Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Ji nuslydo ant grindų. Taip geriausia – jeigu grius, tai ne iš aukštai. Po to susikaupė prie svarbiausio. Užtrauktukas. Nusismaukti kelnes nuo sėdynės. Prisiminti, kur lagamine guli apatiniai. Susigaudyti apgraibomis. Užčiuopti pirštais, tarsi būtų buvusi akla. Sukišti dvokiančias kelnaites su rudai raudonomis dėmėmis į plastikinį maišelį dešinėje. Ištiesti ranką ir paimti raudoną rankinę. Užtrauktukas. Įklotas iš maišelio. Žliaugė prakaitas. Negerai, spėjo pagalvoti. Tada galva bumbtelėjo į klozeto dangtį, vienišas trenksmas.

Ją pažadino garsus riksmas. Įsijungė šviesa. Ji stovėjo prie kambario durų įsitvėrusi drabužių kabyklos ir šaukė. Lovoje priešais sėdėjo vyras ir prisimerkęs žiūrėjo užmiegotomis akimis tarsi pelėda. Tai buvo Tomas. Pajutusi palengvėjimą, ji susmuko tarsi maišas. Į sieną ir ant grindų. Ten liko sėdėti. Kad laimėtų laiko, kurio reikėjo susivokti tikrovėje. Nesuprantama Tomo kalba sklido iš valties, plūduriuojančios upės vidury, ten, kur ji buvo plačiausia.

Tėtis sėdėjo savo fotelyje ir garsiai skaitė iš knygos apie Babelio kalbų sumaištį, kuri baigėsi tuo, kad žmonės ėmė kalbėti kiekvienas savo kalba. Jo balsas skambėjo taip, lyg jis būtų gerokai peršalęs. Dortė galėjo matyti spiralės formos bokšto į pietus nuo Babilono paveikslėlį. Penkiasdešimties metrų aukščio, pastatytas išminties ir rašto meno dievo Nebo garbei. Tėtis padavė jai knygą, kad pati paskaitytų, ir atsilošė laukdamas. Ji padvejojo, paskui išgirdo savo pačios balsą kambaryje.

„Pastatas niekada nebuvo baigtas, nes statytojai tapo per daug godūs. Vienas darbininkas nukrito ir užsimušė, bet statytojai tiesiog pašalino lavoną ir tęsė statybas. Vėliau žuvo daugiau darbininkų. Statytojai aimanavo dėl akmenų, kurie prastai laikėsi sienose ir lėtino darbą. Jie daugiau galvojo apie klibančius akmenis nei apie žūvančius žmones. Dievui tai nepatiko, todėl jis atsiuntė sumaištį, dėl kurios žmonės nebesuprato vienas kito kalbos. Šitaip žmonėms turėjo būti priminta, kad jis nubaus tuos, kurie mėgins peržengti ribas, negalvodami apie savo artimą. O kai žmonės nebegalėjo suprasti vienas kito kalbos, jie tapo vienas kitam svetimi.“

Kai ji baigė, buvo visiškai tylu. Ji norėjo, kad tėtis ką nors pasakytų, kad įsitikintų, jog jis suprato viską, ką perskaitė. Bet jis nieko nesakė.

– Mielai būčiau tai pamačiusi, – sušnibždėjo ji jam prie skruosto.

Dortė girdėjo jį atsakant balsu žmogaus, kuriam galbūt tuoj prasidės sloga, bet ji nesuprato, ką jis mėgino pasakyti. Didžiulė neviltis susikaupė tarsi gleivių gniutulas gerklėje.

15

Tomas jai aprodė viską, o ji mėgino suprasti angliškus žodžius. Kaip įjungti šviesą, viryklę ir orkaitę. Kur sudėti virtuvės reikmenys. Kur rasti rankšluosčių ir patalynę. Vonios kambaryje viskas blizgėjo, tarsi mama būtų išvaliusi. Dortė turėjo miegoti mažiausiame iš dviejų miegamųjų. Komoda, drabužių spinta, naktinis stalelis ir lova. Patalynė buvo švari, su aguonų raštu. Svetainėje stovėjo sofa, stalas ir kėdės. Knygų lentynos ant sienos buvo tuščios. Tomas aprodė jai tik tą miegamąjį, kuriame ji miegos. Galbūt kitame gyveno kažkas, ko nebuvo namuose. Arba jis pats.

Virtuvėje riogsojo šaldytuvas su maistu. Pienas! Ji išgėrė dvi stiklines, sėdėdama prie virtuvės stalo ir žiūrėdama, kaip jis kepa kiaušinienę su kumpiu ir storomis riekėmis raiko duoną. Buvo keista matyti vyrą, užsiimantį tokiais dalykais. Jis spustelėjo mygtuką virš viryklės, ir visas tvaikas su gausmu pakilo ir dingo piltuve. Pro langą ji matė šviesas iš miesto, esančio žemiau jų. Šiaip stiklas buvo juodas ir žvilgantis, lyg lakuotos skrynelės paviršius, kurioje mama laikė savo segę.

Tokio buto reikėtų mamai ir Verai. Jos, žinoma, perkraustytų mamai brangius baldus. Knygų spintą. Valgomojo stalas su šešiomis kėdėmis galėtų stovėti priešais didįjį svetainės langą. Bet jos galėtų pasilaikyti ir tuos naujus baldus. Jos turėtų ir visas tas savo asmenines smulkmenas. Pilkasis dramblys jau tūnojo ant lovos. Ji susigėdusi galvojo, kad patikėjo, jog Olga norės atkeršyti ir neįdės jo į lagaminą. Mama, aišku, įvertintų drabužių spintas. Namie jos kabindavo drabužius už užuolaidos, kabančios kampe už lovos, kurioje su Vera miegojo. Galbūt mama dabar užėmė jos vietą? Tada jai nebereikėtų kiekvieną rytą ir vakarą kloti lovos. Galėtų turėti svečių, kurie pasiliktų nakvoti. Dortė bandė įsivaizduoti, kas tai turėtų būti. Ir kaip jie sekmadienių rytais sėdėtų ir valgytų pusryčius. Bet šitokios mintys buvo niekam tikusios.

Ji galvojo, kad bus daugiau merginų. Liudvikas juk sakė, kad bus viena, kuri šneka rusiškai. Tai, kad Tomas neužsinešė savo odinio lagamino į viršų, leido jai suprasti, kad jis čia nemiegos. Bet jam bestovint su portfeliu ir pasiruošus eiti, ji išsigando, – tai galėjo reikšti, kad kiti vyrai galės atsirakinti duris. Ji bandė kažką pasakyti, bet liko stovėti marmaliuodama žodžius, kurių nė pati nesuprato. Ir tarsi jis būtų žinojęs, ką ji galvoja, pasakė:

– Dorte, nobody can come in. You are safe.

Kai jis jai nusišypsojo, ji staiga pamatė, kad ir jis pavargęs. Matėsi gilios rūpesčių raukšlės ir reti barzdos šeriai, o po akimis juodavo tamsūs šešėliai. Tomas parodė į ją ir į spyną bei papurtė galvą. Parodė jai raktus ir pridūrė:

– Only for me and Lara .

– Lara?

– The lady from Russia. Ok?

Ji linktelėjo. Tada ji susikaupė ir išdrožė:

– Passport?

Jis pliaukštelėjo per savo portfelį ir linktelėjo, tarsi norėdamas užtikrinti, kad jį saugos; atrodė, jog jis visiškai nesuprato, kad ji pati nori jį turėti. Ji parodė į raktus, o jis papurtė galvą ir nusišypsojo. Tada jis pademonstravo automatinę spyną ir pasakė, kad niekur neitų, nes paskui nebegalės patekti vidun.

Kai Tomas išėjo ir ji išgirdo tarp aukštų pradingstančio lifto garsą, jos kūnas pats savaime nuslydo palei sieną ir atsidūrė ant grindų. Iš ten ji galėjo žiūrėti pro atviras duris tiesiai į juodą lango stiklą svetainėje. Didžiulis pilkas paukštis nuplasnojo pro šalį išskleidęs sparnus. Galbūt jis buvo baltas? Jis apsisuko ir sugrįžo. Atrodė, kad tuoj atsitrenks į stiklą. Paskutinę akimirką jis pasuko į šalį ir dingo.

Sėdėdama ant grindų ji bandė suskaičiuoti, kiek dienų ir naktų keliavo su Tomu. Kiek laiko buvo toli nuo namų? Suvokusi, kad šiame mieste turbūt gyvena tūkstančiai žmonių, ji pasijuto tik dar vienišesnė. Tai buvo kažkaip susiję su raktais ir Tomu. Su kvapu, sklindančiu nuo kokoso plaušo kilimėlio, batais, stovinčiais prie sienos, visais tais svetimais daiktais aplinkui, pagaliau vos juntamu kepto maisto tvaiku. Ji pravirko.

Vėliau, nusipraususi po dušu ir apsirengusi mėlyną kilpinį chalatą, kurį rado vonioje, pristūmė svetainėje kėdę prie lango, kad ir kokia nuvargusi jautėsi. Ji buvo aukštame name. Kai Tomas sustabdė mašiną ir ji suprato, kad jie čia eis, prieš akis jai iškilo kitas bokštas iš tėčio knygos apie Babiloną. Zikuratas. Tai turėjo būti dangaus ir žemės kertinis akmuo, bet nuotraukoje jis panėšėjo į vienas ant kito sukrautus didžiulius luitus. Šis namas ir buvo toks luitas – pastatytas statmenai. Bet ji negalėjo švaistyti laiko baimindamasi aukščio, kai buvo tiek daug kitų dalykų, apie kuriuos ji nieko nežinojo.

Staiga Dortė panoro, kad Tomas dar vis būtų čia, nors ir užrakino ją. Norėjo jam papasakoti apie tėčio knygą ir du Babilono bokštus. Galbūt jis yra netgi ten buvęs. Bet bemat prisiminė, jog Dievas sumaišė kalbas, kad negalėtum suprasti. Kelionėje jie angliškai apsikeitė keliais žodžiais. Bet to negalėtum pavadinti pokalbiais. Jis nuolat leido tris kompaktines plokšteles. Ji gana neblogai susipažino su Bachu.