Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Ji norėjo šlapintis. Užsinorėjo dar tada, kai jie buvo tame klube. Dabar ji nežinojo, ar suspės. Paaiškino jam garsu, primenančiu leisgyvės pelės cyptelėjimą. Nesąmoningai pasigriebė rankinę ir įėjo į vonią. Duris buvo galima užrakinti. Pakaitomis sulaikydama ir atleisdama ji stipriai užsimerkė. Įklotą nežiūrėdama suvyniojo į tualetinį popierių ir įmetė į ten stovinčią šiukšliadėžę. Nusiplovusi rankas ir veidą, nusišluostė į vieną iš tų kreidos baltumo rankšluosčių.

Netikėtai atgijo Veros užsispyrimas, tarsi visą laiką būtų tūnojęs rankinėje. Ji įkišo ranką į šiukšliadėžę ir ištraukė įklotą. Kraujas akimirksniu persisunkė per popierių.

Tomas nuo abiejų lovų nuklojo lovatieses. Ji įėjo į kambarį nešina įklotu ir neištardama nė žodžio. Akimirką jis stovėjo praverta burna tarsi paralyžiuotas, paskui pliaukštelėjo delnu sau per kaktą ir papurtė galvą.

– Ok! Ok! – pasakė jis su sustingusia veide šypsena, mostelėjo į lovą ir skėstelėjo rankomis. Pasistatė vandens stiklinę ant naktinio stalelio krašto ir padėjo dvi pagalves iš keturių ties lovų tarpu. Parodė į ją ir į vieną pagalvių pusę. – Ok? – pakartojo jis.

Ji vėl įmetė įklotą į šiukšliadėžę, dar kartą nusiplovė rankas ir atsisėdo ant nurodytos lovos. Keisti garsai sklido iš jos, ir buvo neįmanoma jų sustabdyti. Nematydama ji juto, kad Tomas tiesiog stovi ten. Po valandėlės garsai nuslopo, tarsi kitoje staiga uždaryto lango pusėje. Ji nusišluostė ranka veidą.

Vyras atsuko nugarą ir ėmė nusirenginėti. Kai rūpestingai perlenkęs kelnes pasikabino jas ant kėdės, ant grindų nukrito raktas. Pakėlęs padėjo jį ant naktinio stalelio. Stovėdamas su dryžuotomis trumpikėmis, jis parodė į ją, tarsi norėdamas priminti, kad ir jai reikia nusirengti. Kai ji tiesiog liko sėdėti, jis išjungė naktinę lempą ir atsigulė atsukdamas nugarą.

Kurį laiką Dortė tiesiog ten sėdėjo ir alsavo. Kai pasuko galvą į jo pusę, pamatė, kad rakto jau nebėra ant naktinio stalelio. Galbūt jis pasidėjo jį po pagalve? Ji išjungė lempą savo pusėje ir nusirengė tamsoje. Kelnes ji pakišo po antklode, palaidinę pasiliko. Dešine ranka galėjo atsargiai paliesti ir įsitikinti, kad Tomas nenuėmė tarp jų esančių pagalvių.

Iš pradžių ji tiesiog gulėjo ir laukė, kol jis puls ant jos. Pasiruošė. Bet jis tik patogiau atsigulė ir trūktelėjo antklodę. Netrukus iš jo kvėpavimo ji aiškiai suprato, kad vyras miega. Pamažu žandikauliai liovėsi virpėję. Keista šiluma apėmė pėdas, pakilo blauzdomis ir pripildė ją visą. Ji išdrįso apsičiupinėti ten, kur gulėjo. Ryžosi pasijudinti. Atsigulti ant nugaros ir atmerkti akis. Šviesa iš gatvės ant sienos metė baltą juostą. Jei ji dirstelėtų į šoną, galėtų matyti jo kūno kontūrus. Tarsi kraštovaizdį.

Dortė pabudo nuo jo balso ir iškart prisiminė, kur esanti. Jis sėdėjo vienomis trumpikėmis ant kėdės prie lango ir kalbėjo telefonu. Ji gulėjo visai tyliai ir jį stebėjo. Iš pradžių jis kalbėjo ramiu ir neutraliu balsu laisva ranka kasydamasis šlaunį. Paskui jo tonas tapo ryžtingas, kartkartėmis jis papurtydavo galvą arba energingai linktelėdavo. Galiausiai jis nusišypsojo į orą ir pasakė Ok! Yes!; atšlepsėjo grindimis į lovą, pasilenkė prie jos ir padavė mobilųjį telefoną.

– Alio! Dorte! – Šiek tiek užtruko, kol ji suprato, jog tai Liudviko balsas.

– Taip…

– Jis nenori į Norvegiją vežtis Olgos. Jis nori tavęs! Jis gerai sumokės.

– Sumokės?.. Man?

– Nebūk kvaila! Jis tave nusipirko! Tu negausi jokių pinigų. Dėl tavęs mums buvo vienos išlaidos. Kelionė, būstas, maistas. Ir velnioniškai daug mėšlo.

– Kur… Kur aš važiuosiu?

– Velniai žino! Paklausk Tomo! – nepatenkintas pasakė Liudvikas.

– Aš nesuprantu, ką jis sako.

– Teks išmokti! Aš nulipsiu su tavo daiktais, kai privažiuosite. Jūs greičiausiai išvažiuosite šiandien.

Ji spoksojo į vyrą, kuris stovėjo prie jos pasilenkęs, ir į sieną už jo. Spoksojo į jo spenelį. Tamsią dėmę ant lygios krūtinės. Šonkauliai buvo išsišovę. Kilo ir leidosi. Ji spoksojo į jo ranką, kuri vis dar kybojo ore tarp jų, pasiruošusi paimti atgal telefoną. Tada ji prisiminė, kad išmiegojo visą naktį negirdėdama nei šuns, nei Šunininko. Ji atsikrenkštė ir pasakė:

– Nepamiršk mano paso! Ir dramblio lovoje… Olga žino…

– Gerai! Passport! Yes! – pasakė Tomas šypsodamasis ir paėmė telefoną, kad dar truputį pakalbėtų su Liudviku. Baigęs pokalbį jis pasirąžė ir nusižiovavo, draugiškai paplekšnojo jai per petį, parodė į vonią ir į save. – Ok?

– Ok! – pasakė ji sulaikydama kvėpavimą, kol jis uždarė duris. Tada vikriai pakišo ranką po jo pagalve, bet rakto ten nebuvo. Jis turbūt nusinešė jį kartu su portfeliu į vonią. Ji užsitraukė kelnes ir atsigulė laukdama. Tekančio vandens garsas. Ir jo balsas, dainuojantis keistą dainą kietai švelnia kalba. Visiškai nesuvokiama. Ji turbūt niekada nepajėgs jos išmokti. Bet tai ir nebūtina. Kad tik pavyktų atgauti pasą, tada jau sugebėtų grįžti namo. Vera pasakytų: „Tu kvaila mergiščia! Kaip tau galėjo šauti į galvą tokia kvaila mintis išvažiuoti!“ Bet jos verktų iš džiaugsmo, visos trys. Mama jai dėl nieko nekvaršintų galvos. Žaizdos juk užgyja. Laimei, niekas to negali matyti. Viskas paslėpta. Niekas nieko nesužinotų. Nes ir pati nieko nežino.

14

Automobilis buvo aiškiai naujas ir blizgiai pilkas. Medžiai ir langai atsispindėjo jame. Pro šalį einantys žmonės ant antvožo gulė tarsi išgaubtos nuotraukos. Tomas atidarė galines dureles ir įdėjo lagaminą. Pats buvo atspindy. Išsmuko.

Jiems važiuojant į butą, Dortė galvojo, jog Olga, matyt, supyko, kad ne ji išvažiuoja. Galbūt ji atsikeršijo, neįdėdama pilkojo drambliuko? Kai Liudvikas išėjo į gatvę su lagaminu, jos nebuvo. Žinoma, ne. Liudvikas išsišiepė ir padavė Dortei niekuo nepridengtą įklotų pakuotę.

– Atsisveikinimo dovana nuo Olgos! – nusišaipė jis.

Dortė neatsakė, tik įsidėjo pakuotę į rankinę. Šią jai buvo atidavusi Vera, nes pačiai ji atrodė per vaikiška. Raudonas lakas ir užtrauktukas su kutu. Vienas didelis skyrius ir keletas mažesnių.

Tomas pasidėjo portfelį ant antvožo ir padavė Liudvikui voką. Liudvikas atplėšė ir ištraukė keletą banknotų, linktelėjo ir ėmėsi skaičiuoti. Paskui dar kartą linktelėjo ir ištraukė jos pasą iš maišelio ant krūtinės. Tomas stovėjo atsukęs nugarą, todėl Dortė negalėjo matyti, ar jis pasą įsidėjo į portfelį, ar į kišenę. Jiems pradėjus važiuoti, ji suko galvą, kaip jį atgauti. Vakar vakare jis pasikabino švarką ant vagio, neišsiimdamas iš kišenių daiktų. Bet tada dar nebuvo gavęs paso. Dortė nė nenumanė, kur arba kada jis vėl nusivilkęs pasikabins švarką. Net nežinojo, kur jie važiuoja. Girdėjo tik Liudviko atsisveikinimo žodžius:

– Dabar priklausai Tomui! Jis sumokėjo mums, ką buvai skolinga. Puikiai tvarko verslo reikalus. Jis turi moterį, kuri kalba rusiškai. Galėsi su ja pasikalbėti. Bet elkis gražiai! Jei jam su tavim bus bėdos ar jei ir toliau kraujuosi, turėsime tave pasiimti atgal už mažesnę kainą! Jis paprašė manęs tau pasakyti, kad elgsis su tavimi gerai. Bet jei mėginsi krėsti kokias kvailystes, tau bus riesta! Jis visada tave suras. Nepaisant nieko!

Kol jis laikė vairą ir jie buvo kelyje, ji jautėsi beveik laisva. Kai jie išsigavo iš miesto ir šiek tiek pavažiavo, Tomas pasuko prie degalinės, ištraukė raktelius, atsisuko į ją ir parodė ženklu, kad eitų kartu. Nedrąsiai ji nušliaužė nuo sėdynės. Akimirką galvojo bėgti. Bet kur? Buvo taip šviesu. Jis ją surastų. Niekas nesuprastų, ką ji sako.