Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Liudvikas palydėjo ją kelis aukštus į viršų ir atrakino duris be numerio.

– Ar mes čia lauksime Nadios? – paklausė ji.

– Ne, tu čia nemokamai pagyvensi, kol aš sutvarkysiu kelionės popierius ir bilietus. Tikriausiai viskas bus paruošta rytoj. Bet man reikia tavo paso.

– Ar neturėčiau eiti kartu ten, kur viskas bus tvarkoma? Ar neturiu pati asmeniškai ten būti?

– Ne, aš tuo pasirūpinsiu. Taip bus greičiau.

Iš vidaus į ją tvokstelėjo užsistovėjęs dulkių ir prakaito kvapas. Kai jis uždegė šviesą, vidury ant grindų mergaitė išvydo porą nutrintų futbolo batelių ir futbolo kamuolį. Mažytis prieškambaris buvo prikimštas drabužių ir šiaip visokio šlamšto.

– Kas čia gyvena? – paklausė ji.

– Vienas Makaro pažįstamas. Ar turi pasą? Aš turiu paskubėti. Reikia su kai kuo susitikti ir jau vėluoju.

– Ar aš… Ar aš čia viena gyvensiu?

– Taip. Bet vėliau gyvensite keliese. Visą laiką. Tu nebūsi viena. Tikrai ne! – padrąsinamai išsišiepė jis. Beveik draugiškai. Pasidarė panašus į patį save, koks buvo, kai ji sutiko jį kartu su Nadia. Vis tiek ji neįstengė nusišypsoti, tik surado pasą. Vyras čiupo jį ir kriuktelėjęs įsidėjo į švarko kišenę.

– Ar čia yra ko nors valgoma? – pasiteiravo ji.

Nieko neatsakęs jis žengė pro ją į nedidelę virtuvėlę. Atidarė šaldytuvą. Šviesa šaldytuvo viduje atskleidė, kad ten kažko esama. Jis džiaugsmingai švilptelėjo ir pamojo ranka. Ant spintelės gulėjo gabalas nesuvyniotos duonos. Dortė paėmė jį. Duona nebuvo šviežia ir nekvepėjo Nikolajumi.

– Tiks? – paklausė jis.

Ji neatsakė. Tik kai jis išėjo, Dortė suvokė, kad atsidūrė nepažįstamame mieste nežinodama kur. Svetimame bute nežinodama pas ką. Ar ilgam. Ir kad pamiršo paprašyti rakto, kad galėtų vėl patekti į butą, jei reikėtų išeiti. Ji nuėjo prie durų, norėdama pašaukti Liudviką. Jos neatsidarė! Jo žingsniai išnyko dar gerokai anksčiau, negu ji susivokė, kad jai reikia rakto atsirakinti ir iš vidaus. Ji buvo užrakinta! Bet jis to turbūt nežinojo. Atrodė, kad jis čia pirmą kartą.

Apimta nerealybės jausmo ji atsirėmė į sieną. Atrodė, tarsi sapnuotų kažką grėsminga ir nepajėgtų nubusti. Ji tarė sau, jog visa tai dėl to, kad yra baisiai pavargusi ir kad niekada anksčiau nėra buvusi viena. Tad suėmė save į rankas, nusivilkusi pasikabino ant kėdės švarkelį ir ėmė dairytis po butą. Jį sudarė vienas kambarys bei mažytė vonia su parudavusiu klozetu. Ji nuleido vandenį ir nusiplovė rankas. Viskas buvo nušiurę ir sena. Bet tai labai netrukdė. Blogiau buvo, kad dvokė. Įjungusi tris ten buvusias lempas, pamatė, kad niekas čia nebuvo valęs mėnesių mėnesius. Ji apieškojo spintas norėdama rasti patalynės, bet rado tik didžiulę netvarką, sporto reikmenų, nešvarių sportinių drabužių, skardinių ir tuščių butelių. Neklota sofa buvo priskretusi dėmių, kurias paliko anksčiau ten gulėjęs žmogus, o pagalvė per vidurį buvo giliai įdubusi.

Ji pabandė atidaryti langą. Iš pradžių sekėsi prastai. Paskui pavyko praverti mažą tarpelį. Atrodė, kad jis niekada anksčiau nebuvo atidarytas, taigi turbūt bus nelengva ir vėl jį uždaryti. Bet vidun plūstelėjo oro. Klampus ir tvankus miesto oras ir gatvės triukšmas. Pačioje apačioje kažkas kalbėjosi ir juokėsi.

Ji atsipjovė duonos. Vidury matėsi pilkšvas minkštimas, kurį galbūt galima valgyti, jei nupjautų viršutinę dalį. Šaldytuve ji rado sviesto, kuris, laimei, nebuvo praimtas, ir skardinę kažko, kas pasirodė besą tuno konservai. Skonis buvo panašus į seno popieriaus ir aliejaus. Kol ji valgė stovėdama prie spintelės, bandė prisiminti paskutinį kartą, kai Nikolajaus mama ją vaišino. Ir kai tai nepadėjo, ėmė galvoti apie Nikolajaus kvapą tą paskutinį vakarą prie upės.

Ji vengė žiūrėti į nepaklotą sofą, bet išsitraukė chalatą, kurį buvo pasiėmusi su savimi. Paskui išsivalė dantis, ištiesė chalatą ant lovos ir atsigulė su kelnėmis bei palaidine, užsimetė ant kojų švarkelį. Batus paliko stovėti šalimais, kad nereikėtų basomis eiti per grindis.

Išjungusi šviesą ir atsigulusi, ji žvelgė pro langą į tamsų dangaus lopinėlį ir šviesas, sklindančias iš aukštų namų aplinkui, bei galvojo apie mamą ir Verą. Jos jau tikriausiai miega. Ji galvojo apie lauke išdžiūvusios patalynės kvapą. Mamos vandenį lyginamiems skalbiniams drėkinti su lengvu levandų dvelksmu ir miegančiųjų alsavimą kambaryje tais retais kartais, kai ji užmigdavo paskutinė. Veros – ramų, lengvą. Mamos – kartais nelygų, kartkartėm pereinantį į baimingą knarkimą. Garsas būdavo toks, tarsi ji būtų nusinešusi visus rūpesčius į sapną ir diskutuotų pati su savimi giliai gerklėje. Kai diskusija tapdavo gana garsi, mama žaibo greitumu apsiversdavo ant kito šono. Šįvakar turbūt ji prašė Dievo ją, Dortę, saugoti.

Ji sudėjo rankas maldai ir išgirdo savo balsą svetimame kambaryje, svetimame mieste su svetimais garsais.

– Brangioji Marija, Dievo Motina, nežinau, kaip turėčiau pradėti, bet jei mama būtų žinojusi, kad iškeliauju, būtų turbūt priminusi, kad nepamirščiau pasimelsti. Nežinau, ar laikai mane pakankamai suaugusia ir gerbtina. Bet yra vienas dalykas, kurį jau seniai norėjau su tavimi aptarti. Norėjau paklausti, kur pasidėjo tėtis. Aš, aišku, žinau, kad jis turėjo mirti, bet nežinau, kur jis pasidėjo, nes melsdavosi jis nedaug. Galbūt jis melsdavosi tyliai mintyse. Bet jis niekada mums neleisdavo dalyvauti maldoje kaip mama. Kai mama mirs, žinosime, kad ji viską su tavimi aptarė. Bet tėtis pasilikdavo savo slapčiausias mintis sau, nors ir kalbėdavosi su mumis visą laiką. Pavyzdžiui, aš nežinau, ar jam būtų patikę, kad važiuoju į Švediją su žmonėmis, kurių nepažįstu, vien tik todėl, kad mums reikia pinigų. Tai dalykai, kurių nesužinosiu, jei tu, būdama tokia maloninga, nesuteiksi man ženklo. Supranti, aš taip norėčiau, kad tėtis manimi didžiuotųsi. Aš dar niekada anksčiau nesu miegojusi viena kambaryje. Aš negaliu džiaugtis, nors ir priėmiau didįjį sprendimą iškeliauti į pasaulį, kad suaugčiau ir uždirbčiau pinigų. Paprašyk Dievo, kad būtų toks be galo malonus ir apsaugotų Nikolajų. Ir mamą, ir Verą! Suteik joms gerų minčių, kad nereikėtų nerimauti dėl to, kaip man sekasi. Amen!

6

– Mes važiuosim į tikrai prabangią vietą, – patikino Liudvikas. – Didžiulis namas! Daugybė kambarių! Milžiniškos svetainės ir pirtis! Ten galėsi susipažinti su daugiau žmonių. Bet kuriuo atveju – su viena rusaite.

Jis švilpavo. Dortei tai nepasirodė labai dirbtina, bet ir nenuramino. Žodžių, klausimų, į kuriuos norėjo gauti atsakymus, ji nepajėgė ištarti. Būtų galėjusi jam pasakyti, kad neina į pirtį su žmonėmis, kurie nėra jos giminės arba pažįstami. Bet jie turbūt ir taip supras, kai ji ten neis. Šito juk nebūtina sakyti. Vyrai apskritai nesikalbėjo, net ir tarpusavy. Makaras, matyt, iš viso be reikalo neaušindavo burnos. Jo rankos buvo drėgnos, kai apkabino ją per liemenį prieš jai atsisėdant į mašiną. Jo pirštai sučiupo jos nuogą dilbį, jai mėginant išsilaisvinti. Ji trūktelėjo ranką į save ir skubiai įsėdo į mašiną. Tada jis nusijuokė. Juokas keletą kilometrų skardeno laukais. Garsiau ir garsiau. Kol ji suvokė, kad jos žandikauliai taip kietai sukąsti, jog kažin ar ji dar galės išsižioti.

Jei aš nesiliausiu taip visko bijoti, verčiau jau grįžti namo, pamanė ji. Tiesa, ji neturėjo pinigų, bet galėjo paskambinti Nikolajaus mamai ir paprašyti, kad ši praneštų mamai, jog jai, deja, reikia pinigų autobuso bilietui. Būtų galima juos persiųsti. Bet kaip tik pinigų stygius privertė ją išvažiuoti, todėl būtų gėda varginti mamą dėl tokių dalykų. Vera būtų teisi sakydama, kad Dortė yra išlepinta ir per daug globojama mergiščia.