Manau, kepėjo tau geriausias, – nusprendė mama. – Gausi centų, kad galėtum ten vieną dieną nueiti. Bet ne vakare.

Dortė paraudo ir greitai nusisuko.

– Kuo jis vardu? Tas kepėjo sūnus? – paklausė mama tarsi tarp kitko.

– Nikolajus, – sušnibždėjo Dortė nebežinodama, kur dėtis. Bet mama neužsiminė, kad matė juos kieme. Mergaitė pasijuto tokia dėkinga, jog pasižadėjo sau dažniau melstis – kad nudžiugintų mamą.

3

Vasara pervirė savo karštose dulkėse. Migla virš upės tapo sunkesnė ir atkaklesnė. Nuo medžių nukrito lapai, o daržas išdžiūvo. Geltonas saulės skritulys raudonais pakraščiais pakildavo vis žemiau. Tarsi neturėtų jėgų išsilaikyti. Panašiai atrodė ir mama. Maldos greitai virto vieninteliais pokalbiais, kuriuose ji dalyvaudavo. Vera du mėnesius neturėjo darbo, tik kartais pagelbėdavo prekybos centro kasoje. Bet dabar ir tai baigėsi.

– Nežinau kitos išeities, kaip tik tau už manęs ištekėti, kad būtum aprūpinta, – pasakė prekybininkas su šypsena pranešdamas, kad jos paslaugų jam nebereikia.

Aišku, jis nekalbėjo rimtai, nes turėjo daugiau nei keturiasdešimt ir jau vedęs. Bet Verą ištiko įniršio priepuolis, kai ji tai papasakojo. Po valandėlės ji ėmė šukuotis savo ilgus plaukus, tarsi šie būtų buvę priešai. Ji stovėjo prie sueižėjusios aliuminio kriauklės atsukusi nugarą į veidrodį. Pašėlusio šukavimo įelektrinti viršutiniai plaukai pakilo tarsi vaivorykštė po lempos šviesa. Galiausiai jie virto aureole aplink jos galvą. Dortė stovėjo ir žiūrėjo.

– Į ką spoksai? – pratrūko Vera.

– Turi tikrai gražius plaukus, – sumurmėjo Dortė susigėdusi ir ėmėsi kraustyti stalą.

Nuo to įvykio jau praėjo šiek tiek laiko. Vera kartkartėmis užeidavo pas prekybininką po darbo valandų pasiklausti dėl pagalbinių darbų. Bet namuose liovėsi apie tai kalbėjusi. Dortei labai pasisekė, nes gaudavo padirbėti pas ūkininką, kuris išsiveždavo maisto atliekas. Bet iš gretimo miesto atvyko giminaitis, kuriam būtinai reikėjo šio darbo viso sezono metu. Mama taisė drabužius ir skalbė žmonėms. Bet jie mokėdavo ne per daugiausia. Kai kurie su užmokesčiu delsdavo taip ilgai, kad ir visai nebesumokėdavo.

– Tai galima tiesiog pamiršti! – sakė mama, kai Vera norėdavo žinoti, ar jai sumokėjo.

– Argi negali nusiųsti sąskaitos, kaip kad daro prekybininkas? – piktai klausdavo Vera.

Į tokius klausimus mama niekada neatsakydavo, nes iš to nieko gero neišeidavo. Kai Vera būdavo taip nusiteikusi, Dortė apsimesdavo, jog negirdi, kad kambaryje šnekama. Be to, buvo ir kitų dalykų, apie kuriuos galvodavo. Nikolajus važiuos į Kauną, kad taptų konditeriumi. Siaubingai brangu, bet jis gyvens pas savo dėdę našlį, turintį nepakenčiamą dukrą, kuri padės Nikolajaus mamai bare ir mokysis gero elgesio. Jie susikeis namais, kaip Nikolajus tai pavadino.

Dortė nežinojo, kaip be jo išgyvens, nes buvo jau pripratusi prie jo rankų ir saugaus kepyklos kvapo. Vaikinas turėjo kažką, kas veikė raminamai. Nors jau buvo suaugęs ir galintis įstumti į pavojų. Jis niekada nesiginčydavo dėl to, kur gali ją liesti, nors Vera pasakodavo, jog vaikinai taip daro. Kai Dortė į jį tam tikru būdu pažiūrėdavo, Nikolajus suprasdavo, kad tos vietos daugiau nebeliestų. Problemų kildavo, kai būdavo tamsu. Ji manė, jog jis tikrai supranta, kad jei būtų jos valia, jie būtų galėję daryti bet ką. Bet reikėjo atsižvelgti į taisykles. Būti padoriu žmogumi. Taip pat ir mamos maldų.

Dortė lietė jo veidą pirštų galiukais, užuot ką nors sakiusi. Jo kvėpavimas visada ją įspėdavo, kada gali būti pasiekta pavojinga riba. Tada ji smiliumi perbraukdavo jam per lūpas arba akių vokus. Būdavo, kad jis suinkšdavo tarsi užgautas šuo, kol pasiduodavo. Bet niekada nebandė jos priversti. Po valandėlės kvėpavimas vėl tapdavo normalus.

Dažnai jis atsinešdavo maišelį su kepiniais, kai jie susitikdavo.

– Nieko sau! – visada sušukdavo ji ir dėkodama spustelėdavo jam ranką.

– Tai tavo mamai! – atsakydavo Nikolajus paprastai, tarsi tai būtų menkniekis. Dortė vertino, kad jis neteikė didelės reikšmės, jog ji nebuvo „ideali partija“, kaip kad būdavo sakoma.

Laikui bėgant, kalbėtis jiems sekėsi vis geriau.

Vieną dieną jis paklausė, kodėl ji turinti tokį gražų, bet retą vardą.

– Tėtis taip norėjo. Jis pažinojo vieną moterį, kuri mirė. Jos vardas buvo Dortė, – ištarė ji.

– Jis buvo ja susidomėjęs?

– Ne, – sušnibždėjo Dortė pasibaisėjusi. Tą pačią akimirką ji suprato, kad turbūt šitaip ir buvo.

Dortė suprato, kad mama nepyksta, jog ji eina su Nikolajumi prie upės. Aišku, jai visai nebūtina sužinoti, kad juodu pažinojo vienas kito odą ir kvėpavimą. Iš pradžių Dortei neleista užsibūti daugiau nei valandą. Ji turėdavo pareiti prieš pradedant temti. Ilgainiui ji jau galėdavo su motina diskutuoti apie tai, kada iš tikro pradeda temti. Sutemos prie vandens ne tokios kaip tamsiame kaime. Pamažu mama ėmė suprasti. Taip pat ir todėl, kad Nikolajus paminėjo, jog jos tėvas mokykloje mokėsi kartu su kepėju.

Kai per vakarienę Dortė tai papasakojo, motinos skruostai atgavo spalvą, ji ėmė kalbėti apie savo pačios šeimą, ko šiaip niekada nedarydavo. Ji sakė Leningradas, o Vera vis taisė į Sankt Peterburgą , tačiau ji nesileido pertraukiama . Papasakojo, kaip senelis gavo aukštesnes pareigas sistemoje, ir visas šeimos gyvenimas pasikeitė per vieną naktį. Visą laiką gyvenusi kukliame bute, šeima išsikraustė į didžiulius rūmus su daugybe kambarių ir gražiais daiktais. Dortė niekada iki galo nesuprato, kas ta „sistema“. Bet kadangi senelis buvo advokatas, tai turėjo būti kažkaip susiję su rusiškais įstatymais, kurių niekas nemėgo, bet garsiai apie tai nekalbėdavo. Atrodė, kad mama apčiuopė savo praeities kraštelį. Vien tik todėl, kad jų tėvai kartu lankė mokyklą.

Dortė dar vis avėjo basnirčia. Ir eidavo pas kepėją, nors ir neturėjo centų, kad ką užsisakytų. Dabar jautėsi kur kas smagiau, kai mama pati tai pasiūlė. Vieną dieną pasirodė Nadia. Vyresnė mergina iš gretimo kaimo, kuri kartkartėmis užeidavo, nes buvo įsimylėjusi Nikolajų. Dėl šios priežasties Dortė negalėjo jos mėgti. Nadia mūvėjo madingus džinsus ir vilkėjo giliai iškirptą palaidinę su nėriniais ant krūtinės. Ji avėjo aukso spalvos bateliais, kurie atidengė raudonai lakuotus kojų pirštų nagus. Neatsiklaususi ji įsitaisė prie to paties stalo kaip ir Dortė. Apėmė nerimas, kad Nikolajui patiks Nadios apranga ir galbūt jis išseks paskui ją. Bet už prekystalio stovėjo jo mama tokiais pat rudais garbanotais plaukais ir tokiu pat veidu. Tarsi didingas saulėtekis.