Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

Žmona Ana ne visada žinodavo, kas jos tokios. Kažkas jos galvoje buvo išsiderinę. Neretai ji pasitikdavo išgąstingais ir nedraugiškais protrūkiais, kai jos užeidavo nešinos mamos sutvarkytais drabužiais arba jos pagamintu maistu. Vera atsisakydavo ten eiti, todėl visada tekdavo Dortei. Šįvakar irgi.

Ji atsargiai nulipo laiptais nešina atvėsusios bulvių košės puodu ir padėjo senukams ją pasišildyti. Raugintų agurkų kvapas iš puodynės prieangyje sklido po visą namą. Mama pripildydavo melsvus trilitrinius stiklainius, užsukdavo žvilgančius metalinius dangtelius ir pastatydavo juos į rūsį. Bet dar ir dabar krapų kvapas tvokstelėdavo į kiekvieną, kuris atidarydavo duris.

Josefas paprašė šį bei tą garsiai paskaityti iš nusitrynusio Lietuvos ryto numerio. Ji tai darydavo su malonumu, nes pratinosi skaityti lietuviškai. Mokėti kalbėti buvo viena, o rašyti ir skaityti – visai kas kita. Tai ji suprato iškart, kai tik pradėjo lankyti lietuvišką mokyklą.

Senojo Josefo balti plaukai sukosi drėgnomis garbanomis aplink kiaušinio formos galvą. Jei jis nebūtų toks raukšlėtas ir neturėtų tokio išstypusio seno kūno, būtų galima pamanyti, kad jis ką tik gimęs. Galva visada būdavo kiek panarinta, marškinių krūtinė neretai kuo nors sutepta. Mama sakė, kad jis apsidrabsto spjaudydamas kramtomąjį tabaką. Akiniai balnojo nosį taip, kad jis galėjo matyti ir per akinių viršų, ir pro stiklus. Jei Dortė būtų taip gerai jo nepažinojusi, būtų pamaniusi, kad jis piktas.

– Girdėjau Verą stipriai užtrenkiant duris! – pareiškė jis, kai ji nustojo skaičiusi.

– Šit kaip…

– Tavo motinai nelengva!

Dortė neturėjo ką atsakyti, taigi tik paklausė, ar skaityti toliau. Josefas linktelėjo ir susinėrė rankas ant kelių. Paskui užmerkė akis ir leido tęsti.

Ana dažniausiai sėdėdavo palenkusi galvą. Stalas atstojo tvirtą medinę tvorą ir neleisdavo jai nukristi ant grindų, kai moteris susigalvodavo pasivaikščioti, pamiršusi pirma atsistoti. Kartkartėmis ji išsitiesdavo ir praverdavo burną, tarsi būtų norėjusi kažką pasakyti. Bet dažniausiai pamiršdavo ir likdavo tiesiog sėdėti ir čiulpti dantis. Paprastai ji laikydavo nutvėrusi savo kasą, kuri sviro per vieną petį. Ši buvo stora ir žvilganti, tarsi kas būtų ant jos užtepęs grindų lako, kad ilgiau išsilaikytų. Jos veido išraiška beveik visada būdavo tokia pati: atsargiai, kitaip trenksiu! Dortė niekada nepatyrė, kad ji taip darytų, bet ir nemėgo į ją žiūrėti.

Buvo saugu laikytis įsikibus į laikraštį. Bet staiga, įpusėjusi straipsnį apie tai, kad prezidentui Paksui bus iškelta apkalta, ji ėmė galvoti, kad neteisinga, jog tėtis turėjo mirti, kai Anai, kurios galvoje taip sujaukta, buvo leista gyventi. Dėl to ji ėmė skaityti per greitai.

– Ne, ne… Ką dabar pasakei? – subarė Josefas balsu žmogaus, kuris niekada nieko negauna.

Dortė turėjo viską pakartoti, taip iki galo ir nesuprasdama, ar prezidentas nusipelnė apkaltos, ar ne.

– Dėde Josefai, – galiausiai pasakė ji. – Tai senas laikraštis. Esu skaičiusi jį anksčiau.

– Žinau juk! Man patinka klausytis vėl ir vėl! – pareiškė triumfuodamas.

Tačiau netrukus Ana pasidarė tokia nerami, kad Josefas turėjo padėti jai atsigulti į lovą. Dortė sulankstė laikraštį, paėmė puodą, kuriame atnešė maistą, ir palinkėjo labos nakties.

Kai ji užlipo aukštyn, mama stovėjo ir lygino kunigo marškinius. Jie turėjo būti atiduoti kitą rytą. Ji sudėjo lūpas tarsi piltuvėlį, pakreipė į kairę ir nusipūtė plaukus nuo sukaitusio veido. Tada šyptelėjo Dortei.

– Jie pavalgė?

– Taip.

– Suplovei lėkštes ir sudėjai jas į spintą?

– Taip.

– Paskaitei Josefui?

– Taip, apie prezidentą.

– Ar jis neminėjo, kad parvažiuoja sūnus?

Mama niekada neištardavo šio sūnaus vardo. Šitaip ji laikėsi atstumo, nes vyriškis galėjo būti gan nemalonus, joms neišgalint susimokėti.

– Ne, to jis neminėjo.

Mamos neprašyta Dortė išėmė iš krepšio skalbinius ir sulankstė.

– Aš džiaugiuosi, kad tu esi rami. Kad nepriimi visko taip skaudžiai, – pasakė mama ir sulenkė paskutinę kunigo baltinių rankovę. Jie turėjo būti sulankstyti tiksliai, rankogaliai ant marškinių priekio, o likusi rankovių dalis paslėpta nugaroje.

– Ar man sudrėkinti šitą paklodę?

– Taip, sudrėkink.

Dortė pripylė purkštuvą ir ištiesė paklodę ant suolo.

– Vera tokių silpnų nervų. Ji jautriai reaguoja, kad mes neturime pinigų, – pasakė mama.

Dortė gerai nesuprato, ar ji sakė jai, ar Dievui. Todėl nieko neatsakė.

Dešimtą valandą jos baigė tvarkytis po dienos darbų, ir mama nusižiovavo. Paskui prisuko laikrodį ir pasiruošė eiti miegoti. Bet apie vidurnaktį ji vis dar vaikštinėjo nuo vieno lango prie kito, nekalbėdama apie tai, apie ką juodvi galvojo, – Vera dar nebuvo grįžusi. Dortė nepakentė būti to liudininke, nors ji ir patogiai sėdėjo tėvo fotelyje su atlasu ant kelių.

– Mama! Gal geriau eitume jos paieškoti?

– Taip! – pasakė mama ir pastvėrė juodąją skarą. Kartais ji būdavo tarsi prisukama lėlė – tereikėdavo ištarti žodį, kad ją išjudintum.

Kai tik jos apsirengė, ant laiptų išgirdo Verą. Lengvi žingsniai, tokie skirtingi nuo ankstesniųjų. Ir štai ji pasirodė tarpdury. Veidas degė, o palaidinė priekyje buvo šiek tiek suglamžyta. Lūpos panėšėjo į rožes kunigo sode. Į tas, kurios buvo tokios sunkios ir raudonos, kad turėjo remtis į statinių tvorą.

– Tėtė niekada to nebūtų leidęs, – tarė mama.

– Ką tu apie tai žinai? Jis jau dveji metai kaip miręs! Man aštuoniolika ir darau, ką noriu!

Užuot dar labiau Verai priekaištavusi, mama staiga sustojo su skara rankose tarsi paukštis, stovintis ant vienos kojos ir besižvalgantis kirminų.

– Jau praėjo tiek daug laiko? – paklausė ji su nuostaba ir vėl pakabino skarą ant vagio. Iškart ėmėsi išskleisti sofą, daugiau nieko nebesakydama.

Kartą, kai Dortė padėjo mamai tvarkyti kunigo namus, jis pareiškė, kad mamai kalbant supranti, jog ji kilusi iš išsilavinusios šeimos. Jis turbūt taip ir galvojo, bet, tiesą pasakius, nemėgo visko, kas rusiška, nors nuo jo ir dvelkė degtine. Jis buvo teisus. Mama užaugo dideliame name su sodu miesto, kuris anuomet vadinosi Leningradas, pakraštyje. Bet ji beveik niekada apie tai nekalbėdavo.

Kai Vera ir Dortė atsigulė į lovą už spintos, po kambarį pasklido švelnus ir tylus, bet aiškus mamos balsas.

– Brangioji Marija, Dievo Motina, tu žinai, kad Verai čia atrodo per ankšta, kai ten lauke šviečia mėnulis ir žvaigždės. Ir muzika, ir šokiai! Mums netrukdo, kad ji turi draugų, kad ji juokiasi ir mėgaujasi gyvenimu. Bet ji nemato visų pavojų. Ji nesugadinta ir nežino, ką žmogui gali tekti ištverti. Todėl ji nemėgsta, kai aš sakau, jog žinau daugiau ir noriu ją apginti. Tu, mano Dieve, juk žinai dar geriau už mane ir, aišku, prisimeni, kad ir aš jaunystėje buvau maištininkė, ta, kuri manė esanti nepažeidžiama. Bet aš išsisukau lengvai, nes Tu buvai maloningas ir mano kelyje atsiuntei meilę. Tu pasiėmei mano mylimąjį pas save, bet taip pat ir leidai suprasti, kad pyktis gimdo blogį. Aš nesimeldžiau tiek, kiek turėjau, kol nepatyriau kančios. Kančia mane sutaurino. Taigi aš dėkoju tau ir meldžiu: leisk Verai lengvai išsisukti! Palengvink jos mėnesinių dienas! Nesuteik jai didesnių kančių, nei ji gali pakelti. Bet suteik meilės! Ir jeigu būtų galimybė – tai jai taip pat reikėtų ir darbo! Amen!

2

Paniekos kupinu balsu vietą, kurioje jos gyveno, Vera vadino pakelės lūšnynu. Centre stovėjo katalikų bažnyčia, kuri mamai netiko. Ji buvo stačiatikė. Mokykla, du barai ir kirpykla. Laidojimo biuras grotuotais langais, – galėjai pamanyti, kad savininkas įtaria žmones vagiant lavonus. Kepėjas, kuris senu automobiliu išvežiodavo savo prekes po kaimyninių miestelių parduotuves. Degalinė, apsupta geležies laužo, kioskas, kuriame taip pat buvo pardavinėjama ir degtinė, ir vadinamasis prekybos centras, kuriame retkarčiais Verai tekdavo padirbėti. Jos nepažinojo nieko, kai su barškančiais kraustuliais atvažiavo sunkvežimiu; teturėjo senojo dėdės Josefo laiškus.