Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Ateik! Čia bus šokama! – juokėsi jis.

Dortė žiūrėjo įsmeigusi akis į kitas dvi, kurios apsivyniojusios rankšluosčiais atsistojo priešais Makarą. Nebuvo ko jaudintis – nes viskas nerealu. Visiškai nerealu! Galiausiai ir jai pavyko apsivynioti rankšluosčiu.

Kai Makaras atidarė duris ir įstūmė jas į kambarį, kur sėdėjo vyrai, visos kalbos liovėsi. Kaukės atsisuko į jas. Burnos buvo juodos angos, iš kurių ėjo šalčio garas. Pora jų atidengė po melsvų varveklių virtinę. Uždegti cigarai tarsi judančios raudonos akys prietemoje. Aukštai sienoje tamsavo atdaras langas. Dūmai kilo ten, aukštyn. Siaubingai toli už lango tamsiame danguje žaižaravo milijonai žvaigždžių. Visa, kas realu, pasitraukė toli toli.

Jos smakras atkrito, nebesilaikė prie žandikaulių, ir ji prieš savo valią ėmė kalenti dantimis. Oda po šlapiu rankšluosčiu akimirksniu sutrešo. Nusilupo ir nuvarvėjo. Ištirpo kaip ledas.

– Mano ponai, pagaliau eisime prie reikalo. Makarai! Atidaryk duris į pačią švenčiausią vietą! Plačiai! – pasakė Šunininkas ir atsistojo.

Makaras atidarė plačias įmantriais raižiniais išmargintas duris. Jos vedė į kambarį su daugybe krėslų, sustatytų aplink didžiulę lovą. Virš lovos kabojo juodas sietynas su riestomis šakomis ir daugybe plikų lempučių. Vyrai įėjo vienas paskui kitą ir susisėdo į krėslus aplink lovą. Praeidami pro merginas jie atkišo rankas. Dortė pajuto, kaip kažkas suėmė ją už tarpkojo, kol ji spaudė rankas prie kūno, kad išlaikytų rankšluostį. Ji virto skudurine lėle, ta pačia, kuri virtuvėje pylėsi vandenį. Bet pjuvenos iš jos išbyrėjo. Netrukus ji taps niekuo.

Vyrai susėdo nugaromis į lovą. Tik Šunininkas stovėjo kaip cirko direktorius.

– Olga! Paruošk viską! – įsakė jis, vis tuo pačiu žemu metališku šnabždesiu.

Olga pamažu pajudėjo. Per kambarį prie milžiniškos lovos. Išskleidė baltą sulankstytą paklodę. Lėtai. Tiksliais judesiais. Buvo dariusi tai anksčiau. Ji jau nebelaikė rankšluosčio, apvynioto apie kūną. Dabar jis gulėjo po kojomis, o mergina nė nesiruošė jo pakelti. Iš krėslų pasigirdo plojimai. Akinanti šviesa krito ant liauno Olgos kūno. Ant didelių mėlynių, kurios vietomis jau buvo pageltusios.

Dortė norėjo sušukti NE!, bet žandikauliai neklausė. Vien sukąsti juos reikėjo pastangų. Žvaigždės buvo tikros! Dangus! Bet ne tai!

Makaras įjungė ant grindų stovintį kasečių grotuvą. Olga išlygino paklodę. Susilenkusi pakėlė rankšluostį ir beveik šliaužte prašliaužė pro vyrus prie Dortės ir Marinos.

Kažkas panašaus į polką trinksėjo ir gremžėsi į grindis kartu su grotuvu. Garsas plito nuogomis pėdomis ant šaltų grindų, kilo blauzdomis ir šlaunimis ir įsisuko į pilvą. Marinos veidas pasidarė pelenų spalvos. Stiklinės akys buvo įsmeigtos kažkur po grindimis.

– Marina! Šok! Pašok mums! – paliepė vyras.

Iš pradžių neįvyko nieko: neatrodė, kad Marina išgirdo.

– Šok! – balsas nuskambėjo kaip rimbas iš geležinės vielos.

Marina sapnavo plačiai atmerktomis akimis ir žengė kelis netvirtus žingsnelius. Rankšluosčio mazgas atsipalaidavo. Klubai ir pilvas apsinuogino po daugybe lempučių. Akvarelė iš mėlynų ir geltonų dėmių. Ji bandė viena ranka prilaikyti rankšluostį. Kitą iškėlė virš galvos keistu bejėgiu judesiu. Plaukai kaip šlapia užuolaida dengė veidą. Blauzdos ir šlaunys nusėtos tų pačių skirtingų dėmių kaip ir rankos. Merginos kojos nesugebėjo išlaikyti ritmo. Atrodė, lyg ji ką tik būtų išmokusi vaikščioti.

Man negalima pravirkti, pamanė Dortė. Ne dabar! Marinos pažeminimas galėjo būti dar didesnis. Dortė bandė surasti kažką, už ko galėtų įsitverti. Kažką, į ką galėtų žiūrėti. Viena iš lovos kojų. Geležinė žvėries letena su nagais. Ji greitai nukreipė žvilgsnį į viršų, į atdarą langą. Dūmai sruvo lauk pas žvaigždes.

Šviesa virš vyrų buvo prigesinta. Vienas ėmė ploti, kitas šniukštelėjo kažko nuo suktinės popieriaus, taip pat pasiūlė Makarui. Trečiasis atpalaidavo kaklaraištį ir diržą.

– Mesk rankšluostį! Leisk pažiūrėti, ar turi ką pasiūlyti! – sušuko vienas, atsisegė džinsus ir susikišo ten ranką.

Nebuvo jokio paaiškinimo. Kodėl ji čia?

Vyriausias iš vyrų šiek tiek pasikėlė nuo krėslo ir taip toli pasilenkė į priekį, kad nusvirę jo ūsai beveik palietė Marinos šlaunį, kai ši svirduliavo pro šalį. Vyras ištraukė iš Marinos rankšluostį ir numetė jį tarsi subliūškusį kamuolį po lova. Marina supainiojo žingsnelius. Tiesą sakant, dar nebuvo jų pagavusi. Ji svirduliavo ir vos nenuvirto ant vieno iš kitų vyrų. Jis sužnybo jos krūtį viena ranka, o kitą įkišo jai tarp šlaunų. Marina šiaip taip atgavo pusiausvyrą, tarsi ką tik atvestas veršelis. Tas, kuris yra nors kartą jį matęs, gali pajusti prielankumą gyvam padarui. Bet čia nugriaudėjo juokas užgoždamas polką.

Olga ir Marina klūpėjo lovoje atsisukusios viena į kitą nuleistomis galvomis. Nuogos jos laukė paliepimų. Olgos veidas susiliejo su balta paklode, Marina vis dar turėjo kažkokio pilkumo. Akys nebebuvo plačiai atmerktos, bet tuščios. Tarsi išdžiūvęs dugnas supleišėjusioje upės įduboje.

– Kišk į ją pirštą! – šaukė tas, kuris šniaukštė nuo suktinių popieriaus.

– Olga! Įkišk į ją pirštą! Pabučiuok jos krūtis! – šaukė Makaras. Atkaklus stiklinis žvilgsnis. Balsas kimus, bet žodžiai aiškūs. Jo smilius klajojo ore. Bet veiksmas rutuliojosi, matyt, per lėtai.

– Parodyk jai! Parodyk jai! – šaukė kažkuris.

Ir Makaras pasičiupo kažkokį daiktą, kuris pasirodė esanti sulankstoma beisbolo lazda. Ji šoktelėjo į priekį ir pailgėjo tris kartus. Atkišęs ją Makaras žengė netvirtai, bet drąsiai prie lovos. Vyrai krėsluose plojo. Tarsi būtų žinoję, kaip viskas pakryps. Akys blizgėjo apdujusios, laukimas iškreipė veidų bruožus ir pražiotas burnas. Kūnai lenkėsi į priekį. Alsavimas.

Makaras įsiropštė į lovą, parsivertė Mariną ir praskėtė dvi drebančias veršelio šlaunis vieninteliu įgudusiu ir stipriu judesiu. Paskui įstatė lazdą Marinai tarp kojų ir stipriai pastūmė.

Nuo klyksmo viskas ėmė suktis ratu. Dortė jautė jėgą, keliančią ją prie atviro lango. Žvaigždės buvo visai arti. Jai beveik pavyko. Nutolti. Bet kažkas ją sulaikė.

Mama klojo baltas paklodes ruošdamasi tėvo laidotuvėms. Tai užėmė laiko. Šventės ateidavo iš vidaus. Iš širdies. Liūdesys – taip pat. Suprantama, kad kažkas turi mirti. Bet ne jis. Likusi viena svetainėje ji paėmė knygą, iš kurios jis garsiai skaitė tą vakarą prieš viskam nutylant. Apie vieną indėnų gentį, kuri garbino saulę. Laikas ir tikrovė ištirpo ir susiliejo su knygos paveikslėliais ir paklode, į kurią buvo įsuptas mirusio tėvo kūnas. Visa tai buvo ryšku, bet ne žmonės kambaryje. Jie tiesiog plūduriavo aplinkui. Pilka tėvo oda ant paklodės įsirėžė į atmintį, nors ji to nenorėjo. Veido bruožai ištirpo ir susimaišė su paveikslėliais iš knygos apie indėnus. Tuos, kurie aukojo savo dukteris saulės dievui.

Atviroje baltoje aikštelėje nuogos mergaitės stovėjo valandų valandas po deginančia saule, o žmonės grūdosi aplinkui ir žiūrėjo. Kol nusileido tamsa ir naktis. Užėjo šaltis. Saulėje nudegusi oda surambėjo. Ir vėl naujas rytas. Nuolatos deginanti saulė. Žvelgiančios akys. Ne tik svetimos. Taip pat ir mylinčios. Auka turėjo būti paaukota. Mergaičių kūnai sukniubo. Bet saulė nenustojo kepinusi ir po to, kai jų gyvybė nutrūko. Dievas turėjo gauti savo, kad derlius būtų gausus, žmonės turėtų duonos, vandens ir karo laimikį, garbę ir šlovę. O moterys ir toliau galėtų būti ramios žmonos. Susilaukti naujų dukrų.