Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Vienas vyras įstūmė kitą merginą pro priestato duris ir užrakino. Tada ir kiti pasileido bėgti. Tarsi tamsi dryžė paskui vyrą su skalijančiu šunimi. Šauksmai ir skalijimas nutolo. Dortė stebeilijosi į mišką. Ir aš! Mintis lyg žaibas. Dabar ji turėjo galimybę, kol jie ieškojo kitos. Apimta panikos pasičiupo drabužių ryšulį, kurį kažkas padėjo ant lagamino. Užsitraukė per galvą palaidinę ir kelnes ant vienos blauzdos. Stovėdama ant vienos kojos. Visai kaip anksčiau. Bet niekas nebebuvo kaip anksčiau. Ji nugriuvo ant lovos.

Lojimas priartėjo. Jie grįžo. Dortė šiaip ne taip prislinko prie lango. Kieme pusračiu stovėjo daugybė vyrų. Šunininkas iškėlė botagą. Priešais jį ropojo žvėris pabrukta uodega. Jis nelojo, tarsi žinotų, kas laukia. Jis inkštė. Vyras rėkė mušdamas. Didžiulis šuo bandė apsimesti, kad jis jau tėra negyva skranda. Po kurio laiko, smūgiams ir keiksmams nesiliaujant, ji nebegirdėjo, kad jis inkštų. Kažkas atnešė ir numetė jam drabužį. Valandėlę šuo gulėjo ten nejudėdamas. Bet kai vyras ant jo užriaumojo, jis įsikando drabužį ir pilvu ėmė šliaužti į priekį. Vyras įsikišo botagą į odinio švarko kišenę, pasilenkė virš šuns ir sušuko komandą, spirdamas jam į šoną. Šuo vargais negalais atsistojo ir palaižė ištiestą ranką. Suvizgino uodegą. Vyras atrišo pavadį, prisitvirtino jį prie savo diržo ir vėl dingo iš kiemo.

Ji nesusigaudė, kiek praėjo laiko. Bet prieš juos pamatydama suprato, kad jie ją rado. Šuo smagiai skalijo, o vyrai juokėsi. Mėnulis irgi išlindo pažiūrėti. Merginos drabužiai buvo suplėšyti. Ji vilkosi tarp dviejų vyrų. Avėjo aukštakulniais auliniais batais, kurie siekė kelius. Ankšti marškinėliai nudriskę kabėjo ant vieno peties. Visą likusį kūną tedengė blyški mėnulio šviesa.

Netrukus ant laiptų pasigirdo sunkūs žingsniai, ir plačiai atsidarė durys.

– Tau reikia eit maudytis! – išsišiepęs pasakė Makaras ir įjungė šviesą.

– Ne, – sudejavo Dortė, markstydamasi nuo ryškios šviesos.

– Judinkis! – sukomandavo Makaras ir nutraukė nuo jos antklodę.

Pasirodė Liudvikas, norėdamas padėti jai užsivilkti chalatą.

– Velnias, kas per jovalas! – sustaugė Makaras ir parodė į lovą.

Ji buvo kruvina, nors Marina buvo davusi naują paklodę ir švarų rankšluostį įsidėti tarp kojų.

– Velniava! Pasakysim taip, kaip yra. Jos negalima dabar naudoti, – sumurmėjo Makaras ir metė į Dortę pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį. – Bet dvi neveikiančios kušys! Ką, po galais, darysim? Jie juk už viską sumokėjo.

– Eik į apačią ir pranešk! – pasakė Liudvikas.

– Kodėl aš?

– Todėl! – suurzgė Liudvikas ir įstūmė Dortę atgal į lovą.

– Gerai, gerai, – sumurmėjo Makaras ir pasuko prie durų.

– Tau nereikėjo, po velniais, jų provokuoti ir pradėti šauktis Dievo ir Marijos! Pati kalta! Jie prarado savitvardą, – burnojo Liudvikas pasilenkęs virš jos.

Po akimirkos Makaras sušuko iš apačios, kad Kruvinoji kušis turi likti ten, kur ir yra. Kažkas keikėsi ir rėkavo apačioje. Liudvikas skėstelėjo rankomis, parodė Dortei liūdną grimasą ir išėjo. Po valandėlės durys užsitrenkė, ir daugybė kojų nužingsniavo žvyru. Ji atsistojo išjungti šviesos. Atrodė, tarsi kas į akį po geltona odos raukšle būtų įlašinęs rūgšties. Skausmai kamavo ir merginą aukštakulniais auliniais batais. Ji jau veikiausiai stovėjo duše. Ant grindų vis dar gulėjo kelnės, kurias Dortė mėgino užsitraukti. Ji užgesino šviesą ir pasirėmė į tai, ką rado, kad nusigautų prie lango. Komodą, sieną, lovą, vėl sieną.

Šuo slampinėjo šalia gyvatvorės, kiek atokiau nuo laiptų. Ji negalėjo nustatyti, ar jis palaidas, ar turi tokią ilgą grandinę. Ką mąsto toks gyvulys? Gal taip pat bijo? Gal išsigandę šunys patys pavojingiausi? Šleikštulys privertė ją suvokti, kad reikia palaukti. Ji negali dabar išeiti. Pirma turi šiek tiek pailsėti.

Kažkas buvo kambaryje! Jei neatmerks akių, tai ir nesužinos.

Kai ji pajuto ranką ant savosios, krūptelėjo žioptelėdama be garso – lyg žuvis, ištraukta iš vandens.

– Kaip sekasi?

Ji spoksojo tiesiai į Olgos veidą. Priartėjusį ir pernelyg didelį. Poros ant nosies ir smakro. Mėlyna spalva, nusidriekusi per kaklą, kraštuose buvo pageltusi. Ilgi plaukai, krintantys tarp jų.

– Aš jį išsaugojau. Jis gulėjo ant grindų… – Ji padėjo tėčio laikrodį ant antklodės. Dortė pakėlė jį laikydama priešais save. Trys minutės po pusės vienuoliktos.

Nutrintas stiklas. Rodyklės. Jos nejudėjo. Tėčio laikrodis buvo sustojęs.

Kartais sulodavo šuo. Dienos šviesa pro atvirą langą atbloškė vyro balsą. Paskui viskas nutilo.

– Ar gali paskambinti kepėjui už mane? Pasakyk, kad mama turi mane pasiimti, – sušnibždėjo Dortė.

Olga papurtė galvą.

– Aš neturiu telefono, be to… Aš nežinau, kur mes esam. O tu žinai?

– Miške… Vidury miško. Tereikia važiuoti keliu, – tikino Dortė. – Kiek laiko… tu čia būni? – Jos balsas skambėjo tarsi sudužusio daikto aidas.

– Nepamenu… Galbūt savaitę…

– Aš… Ar gali paskolinti man šiek tiek pinigų? Tada parvažiuosiu autobusu… namo… mama…

Olga mėgino įpilti jai į burną vandens.

– Gerk! Pabandyk suimti save į rankas. Atnešiu tau ko nors pavalgyti. Kai tik nusigausime į Stokholmą, viskas bus geriau. Jie sako, jog turi liautis kraujavusi, kad neišterliotum mašinos.

– Kaip reikia liautis kraujavus? – sušnabždėjo Dortė šiaip taip nurijusi vandenį.

– Aš nežinau, – sumurmėjo Olga.

– Stokholmas? – paklausė Dortė netrukus.

– Juk ten mes važiuosime. Dirbti…

– Ar ir šuo važiuos kartu?

– Nemanau.

– Tada mes galėtume… Tu ir aš… Galėtume pamėginti pasprukti ir grįžti traukiniu… arba autobusu?

– Jie užrakina duris. Mes neišeisime. Aš nieko neišmanau apie autobusus.

Jie pasiėmė maisto ir ruošėsi važiuoti autobusu. Visai dienai. Mama sudėjo viską į krepšį su odiniais diržais, kurį tėtis nešė ant nugaros. Jie visada turėdavo su savimi du didžiulius skėčius. Dėl viso pikto, sakydavo mama. Vienas dryžuotas – baltai ir raudonai. Kitas – pilkas su daugybe dėmių. Tėtis nepiktai burnodavo, kad be jokios naudos reikia tampytis tokius juokingus daiktus. Bet mama pasiekdavo savo. Iš dalies todėl, kad tėtis pamiršdavo, ką sakęs, jei niekas jam neprieštaraudavo. O mama buvo uždraudusi Verai jam priešgyniauti.

Kita priežastis, kad skėčiai keliaudavo kartu, buvo mamos įpročiai. Viskas prasidėdavo tuo, kad ji pati pasikišdavo juos po pažasčia išeidama iš namų. Bet dar prieš jiems pasiekiant mokyklą, kur gyveno tėtės draugas, ji atsilikdavo su savo per sunkia našta. Tėtis labai nenorėjo, kad kaimynai pamatytų, jog jo žmona tempia du didžiulius skėčius ir visą kitą mantą. Todėl jis sustodavo, sunkiai, bet toli gražu ne piktai, atsidusdavo. Paskui perimdavo tas milžiniškas lazdas, kaip kad jis juos vadino. Mama nusipirko juos viename aukcione. Ji ten nusipirko dar ir kreivą, seną kėdę, ant kurios niekas nesėdėdavo. Ji turėjo atkaklių ir kitiems nesuvokiamų sumanymų, ko jai būtinai reikia.

Tėtis niekada nemurmėdavo dėl skėčių tol, kol netekdavo jų nešti. Tikėtina, kad jis juos pamiršdavo tą pačią akimirką, kai tik užsidėdavo ant pečių. Priešais mokyklos pastatą mama šypsodamasi perdavė jam savo tuos „dėl viso pikto“. Ji pati nešė seną drobinį maišelį su visais įmanomais drabužiais, kurių galėjo prireikti. Pledas buvo įgrūstas ant viršaus. Rankoje nešėsi žemą pintinę su peiliu. Joje ji namo parsinešdavo grybų ir gėlių, kankorėžių ir žolelių. Visko, kas akiai pasirodydavo gražu, keista arba naudinga. Kai tik jie įžengdavo į mišką, ji imdavo pėdinti tarsi atkakli lunatikė. Kartais greitai ir veržliai, kartais lėtai, staiga sustingdama viena poza, kuri buvo naudinga tik jai vienai. Netrukus ji pasilenkdavo su ištiesta ranka bei sustingusiu žvilgsniu ir įsidėdavo ką nors į pintinę.