Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Vienos spintos durys buvo šiek tiek praviros. Spinta buvo tuščia. Šviesa, sklindanti nuo Olgos naktinės lempos, atsispindėjo metaliniame pakabe. Dortė galvojo, ar verta keltis ir uždaryti spintą, bet jautėsi kiek išsekusi, tarsi pašildyti pieną būtų trukę keletą dienų.

– Kokioje pirtyje?

Olga atsisuko į ją ir išplėtė akis.

– Ar tu neprisimeni? Namas miške…

– Svarbiausia susidraugauti su juoduoju šunimi, jis išsigandęs, – išgirdo Dortė save sakant.

Olga nutilo. Stojo nepakeliama tyla. Todėl Dortė paskubomis pasakė:

– Manau, jog žinau, kur Liudvikas laiko mūsų pasus!

Ant puodelio dugno liko geltona plėvelė, kai Dortė išgėrė pieną. Matyt, ji kaip reikiant neišmaišė medaus. Galbūt apskritai nemaišė. Neprisiminė, ar buvo radusi šaukštą.

– Kur jis juos laiko? – paklausė Olga.

– Drobiniame maišelyje, kurį nešiojasi pasikabinęs ant kaklo po marškiniais! – greitai išbėrė Dortė. Tarsi būtų buvę įmanoma tai pamiršti.

– Apsivilkite geriausiais drabužiais, kokius tik turite! Eisim pasižmonėti! – Liudvikas uždegė šviesą ir nutraukė nuo Olgos antklodę. Pamačiusi jo žvilgsnį Dortė suprato, kad reikia paklusti. Olga padėjo jai lagamine susirasti drabužių. Liudvikas tris kartus pabeldė į vonios duris, kol jos ruošėsi. Paskutinį kartą jis riebiai nusikeikė. Olga ištepė jų abiejų veidus kremine pudra ir paryškino lūpas. Kai Dortė pažvelgė į veidrodį, savęs nepažino.

Olga, pridėjusi prie durų savo naują lėlės veidą, pasiklausė.

– Liudvikas kažką įleido, – ištarė ji nusiminusi, bet vis dėlto pasiruošė, kol Dortė įsidėjo įklotą į raudoną lakinę rankinę.

Ant sofos sėdėjo liesas vyras dryžuotu kostiumu. Nei jaunas, nei senas. Giliai įdubusiomis akimis po beveik nematomais antakiais. Veidas blyškus su didele nosim viduryje. Jis laikė sunėręs rankas ant krūtinės, tarsi būtų jas vertinęs ir matavęs. Bespalviai plaukai trumpai kirpti, kaktos šonuose praretėję. Jis atrodė taip, lyg būtų su tais baltais marškiniais sėdėjęs ant sofos ir badavęs metų metus. Išvydęs jas atsistojo ir žengė kelis žingsnius prie jų. Kostiumas atrodė tuščias. Tarsi galva būtų buvusi užsodinta tiesiai ant drabužių. Ant sofos liko juodas portfelis su diržu per petį.

Jie su Liudviku turbūt buvo susitikę anksčiau, nes kalbėjosi angliškai lyg seni pažįstami. Liudvikas dabar kalbėjo mandagiuoju balsu. Beveik nuolankiai. Tarsi būtų bijojęs, jog nepažįstamasis paspruks.

– I am Tom! – pasakė vyras ir padavė paeiliui Olgai ir Dortei ranką – tarsi viskas būtų kasdieniška. Jo ranka priminė pašildytus kaulus. Kai jis pravėrė burną ir savotiškai nusišypsojo, ji nustatė, kad nuo jo nedvokė degtine. Olga stovėjo viduryje kambario kažko laukdama. Rankos buvo nusvirusios, o smakras beveik karojo ant krūtinės. Šviesūs plaukai buvo šiek tiek susivėlę pakaušyje – tarsi vėjas būtų bandęs kažką ten paslėpti. Bet Olga nebuvo išėjusi į lauką nuo to laiko, kai čia atvyko.

– Tomas kviečia ir vaišina! – pasakė Liudvikas miglotu balsu.

Olgos lūpos prasiskleidė taip, kad galėjai matyti dantis. Dortė suprato, kad niekada anksčiau nebuvo mačiusi Olgos šypsantis. Ji nebuvo tikra, ar jai taip išeis. Bet Liudvikas stumtelėjo ją.

– Išsitiesk! Būk kaip žmogus! Šitas žmogus svarbus! – sušnypštė jis rusiškai.

Medžiai buvo pradėję mesti lapus. Lapai nuklojo šaligatvį ir užkimšo nutekamuosius griovius, sulaikydami nušniokštusio lietaus vandenį. Ji girdėjo barbenant į langą. Šen ir ten po gatvių žibintais žioravo raudoni ir geltoni lopai tarsi milžiniški papuošalai. Jei ji išsilaisvintų iš Liudviko gniaužtų, turėtų būti labai greita, kad jis jos nebepagautų. Ji žinojo, kad nepavyks. Jos bateliai buvo plonais padais ir leido vandenį. Ji susirūpino. Kitų išeiginių neturėjo.

Laimei, Tomas norėjo važiuoti taksi. Jis turbūt buvo turtingas, nes ten, kur jie susiruošė, buvo toli. Matyt, jie važiavo į centro pusę. Paskui įsuko į plačią gatvę su daugybe apšviestų parduotuvių vitrinų, jose spindėjo daiktai. Drabužiai. Batai. Virtuvės reikmenys. Baldai. Neapsakomai daug gražių daiktų. Turbūt tiesa, ką Liudvikas sakė, jog visi Švedijoje turtingi.

Olga šypsojosi ir rodė pirštu. Vieną kartą ji nusijuokė. Tai nutiko tada, kai jie pravažiavo vitriną su manekene, apvilkta raudona suknele. Vairuotojas pasuko į šalutinę gatvę, paskui dar į vieną. Atrodė, lyg aplinkui pasidarė ankščiau. Kartą vandens paviršiuje suspindėjo Nikolajaus akys.

Jie nusileido į rūsį. Daugybė žmonių sukiojosi vieni aplink kitus ir šoko susikibę arba vieni. Garsi muzika neleido susikalbėti. Bet Dortė neturėjo ko pasakyti. Silpnumas užvaldė kelius kaip ir galvą. Tarsi vaikščiotų kosmonauto kostiumu, prikimštu švino. Kartą ji įsitvėrė Olgos, nes išnyko grindys.

Tomas turbūt pažinojo vieną iš čia dirbančių, todėl jie buvo nuvesti prie didžiulio keturiems skirto stalo pačiame restorano gale. Tomas ir Olga susėdo vienas šalia kito. Liudvikas ir Dortė sėdėjo nugara į didelę triukšmingą salę. Tomas įpylė vyno. Dortė neprieštaravo, tiesiog nė nepalietė taurės. Olga atsargiai gėrė ir dažnai šypsojosi.

Tomas norėjo pašokti su Olga, ir jie dingo triukšme už jos nugaros. Liudvikas pasilenkė prie jos taip arti, kad teko dalytis tuo pačiu oru. Ji nedrįso pasitraukti.

– Jis nori nusipirkti Olgą, – užsidegęs pasakė Liudvikas, tarsi būtų kalbėjęsis su bičiuliu.

– Nusipirkti?

– Taip, išsivežti ją į Norvegiją. Moka gerai. Aš jį pažįstu.

– O?

– Iš praėjusios kelionės. Bet tada sandėris neįvyko. Jis išrankus. Norvegas turi stilių, tiesa? Ir jis iškart moka grynaisiais. Eurais arba doleriais.

Dortė suprato, jog negali parodyti, kokia neviltis ją apėmė dėl to, kad Olga išvažiuos. Liudviko nuotaika buvo viskas, kas jai šią akimirką liko.

– Ar aš būsiu viena… bute? – vis dėlto paklausė ji gailiai.

– Ne, mes perkelsim tave pas kitas, taip bus pigiau, – pasakė Liudvikas ir išsišiepė.

– Pas ką?

– Pas Mariną. Ir tas, kurios atvyko pirmiau! – išdidžiai pareiškė jis. Tarsi pirmesnė kelionė būtų buvusi ypatinga. – Bet tu nebegali sirgti, kai Olga išvažiuoja. Viskas taip velnioniškai brangu šioje šalyje. Prieš išsikraustydami turėsime juk atsiskaityti su buto savininku. Aš neturiu grynųjų, tad jam sumokėti teks tau!

– Aš neturiu pinigų…

Liudvikas prapliupo juoku – pakėlęs veidą į lubas. Dortė paslėpė rankas sterblėje, kad galėtų jas suvaldyti. Ji nedrįso žiūrėti į stačiakampio maišelio kontūrus po jo bluzonu.

Prie gretimo stalelio atsisėdo pora. Ji, matyt, ką tik pasakė kažką, iš ko jie abu juokėsi. Ji vilkėjo plačiai iškirptą palaidinę su perlais. Jie matė tik vienas kitą. Jei ji jiems šūktelėtų ir paprašytų padėti parsigauti namo, jie nesuprastų arba nekreiptų dėmesio. Bet Liudvikas parsitemptų ją į butą, kur guli beisbolo lazda.

– Kur važiuos Olga? – Ji bandė atrodyti kaip niekur nieko.

– Šito aš nežinau. Ne į sostinę, kaip ji ten vadinasi… Bet į kitą miestą.

Jis ištuštino savo taurę ir vėl įsipylė. Paskui pakišo smilių jai po smakru pareikšdamas, kad jai tinka toks makiažas ir kad jis nori šokti.

Dortė kažką sumurmėjo, kad nelabai moka, bet jis nusitempė ją su savimi. Jie beveik vien stumdėsi tarsi kamuoliai kibire. Tereikėjo ištverti, kai jis prilįsdavo labai arti – su rankomis ir kojomis tarsi mėšlungio tampomas vėžys. Netrukus prispaudė savo pilvą prie jos, tarsi norėdamas įsikibti čiuptuvais. Ji bandė galvoti apie Verą, šokančią namie, kai būdavo geros nuotaikos. Būdavo linksma šokti su Vera.