Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

Kai Nikolajus norėjo jos lūpas paliesti savosiomis, ji pajuto besikaupiančias ašaras. Jautėsi labai nesmagiai dėl to, kad nenori bučiuotis, bet nedrįso pasakyti kodėl. Dėl to jis tikriausiai šiek tiek įsižeidė. Dar kartą nesėkmingai pabandęs paklausė:

– Aš tau nebepatinku?

– Patinki!

– Tai kas negerai?

– Man taip liūdna, kad mano burna pilna ašarų ir aš negaliu… – išlemeno ji.

Tada jis paglostė jai skruostą ir pabučiavo į kaktą. Jie sėdėjo susiglaudę ir matė iš žemės palengva kylančią tamsą, bet virš upės vakaras ištiesė veidrodį. Jame tviskėjo šviesus dangus. Veidrodžio pakrašty bažnyčia panardino savo bokštą. Tarsi ji būtų norėjusi pajusti, koks šaltas vanduo. Ties veidrodžio ir tamsos riba nutįso plati oranžinė juosta.

– Ar galvoji kartais apie mane, kai nesame kartu? – staiga paklausė jis.

Ji dėliojo mintyse žodžius prieš ką nors pasakydama, nes suprato, kad jam svarbu, ką ji atsakys.

– Iš tikrųjų galvoju apie tave visą laiką… taip pat, kai to nežinau, – prisipažino ji.

– Aš pasiimu tave kartu į lovą. Miegu visada su tavimi, – sušnibždėjo jis neaiškiai.

– Turėtum šitaip daryti ir mieste.

– Ačiū, – pasakė jis, atsikrenkštė ir stipriai apkabino ją ranka.

4

Kai mama su ką tik išlygintais marškiniais išėjo pas kunigą, Vera paliepė Dortei eiti iš namų į namus ir prašyti darbo, taip pat ir ten, kur gyvena paprasti žmonės, kaip ir jos pačios.

– Privalome daryti tai abi. Bet kiekviena atskirai, tada turėsime daugiau šansų, – pasakė ji.

– Juk negalima kaulyti iš žmonių darbo, – paprieštaravo Dortė.

– Galima! Reikia! – pasakė Vera gąsdinamai ramiai.

– Aš ilgiuosi namų Baltarusijoje, – pasakė Dortė nusiminusi.

– Ne tu viena. Juk jie mums priklausė! Niekas negalėjo mūsų išmesti, nors ir neturėjome pinigų bulvėms ir kopūstams.

– Ar negalėtume pasakyti mamai, kad grįžtame namo?

– Iš kur paimsime pinigų jį išsipirkti, jei jį ir vėl parduotų? Susitvarkyk, kad normaliai atrodytum! Aš sudariau sąrašą, kur pirmiausia turėtum eiti, – pasakė Vera vis dar be jokio pykčio.

Dortė padarė, kaip ji ir liepė. Viena diena, dvi dienos. Jokių rezultatų. Kai kurie jos gailėjo ir žvelgė į ją, tarsi ji iš tikro būtų buvusi elgeta. Bet dauguma žiūrėjo į ją kaip į įkyrią būtybę ir tik troško kuo greičiau užtrenkti duris. Ūkininkas, pas kurį ji dirbo anksčiau, buvo draugiškas, bet paprašė palaukti iki pavasario.

Kai kitos dienos vėlyvą popietę ji parėjo namo, iš jos pažastų trenkė taip stipriai, jog ji susigėdo ir užsikaitė puodą vandens. Tada užėjo už pertvaros, norėdama likti viena, jei grįžtų mama arba Vera, jai dar nebaigus. Nusipraususi užsivilko švarią palaidinę ir išėjo pas kepėją.

Ten nebuvo nieko, išskyrus Nikolajaus mamą, bet moteris draugiškai linktelėjo. Kaip paprastai jos skruostai buvo išmušti rausvomis dėmėmis, apgaubti rudų garbanų, kurias iš jos paveldėjo Nikolajus. Visiškai kitokių nei niūrūs rudi tapetai ar Dortės mintys. Vaizdas šiek tiek paguodė ją, nors ir privertė ilgėtis Nikolajaus. Kaip paprastai ji atsisėdo prie stalo šalia prekystalio, bet nedrįso paklausti, ar turi iš jo kokių žinių. Nikolajaus mama persimetė per petį rankšluostį ir išėjo iš už prekystalio. Aukšta ir liesa, šiek tiek pakumpusi, visai kaip Nikolajus. Ilgos stiprios kojos buvo išvagotos mėlynų vingiuotų linijų, tarsi kraujagyslėms po oda būtų buvę per ankšta ir jos būtų bandžiusios išsiveržti laukan. Moteris priėjo prie Dortės ir pasilenkė virš stalo. Tyliai, žvelgdama į duris, paklausė:

– Kaip tau sekasi, mano mergyt?

Trumpam stojus tylai ir Dortei porą kartų linktelėjus, ji tarė:

– Aš apgailestauju! – bet nepaaiškino kodėl.

Vera sakė, kad pirmiausia ji turėtų prašyti darbo čia, nors Dortė ir priminė, jog Nikolajaus pusseserė atvažiuos į jo vietą. Ji nepasakė, kad jai gėda prašyti Nikolajaus mamos ir taip parodyti, kokios jos vargšės.

– Nori puodelio arbatos? – paklausė Nikolajaus mama.

– Neturiu su savimi pinigų, – sušnibždėjo Dortė stodamasi. Ji jau buvo bepriglaudžianti galvą prie moters ir bepravirkstanti.

– Dėl to nesijaudink. Mes abi, ko gero, vienodai pasiilgome Nikolajaus, ar ne?

Dortė linktelėjo ir pajuto, kad stipriai paraudo. Bet Nikolajaus mama išėjo paruošti arbatos, o kai ji grįžo nešina sklidinu puodeliu bei ką tik iškeptu varškėčiu , Dortė jau buvo atgavusi savitvardą.

– Vajetau! Labai ačiū! – pasakė ji, pašoko nuo kėdės ir padėkojo prie krūtinės prispaudusi ranką.

– Į sveikatą! – rimtai, bet su šypsena balse atsakė Nikolajaus mama ir nuėjo už prekystalio.

Kepinių kvapas priminė Nikolajaus odą. Paskutinį vakarą tamsoje prie upės. Dortė jautėsi lyg šokėja ant lyno. Aukštai virš to, ko norėjo, kur norėjo nukristi ir kas taip pat gąsdino. To, kas buvo taip giliai upės vandenyje, kad nebebuvo galima rasti kranto. Kol sugebės išlaikyti pusiausvyrą, nenukris. Ir kol galvojo apie tai ir apie Nikolajų, įgavo drąsos.

– Taip sunku… gauti darbo, – sumurmėjo ji po nosimi, nežiūrėdama į Nikolajaus mamą.

– Suprantu… Be to, tu dar jauna. O tavo sesuo ar turi darbą?

– Ne. Todėl pamaniau… Ar galėčiau?.. Čia?

Nikolajaus mama delnu nušluostė prekystalį, kone meiliu judesiu. Tai padėjo Dortei išvengti gėdos jausmo, nesvarbu, kad ir koks būtų atsakymas.

– Man labai gaila. Mes turime priimti Maritą. Dabar, kai Nikolajus gyvens Kaune pas mano brolį. Ji – sunkus vaikas be ateities…

Dortė bandė įsivaizduoti, kas tai per mergaitė, bet nieko doro neišėjo.

– Kiek Maritai metų? – paklausė ji ir suvokė, kad iš tikro kalbasi su Nikolajaus mama.

Kaip tik tada skambtelėjo virš durų kabantis varpelis. Atsisukusi Dortė pamatė, kaip įėjo Nadia kartu su vyru, kurio akys buvo panašios į katės. Jis buvo už ją vyresnis. Beveik senas. Šiaip ar taip, per trisdešimt. Dortė įsmeigė žvilgsnį į bandelę.

– Nikolajus išvažiavęs? – šūktelėjo Nadia kreipdamasi į Nikolajaus mamą, tarsi jos būtų buvusios senos draugės. Arba dar blogiau – tarsi su juo pačiu būtų norėjusi pasišnekėti.

– Išvažiavęs, – tyliai atsakė mama, laukdama užsakymo ir laikydama pakeltas rankas.

– Labas, Dorte! Pamačiau pro langą, kad sėdi čia viduje! Tai – Liudvikas, kuris surado man darbą Švedijoje, – tarė Nadia judėdama tarsi kine. Vyras elgėsi kitaip. Jis labiau priminė animacinio filmuko herojų, atsidūrusį tikrovėje. Nerangus. Tarsi nelabai žinotų, kur esąs.

Abu neatsiklausę klestelėjo prie stalo šalia Dortės. Ji juk negalėjo sakyti, kad čia užimta. Kai jiems Nikolajaus mama atnešė alaus ir sulčių, abu ėmė kalbėtis rusiškai, tarsi Dortė nesuprastų. Jie kalbėjosi tik tarpusavy. Apie tai, ką veiks, apie pažįstamus žmones ir apie automobilį. Jis buvo beveik naujas.

Iš pradžių Dortė sėdėjo ir apžiūrinėjo baisiuosius tapetus, per daug nesigilindama į jų kelionės planus. Juk visi keliauja. Tik ne ji. Tapetai skleidė kažkokį neapsakomą liūdesį, ne tik čia, bet ir visur kitur. Ne vien dėl išblukusio rašto ir spalvų, ne vien dėl drėgmės žymių ir dėmių, bet visų pirma dėl to, kad vos užmetęs akį supranti, kad kambarys nurašytas. Tarytum vienintelė tapetų paskirtis – priminti apie kieno nors galą. Bet Dortė save sudraudė: nebūtina taip baisiai galvoti apie Nikolajaus tapetus vien iš pavydo tiems, kurie gali planuoti ateitį.

Šitas Liudvikas spoksojo į Nadią taip, kad Dortei pasidarė nejauku. Bet staiga jis atsigręžė į Dortę.