Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Išlindo saulė, kai jie pasiekė ežero krantą. Mama atsisėdo po abiem gaubtais, ištiesusi kojas už dvigubo šešėlių rato. Jei imtų lyti, ir kiti būtų pakviesti vidun. Verai atrodė, kad Dortė užima per daug vietos. Tai buvo netiesa, bet neverta prieštarauti.

Jie visada važiuodavo į tą patį paplūdimį. Ten buvo gražu. Ir ramu, kaip kad sakydavo tėvai. Medžiai kabojo virš vandens. Kai kurios šakos buvo nusvirusios iki pat vandens. Atrodė, tarsi jos braukytų paviršių, norėdamos po savęs palikti pėdsakus. Bet upės vanduo tiesiog tekėjo toliau arba užsiverdavo nepaisydamas, kad ten kažko būta. Jokio skirtumo, ar tu šaka, ar žmogus. Tą pačią akimirką, kai atsitrauki arba pasileidi pasroviui, paviršius išsilygina nepalikdamas pėdsakų. Vanduo pats sau šeimininkas.

Tėtis žvejojo. Retai kada užkibdavo koks nors karpis ant dirbtinių muselių, kurias jam buvo padovanojęs vienas anglas, sutiktas jaunystėje. Jis nesiskųsdavo, tik mažumėlę padūsaudavo, jei ilgai nesulaukdavo laimikio.

– Ką gi, matyt, teks grįžti prie įprastinio meškeriojimo, – galų gale pasakydavo.

Tada suvyniodavo valą ir pritaisydavo kabliuką sliekams. Prieš padėdamas muselę į šalį, paglostydavo plunksneles. Dortė stebėdavosi, kaip greitai jis pritvirtina kabliuką prie mažyčio metalinio linkio. Jis turėjo dėžutę su daug skyrelių. Kai atidarydavo viršutinę dalį, ten laukdavo visa kolonija kabliukų ir muselių. Jie tvarkingai laikėsi įsikabinę kamščio gabalėlio savo aptvarėlyje. Tėtis elgėsi su jais atsargiai, tarsi kiekvienas būtų ypatingas.

Tėčio žvejyba būdavo viena iškylos priežasčių. Kita priežastis – reikėdavo pripildyti mamos grybų pintinę. Tradicija, kurios tėvai laikėsi dar prieš Verai gimstant. Kažkur buvo mamos nuotrauka, kurioje ji ilsina kojas po medžiu su Vera didžiuliame pilve. Kartą Dortė paklausė, kodėl nėra tokios mamos pilvo nuotraukos su ja viduje.

– Tai atsitiktinumas. Tu pilve buvai kitu metų laiku nei Vera, – atsakė jis išsiblaškęs.

– Tėtis pamažu nustojo domėtis fotografavimu, – paaiškino mama.

Dortė jautė nuoskaudą. Tėtį kur kas mažiau domino jos fotografavimas kaip kad Veros. Be kita ko, buvo baisu sužinoti, kad tėtis liovėsi domėtis tuo, ką jis tikrai mėgo. Bet žvejybos iškylų jis nepamiršo. Jos buvo lygiai taip pat savaime suprantamos laisvomis dienomis ir gražiu oru kaip ir valgymas. Keista tuose reikaluose dalyvauti nuo pat gimimo. Gal dar anksčiau. Nė nesusimąstydavai, ar tai patinka, ar ne. Aišku, Verai ėmė darytis nuobodu, kai ji tapo vyresnė. Ji labiausiai norėjo eiti ten, kur daug žmonių ir galima lakstyti su draugais.

Mama saulėje kaitinosi kojas. Jos būdavo blyškios žiemą ir rudos vasarą. Ji pasikeldavo sijonus ir kaitindavo jas kada tik galėdama. Jeigu tik šalia nebūdavo svetimų. Tai vadinama drovumu.

10

Visą kelią per laukus ir miestus, kol jie pasiekė keltą, kraujavimas nesiliovė. Jos sėdėjo taip susispaudusios, jog ji bijojo, kad kvapas ims erzinti Olgą ir Mariną. Makaras burnodavo, kai turėdavo sustoti degalinėje, nes jai reikėdavo į tualetą susitvarkyti. Bet tą naktį, jų praleistą kažkokioje vietoje laukiant kelto, kai visi susispaudė viename dviviečiame kambaryje, ji džiaugėsi visu tuo krauju. Ji turėjo gulėti ant grindų, bet tai netrukdė. Ji galėjo gulėti viena.

Prieplaukoje dvokė išmetamosiomis dujomis, todėl turėjo laikyti langus uždarytus, kol laukė, kada galės įvažiuoti į keltą. Makaras buvo toks susijaudinęs, kad Liudvikas paprašė jo užsičiaupti. Veidrodėlyje Dortė pamatė, kad Makaras grabinėja mažytį popierinį maišelį ir išsitraukia tabletę. Liudvikas paprašė jo liautis, bet pastarasis nurijo niekam nespėjus nė mirktelėti. Dortė nesuprato, kaip tai įmanoma padaryti neužsigeriant vandeniu. Kai Liudvikas ėmė keiksnoti, jog jam vienam tenka visa atsakomybė, neatrodė, kad Makaras klausytųsi.

Dortę vis traukė atsigulti. Kadangi iš anksčiau ji nepažinojo jūros kvapo, nutarė, kad tai šis, kurį dabar užuodžia. Senoji jūra. Tėtis pasakodavo apie jos grožį ir jėgą taip vaizdingai, jog ji ilgėjosi Baltijos jūros paplūdimių, kur jis lankydavosi būdamas vaikas. Jis nieko nesakė apie smarvę, turbūt ji sklido nuo jos pačios. Ji bandė prisiminti tėčio pasakojimą, bet mintys prasmego smėlio laikrodyje, kurio niekas neapvertė.

Kelte, einant į kajutę, buvo tiek daug žmonių, kad jai ėmė trūkti oro. Vienoje vietoje pavyko atsiremti į sieną. Bet tik akimirką, nes buvo nustumta toliau.

Kajutėje buvo trys gultai. Olga ir Marina turėjo dalytis vienu, o vyrams teko po atskirą. Dortei nurodė vietą po stalu, nes ji viską dergė. Tam tikra prasme jos maldos buvo išklausytos, nors ji ir nedrįso melstis: „Leisk man kraujuoti, kol atvyksime į Stokholmą ir viskas pasitaisys.“

Kas kita su Olga ir Marina. Degant šviesai, Dortė buvo priversta ir matyti, ir girdėti. Išjungus šviesą, ji girdėjo dar daugiau. Pavienius „Ne!“ arba „Prašau!“ Kartkartėmis prieš ją sušmėžuodavo nuoga pėda arba blauzda, arba vyrų gauruotos nuogos kūno dalys, kurios slankiojo tarp mažyčio vonios kambario ir gulto. Jie beveik niekada nesivargindavo uždaryti durų atlikdami gamtinius reikalus. Galingas pliauškėjimas arba čiurlenimas, dažnai užbaigiamas seilių čiurkšle. Jiems grįžus, Dortei belikdavo nušliaužti kuo giliau po stalu, kad nebūtų sumindžiota.

Netrukus ne tik nuo jos vienos sklido kvapas – naktis aitriai dvokė, o laivas siūbavo. Šleikštulys kilo ir slūgo. Kartais ji užsnūsdavo ir pabusdavo atrėmusi kaktą į šiukšliadėžę. Švarkelis buvo pagalvė, o paltas – antklodė.

Laimei, nei šuns, nei Šunininko nebebuvo. Vis dėlto jis išnirdavo bandant užmigti. Odinis švarkas ir veriančios akys. Makaro balsas kalbant su juo telefonu skambėjo tarsi inkštimas. Tas, kuris valdė šunis, turbūt valdė viską.

Kartą jai pavyko išlįsti iš po stalo, kad ištiesintų nugarą ir atsiremtų į sieną, kitiems sėdint ant gultų. Paskui visi gėrė juodą kavą ir valgė skrudintas bulvytes su dešrelėmis iš kartoninių dėžučių. Tai buvo beveik kasdieniška. Lyg jie būtų buvę penki žmonės, keliaujantys į Stokholmą. Tarsi namas miške būtų tik gėdingas košmaras, kurio niekas nenorėjo prisipažinti sapnavęs. Dortė išdrįso paklausti, ar jie kalbėjosi su kavinės savininku, pas kurį jos dirbs. Liudvikas atsakė, kad tam dar bus laiko. Makaras nesakė nieko.

Dar mašinoje Dortė pamanė, kad jokios kavinės nėra. Nuo tos minties atsivėrė tuštuma. Bet tokiame mieste kaip Stokholmas turi būti daug kavinių. Ji juk galėtų pati susirasti kokią, kai jau ten nuvyks. Užkandžiaudama ir gerdama vandenį iš kartoninio puodelio ji pati sau pasakė, kad nereikia visų rūpesčių užsikrauti iš anksto. Ir šiaip jų buvo užtektinai.

Kai ji vėl atsigulė po stalu, suprato, kad Makaras švirkštu sau kažką leidžiasi. Iš ten, kur ji sėdėjo, tegalėjo matyti žastą ir sulenktą nugarą. Judesius. Vis tiek žinojo, kas vyksta. Iš pradžių pamanė, kad tai insulinas, kurį nuo cukraligės vartojo dėdė Josefas. Bet kai Liudvikas paprašė jį nusiraminti, nors Makaras visiškai nieko nedarė, ji suprato, kad tai kvaišalai . Jos širdis ėmė kalti, tarsi būtų buvusi atsakinga už viso laivo varymą į priekį.

Netrukus Makaras užsikniaubė ant stalo visa krūtine. Jo pėdos atsirėmė jai į klubus. Sportiniai bateliai neturėjo batraiščių ir buvo gan purvini. Jis naudojo ją kaip suolelį pavargusioms kojoms. Neverta protestuoti. Jis galėjo įspirti. Ji tiesiog kentė, kol jis pakeitė pozą. Ilgi jo pirštai karojo nuo stalo lyg nebereikalingi žvėries nagai. Kartkartėmis jis krūptelėdavo ir juokdavosi galva dunksnodamas į stalą. Liudvikas porą kartų pakartojo „Velnias!“ ir stumtelėjo jį. Paskui išsitraukė butelį ir išpilstė į plastikines stiklines. Būtinai norėjo, kad Olga ir Marina irgi gertų. Dortės, laimei, neklausė. Olga nenorėjo, bet Liudvikas ėmė tampyti ją už plaukų, vadindamas bjauriais vardais. Makaras taip pat atkuto ir pagrasė suleisiąs jai dozę.