Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Makaras yra bukaprotis, jis nesugeba paprasčiausių dalykų, – pasakė Liudvikas nukreipęs įsiutusį žvilgsnį į sofą.

Olga nutraukė Dortei batus. Dantys vis dar tarškėjo kaip barškučiai. Ji norėjo įsikibti į kėdės sėdynę, bet pirštai neklausė.

– Dortei reikia atsigulti! – pasakė Olga, pakėlė ją ir norėjo palydėti į vieną iš kambarių.

– Velnias! – sušuko Liudvikas ir žiaukčiodamas parodė į Dortės užpakalį. – Jos subinė atrodo kaip po skerstuvių! Ji nesiguls, kol nebus nuprausta! Supratot?! Pririškit jai tarp kojų kibirą, po velniais!

Merginos padėjo jai nusiprausti duše. Patalynė buvo švari. Po savimi ji turėjo keletą rankšluosčių. Tarp šlaunų jai įspraudė rankšluostį, susuktą į kietą lyg akmuo gumulą. Atrodė, tarsi kas būtų ją ten, apačioje, ištrynęs rupia druska. Bet, šiaip ar taip, ji nebesėdėjo po stalu.

Tėtis sakydavo, kad svarbu atleisti sau pačiam, nes tik taip galima atleisti kitiems. Dortė nežinojo, kiek tėtis yra atleidęs. Arba kam. To jis niekada nepasakojo. Apie save ji turės viską atidžiai pergalvoti. Vėliau. Kaip ji sau galės atleisti, kad išvažiavo. Visų pirma ji galbūt turėtų nustoti kraujavusi. Juk žinojo, kad tai kraujas ją išgelbėjo. Taip pat žinojo, jog žmogus kraujagyslėse turi tam tikrą kiekį kraujo, tiesą sakant, ne per daug, kad galėtų jį prarasti. Bandė suskaičiuoti, kiek jo išbėgo. Greitai suvokė, kad išspręsti tokį uždavinį lygiai taip pat sunku kaip ir išskristi pro langą.

Jie skrido, tėtis ir ji. Per kalnus apšviesti saulės. Dabar turėjo skristi per Baltijos jūrą. Į tarptautinį bibliotekininkų susitikimą Stokholme. Jie skrido gan žemai. Apačioje ryškiai matė platybes su ežerais ir pylimais. Oras toks skaidrus. Spalvos kitokios. Dangus – kraujo raudonumo žemė oranžinėje jūroje. Peršviečiami debesys nuolat keitė vietą. Šen bei ten jie kyšojo tarsi medžių viršūnės didžiuliame pirmykščiame miške. Švytintys raudoni ežerai ir didingi kalnynai keitė vienas kitą. Gamta buvo viena. Be žmonių ar kitų gyvų būtybių. Tik spalvos – ir spengianti tyla. Tarsi priglaudus ausį prie kriauklės. Apačioje ji išvydo kitą pasaulį. Jūra, blizganti, juoda lyg mamos gedulo suknelės šilkas. Tuo tarpu arčiausia, tai, kas buvo tik tėčio ir jos, geltona ir raudona – pereinanti į perlamutrinę – buvo akimirka.

– Gyvenimas susideda iš akimirkų, kurių mes nepajėgiame pamatyti, nes mus kamuoja nerimas dėl ateities, – sušnibždėjo tėtis, ir viskas po jais tapo juoda lyg naujai iškastoje kapo duobėje.

– Šviesa visada yra! Tamsa tėra pokštas, kurį mums iškrečia Saulės kelias.

12

Dortė sėdėjo ant medinės kėdės galva ir visu priekiu palinkusi virš stalo. Rankos ištiestos tolyn tarsi du numesti drabužiai. Stalo paviršius kvepėjo medžiu ir klijais. Liudvikas gulėjo ant sofos, žiūrėdamas švedišką televiziją, ir gėrė. Kartkartėmis ką nors jai sumykdavo. Turbūt norėdamas pasirodyti malonus. Dortė bandė atsakinėti, kad jo nesupykdytų.

Liudvikas leido pasivaišinti kuo nors iš šaldytuvo. Ji žinojo, kuriame pakelyje pienas. Išgėrė didelę stiklinę. Skonis buvo kitoks nei pieno namie. Tarsi jis būtų laikytas skardinėje. Bet jai teks priprasti.

Makaro ir Marinos čia nebuvo. Dortė nežinojo, kiek laiko ji pragulėjo lovoje, kol Olga ir Liudvikas slampinėjo po kambarius. Suvyniojama užuolaida saugojo langą. Kartkartėmis ji turėdavo atsikelti ir apsirengti, nes pas Olgą ateidavo vyrų. Pati sau sakė, kad Olgai blogiau. Jos apie tai nekalbėjo. Tada ir vėl tai nutiko. Ji turbūt užsnūdo užsikniaubusi ant stalo, nes staiga išgirdo, kaip Liudvikas kalba angliškai su vienu vyru. Tada trinktelėjo buto durys, ir Liudvikas pasakė, kad ji gali vėl atsigulti.

Prie liepsnojančio laužo ten, apačioje, ji jau priprato. Išskyrus kai reikėdavo šlapintis. Tada ji pralaimėdavo – kiekvieną kartą. Sėdėdavo susirietusi tualete, norėdavo be galo, bet nedrįsdavo. Keliai buvo guminiai, nesugebėjo nešioti vargano kūno tarp lovos ir tualeto. Ji bandė sužadinti savyje šiek tiek Veros įniršio, kad galėtų ištrūkti iš buto. Vienaip ar kitaip. Sekėsi prastai.

Reikėjo į tualetą prieš atsigulant, bet turėjo palikti Olgą ramybėje, kad ši nusiplautų nuo savęs vyrą. Liudvikas dar labiau pagarsino televizorių. Protarpiais tarsi žvėrys suriaumodavo minia žmonių.

Ji pabudo nuo Olgos verksmo kitoje lovoje. Kai sušnabždėjo jos vardą ir nesulaukė atsakymo, nusėlino per kambarį ir atsisėdo ant lovos krašto.

– Atleisk, kad užmigau! – ištarė ji tamsoje.

– Ar žinojai, kad taip bus? – sušniurkščiojo Olga per riaumojimą, sklindantį iš televizoriaus.

– Ne… Ir dabar dar nežinau…

– Mums reikės priimti visus, kuriuos jie atsiųs! Susivarysiu peilį, tada galės uždirbinėti pinigus patys, – sukūkčiojo ji.

– O darbas kavinėje? Jo nėra?

– Ne!

– Ar žinojai? – paklausė Dortė. Jos balsas tebuvo tylus virptelėjimas ore.

– Tiesą sakant, ne… Žinojau, kad galima užsidirbti daug pinigų palydint turtingus vyrus į teatrą ar panašiai, arba besilinksminant kartu, jei jie pasijustų vieniši. Bet tai turėjau spręsti pati. O Makarui turėjo atitekti tik dvidešimt penki procentai visų pinigų. Būsto nuomai ir panašiai. Dabar Liudvikas sako, kad negausime nieko, kol neįvykdysim kontrakto.

– Kontrakto?

– Taip, sutarties… Trijų mėnesių. Tada galėsime važiuoti namo, jei norėsim. Bet dabar jis sako, kad nuomotis šitą butą taip brangu, jog jis turi gauti visus pinigus, kad įsitvirtintų… Ir užmegztų pažintis. Todėl turime priiminėti klientus visą laiką.

Liudvikui išjungus televizorių, Olga nutilo. Po valandėlės jis įėjo į vidų, uždegė šviesą ir nužvelgė jas vieną po kitos, tarsi jos būtų paėmusios jo piniginę.

– Apie ką čia šnibždatės? Aš trumpam išeinu! Nemėginkit krėsti kvailysčių! Kitaip Makaras jus užmuš!

Jos tylėjo, kol išgirdo užrakinamas buto duris.

– Jis užrakina papildomu užraktu iš lauko. Mes neištrūksim.

Dortė panūdo paglostyti Olgai skruostą, bet tai atrodė per daug vaikiška.

– Aš nežinojau, kad, be kavinės, buvo kokia nors kita sutartis, – sušnibždėjo ji ir susigėdo. Šviesa tapo nepakeliama, todėl ji atsikėlė ir ją užgesino.

– Taip baisu, kai tu kaleni dantimis! Atsigulk! Vis tiek galim šnekėtis. Čia likome tik mes, – pasakė Olga ir išsišnypštė nosį.

Dortė padarė, kaip ji sakė, ir liko gulėti jausdama siaubą. Jei iš čia ištrūks, bus jau turbūt be dantų.

– Kur yra… Marina? – paklausė ji tamsoje.

– Aš nežinau. Tai jai dabar teks atsiimti, – pasakė Olga tvirtai.

Dortė nurijo seiles ir valandėlę nesugebėjo ištarti nė žodžio. Paskui kažką prisiminė:

– Manai, čia yra kakavos miltelių?

– Kakavos miltelių?

– Taip! Išvirsiu mudviem karštos kakavos! Iš maišelio. Kaip kad tu padarei pirmąją dieną.

Ji atsikėlė iš lovos ir užsitraukė per galvą megztinį. Tada nusverdėjo į virtuvę ir uždegė šviesą. Kakavos milteliai buvo pasibaigę, bet ji rado dėžutę medaus. Nelabai mokėjo naudotis elektrine virykle. Palaikė ranką virš kaitvietės, kad pajustų, ar pasuko tą rankenėlę. Prisitraukė kėdę ir atsisėdo laukti. Atsistojo po valandėlės ir kyštelėjo pirštą į pieną. Išjungė viryklę ir išmaišė medų.

Olga paėmė puodelį abiem rankomis. Dortė pastatė savąjį ant naktinio stalelio ir šiaip taip palindo po antklode. Laikydama šiltą puodelį ir gerdama ji galvojo apie tai kaip apie paguodą, kol Olga paklausė:

– Tu niekada negulėjai su vyru prieš tą naktį?.. Pirtyje?