Хербьёрг Вассму: Stiklinė pieno

– Tu graži, – pasakė ir pakreipė galvą. – Galiu kuo nors pavaišinti?

– Norėčiau stiklinės pieno! – ištarė ji sutrikusi.

Vyras nusijuokė, parodydamas šešis didelius baltus dantis. Plaukams nebūtų pakenkęs karštas vanduo, o gal jie buvo sutepti kremu? Jis atrodė malonus, šiek tiek nervingas, bet pieno neužsakė.

– Ar jau gavai darbo? – paklausė Nadia, tarsi ir ji staiga būtų pastebėjusi Dortę.

– Ne.

– Kodėl gi tau nevažiavus kartu su mumis? Galėtum paatostogauti ir pagyventi už dyka kartu su manimi. Aš juk tau pasakojau, kaip gerai Švedijoje. Galėtume eiti į kiną ir diskoteką. Man irgi būtų linksmiau, jei sutiktum. Ar ne, Liudvikai? Neprieštarautum?

Ji kalbėjo tarsi televizijos laidų pranešėja.

– Mano pusbrolis turi tau darbo. Kaip sykis tokiai jaunai ir gražiai merginai kaip tu, – pasakė Liudvikas ir mirktelėjo Dortei.

Ji nurijo paskutinį bandelės kąsnį.

– Tai neįmanoma.

– Kodėl ne? – paklausė Liudvikas ir paglostė jai ranką, tarsi jie būtų giminės.

– Ji po mamos padu, – nusijuokė Nadia.

Dortė sumišo. Nadia nedraugiškai elgiasi iš jos šaipydamasi.

– Kodėl taip šneki? – griežtai subarė Liudvikas. Nadia tylėjo paniurusi.

– Tavo mama juk nori, kad gautum darbo? Ar ne?.. Galbūt jums einasi taip gerai, kad darbas nė nebūtinas? – paklausė jis, o katės žvilgsnis buvo toks tiesus, jog galėjai pamanyti, kad jis žino viską, ko ji negalėjo papasakoti. Dortė jautėsi tarsi gavusi vaidmenį, kurio nebuvo repetavusi. Užtat neatsakė, tik nudelbė akis į tuščią arbatos puodelį ir padėjo šaukštelį ant lėkštutės.

– O galbūt tavo tėvas viską sprendžia?

– Jis miręs, – išsprūdo jai. Tą pačią akimirką tėvo veidas atsidūrė ant kavinės stalo tarsi seno laikraščio puslapis, ant kurio nepažįstamasis galėjo uždėti alkūnes. Kad tik grįžtų Nikolajaus mama!

– Kaip gaila, – pasakė šitas Liudvikas ir vėl paglostė jai ranką.

Dortė greitai pasitraukė ją prie savęs negalvodama, kad galbūt pasirodys nemandagi ir atžari.

– Pagalvosi apie tai? – išgirdo ji.

– Galbūt… – atsakė ji išsisukinėdama, kad tik baigtųsi nesmagus pokalbis.

– Tai atsiklausk mamos! – prabilo Nadia.

– Koks ten darbas? – paklausė Dortė per vėlai suprasdama, kad vėl viską pradėjo.

– Vieni niekai! Paprasčiausias aptarnavimas kavinėje.

– Ne bare? Mama kažin ar man leistų dirbti bare vakarais, – prisipažino ji susigėdusi.

– Ne, tiesiog įprasta kavinė, – gūžtelėjo Liudvikas ir vėl parodė baltus dantis.

Dortė linktelėjo ir atsistojo. Tačiau iš lėto – nebuvo reikalo pasirodyti nemandagiai.

– Aš ateisiu čia rytoj, tada bus matyt, – pasakė Nadia guviai. – Galbūt ji tau leis. Pasakyk, kad važiuosi kartu su mumis ir kad tai padori šalis. Jokios mafijos! Ne taip, kaip Rusijoje.

– Žiūrėk! Aš juk turiu kelias nuotraukas, taigi gali pati pažiūrėti, – netikėtai karštai ištarė Liudvikas.

Iš juodo odinio švarko kišenės jis ištraukė kelis atvirukus. Žali medžiai ir bažnyčia. Kitame buvo kažkas panašaus į atrakcionų parką. Trečiajame buvo matyti daug senų namų, susispietusių aplink turgaus aikštę. Nieko, kas priblokštų savo dydžiu ar gąsdintų. Veikiau malonus įspūdis.

– Ar kelionė ilga? – Dortė pasilenkė prie gulinčių ant stalo atvirukų.

– Visai ne! – patikino Liudvikas. – Tereikia keletą valandų važiuoti mašina, o paskui plaukti keltu, štai mes ir vietoje.

Jis turbūt labai didžiuojasi šia šalimi, jei jau nešiojasi jos nuotraukas kišenėje.

– Ar tavo šeima kilusi iš ten?

– Oi ne! Bet gerai pažįstu šalį.

– Tu juk turi pasą? – paklausė Nadia, tyrinėdama savo ranką. Nuo pat peties iki nagų. Galiausiai ji plaštaka apėmė pirštų galiukus, kurie delne priminė raudonus it kraujas grobuonies nagus.

Dortė linktelėjo.

– Tada viskas puiku! – šūktelėjo Liudvikas šypsodamasis.

Dortė atsistojo ir žengė žingsnį nuo stalo. Liudvikas bemat pašoko ir liko stovėti tarsi liokajus išskėstomis rankomis.

– Ar nenorėtum pasiimti ir atvirukų, kad galėtum parodyti juos mamai? – paklausė jis ir atkišo pluoštelį.

Dortė negalėjo atsisakyti. Padėkojusi paėmė. Tą pačią akimirką už prekystalio sugrįžo Nikolajaus mama, tad Dortė nuėjo padėkoti ir jai.

– Perduokit linkėjimus Nikolajui! – sušnabždėjo neišdrįsdama pakelti akių.

Mama iš džiovintų grybų ir krapų buvo pagaminusi kažką panašaus į cepelinus. Bet daugiausia buvo vien bulvės. Kurį laiką jos sėdėjo prie stalo nepratardamos nė žodžio. Vera neklausė Dortės, kaip šiai sekėsi bekeliaujant po namus. Tai neatrodė būtina. Jei ji būtų gavusi darbo nors ir kelioms valandoms, apie tai pirmiausia ir būtų papasakojusi.

Mama ėmė kalbėti apie sužeistą juodąjį gandrą, kurį kaimynas rado krūmuose prie upės. Kažkas negerai su sparnu, jis negalėjo skristi. Dortė prisiminė tėvo knygą apie laukinius paukščius. Ten buvo parašyta, kad juodasis gandras peri medžiuose ir padeda penkis kiaušinius balandžio pabaigoje; kad jis baikštus ir geriausiai jaučiasi dideliuose miškuose, kur nėra žmonių. Kartu ji galvojo, kodėl mama šneka apie tai, ko jos negali pakeisti, žinodama, kad Vera ir ji negavo darbo.

– Juk gandras su sužalotu sparnu negalės skristi į Pietų Afriką rudenį, – atsiduso mama, tarsi nuo to būtų priklausiusi jų visa būtis.

Dortė sekė, kaip Vera sutiks netikėtą mamos žodžių srautą, bet sesuo bergždžiai mėgino atskirti žuvį nuo bulvių košės. Darbas atrodė daugiau nei beviltiškas. Mama stebėjo savo rankas. Jos buvo padėtos iš abiejų tuščios lėkštės pusių – tarsi pamirštos senos pirštinės. Lėkštė buvo beveik švari. Tik viduryje liko mažytis maisto pėdsakas.

Dortę nusmelkė jausmas – tarsi ji būtų svetima. Ta, nuo kurios kažkas slepiama, arba dar blogiau – kurios neprisileidžiama artyn. Nes ji tokia beviltiškai niekam tikusi ir jauna.

– Ką jis dabar su juo darys? – vis tiek pamėgino ji.

– Su kuo? – paklausė mama.

– Gandru, – sušnibždėjo Dortė, mėgindama sugauti Veros žvilgsnį.

– A, jis… – ištarė mama išsiblaškiusi ir ėmė automatiškai tvarkyti stalą.

Veros akys vengė Dortės. Kažkas jose buvo siaubingai negerai. Kažkas, apie ką ji, Dortė, nežinojo. Ji atsistojo, nors dar nebuvo baigusi valgyti, ir tą pačią valandėlę suvokė, kad mama nepadėkojo Dievui už maistą. To niekada nebuvo nutikę anksčiau.

Vera pasičiupo švarkelį bei rankinę ir nieko nesakiusi išlėkė. Dortė nenorėjo pasilikti viena su mama ir išbėgo paskui ją.

– Ar kas atsitiko? Būk gera… – pasakė uždususi ir bandydama sustabdyti Verą.

– Šitas prakeiktas sūnus! Jis pasakė, kad turime išsikraustyti iš namo iki spalio. Jis išnuomos kažkam, kas mokės! – atkirto Vera gąsdinamai ramiai. – Jei tik tu būtum suaugusi! – pridūrė sesuo ir dingo tamsoje.

Dortė neturėjo noro iškart lipti į viršų. Ji atsisėdo išvietėje, nors kvapas ten buvo ne pats geriausias. Vabzdžiai tingiai bumbsėjo į sienas. Paprastai jie atsimušdavo į elektros lemputę. Bet ši perdegė, ir niekas neįsuko kitos. Josefas daugiau nebeturėjo. Jis ir žolės nebepjovė paskutinėmis savaitėmis. Dabar ji augo pro grindų plyšius. Pro lentinę sieną Dortė išvydo susikūprinusį šešėlį. Turbūt Josefas laukė savo eilės. Jis niekada nešaukdavo ir neduodavo jokio kito ženklo, tiesiog atsisėsdavo ant suolo po klevu ir laukdavo. Šiandien bus sunku pro jį praeiti. Ką galima pasakyti tokiam, kuris paprasčiausiai leido savo sūnui išmesti jas lauk?