Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Larai buvo galbūt trisdešimt. Aplink burną ir kaktoje žymėjo gilios rūpesčių raukšlės – visai kaip mamos. Oda buvo aukso spalvos, tarsi ji kasdien būtų dirbusi saulėje. Kaklas atrodė truputėlį sueižėjęs, lyg sena puodynė. Plaukai buvo šviesūs ir ilgi, visai kaip Veros, bet ne tokie blizgantys. Panašesni į šiaudus, gulėjusius lauke lietuje ir vėjyje. Lara naudojo daug kosmetikos. Jos šypsena rodėsi dažnai, bet trukdavo tik akimirksnį. Viskas, ko ji ėmėsi, matyt, vyko spėriai. Tarsi ji visą laiką būtų galvojusi apie kažką kita arba būtų kažkur pakeliui. Kūnas buvo nei stambus, nei lieknas. Atrodė, lyg jis visiems laikams būtų buvęs įspraustas į siaurus džinsus ir aptemptą megztinį. Ant klubų ji juosėjo metalinį diržą, kuris žybčiojo jai judant. Tarp diržo ir megztinio į laisvę buvo ištrūkusi mažytė riebalų ringė.

Joms sėdint ir valgant – Lara gėrė kavą, o Dortė pieną, ji galvojo, kad galbūt pamėgs Larą, nes ši šnekėjo rusiškai.

– Tomas mano, kad tau reikia kelių dienų atostogų. Kol pasveiksi ir čia apsiprasi. Jis labai nieko, bet reikia, kad galėtų tavimi pasitikėti!

– Kaip pasitikėti?

– Neturi kalbėtis su kaimynais arba jiems skųstis. Bet jie nesupranta nei rusiškai, nei lietuviškai. Sunki buvo kelionė?

– Nežinau… – atsakė Dortė ir pažiūrėjo žemyn.

– Tomas pasakojo, kad kraujavai ir alpai.

– Aaa, taip…

– Ar tai vienas iš klientų?.. Smurtavo?

Dortė spoksojo žemyn į savo rankas nieko nesakydama. Visi nagai buvo nulūžinėję ir apkramtyti. Plaštakų oda pilkai mėlyna. Lara turėjo aukso spalvos rankas.

– Gerai! Tu pasakok tik tai, ką nori. Kiek tau metų? Aštuoniolika?

– Bus šešiolika. Gruodžio pirmą…

Lara išplėtė savo didžiules apvalias akis, tarsi tai būtų Dortės kaltė, kad jai dar nėra šešiolikos.

– Ar turėjai Stokholme klientų?

– Ne.

– Kodėl?

Dėl staiga atsiradusio pasibjaurėjimo Dortė norėjo, kad šitas pokalbis greičiau baigtųsi.

– Gali man padėti išsiaiškinti, kiek dabar valandų… Laikrodis ant naktinio stalelio sustojęs.

– Žinoma. Kai pavalgysim, – pasakė Lara išsisukinėdama ir pažiūrėjo į savo laikrodį. – Beveik vienuolika valandų… Kur tai nutiko? – Jos didžiulės lūpos vis įsitraukdavo, tarsi ji būtų mėginusi jas praryti, bet akys nepaleido Dortės žvilgsnio.

– Neprisimenu… Pirtyje, – sušnabždėjo ji. Šito jai niekada nereikėjo sakyti. Nė pagalvoti. Lūpos ir smakras tapo nebevaldomi. Dantys darbavosi, tarsi būtų pamanę, kad burna pilna duonos.

– Ką jis padarė?

Dortė kurį laiką vis rijo seiles, kol Lara laukė.

– Jie… sėdėjo krėsluose…

– Krėsluose?

Dortė linktelėjo ir pažvelgė pro langą. Pirštai suglebo, ir bandelė kažkur nukrito. Ant lėkštelės. Buvo pradėję snigti. Snaigės gulė viena prie kitos ant lango stiklo. Paskui ėmė slysti žemyn. Kažkur lauke iš kamino virto dūmai. Nelygi balta juosta, besidalijanti pusiau. Abi dalys traukė kiekviena savo kryptimi. Dortė negalėjo įžvelgti namo kitoje gatvės pusėje, nes jis buvo toli apačioje. Tik stogą. Jis atrodė plokščias. Netrukus taps visiškai baltas.

– Ar jų buvo keli?

Dortė linktelėjo.

– Ar jie, išskyrus save, naudojo dar kažką?

– Atrodo, taip.

– Ką gi?

– Nežinau… Jie turėjo daiktų… Beisbolo lazdą… butelių… malkų… iš…

– Velnias! – sušnypštė Lara. Paskui suspaudė lūpas į vieną brūkšnį ir kurį laiką nieko nesakė. Po valandėlės paklausė: – Ar skauda? Vis dar?

Dortė linktelėjo.

– Kai reikia į tualetą?

– Labiausiai tada…

– Tiek iš priekio, tiek ir iš užpakalio?

– Kaip?

– Kišo daiktus į abi angas ten, apačioje?

Dortė prispaudė delnus prie stalo abipus lėkštelės su bandele. Stalo paviršius sudrėko, ji perkėlė rankas į sausesnę vietą. Ant kelių. Galiausiai išgirdo Larą sakant:

– Kad tau padėčiau, turiu žinoti, kaip tu jauties.

– Ne iš užpakalio… iš priekio…

– Vis dar kraujuoji?

– Taip. Bet šiek tiek mažiau.

– Ar laikas menstruacijoms?

– Ne.

– Kada tai bus?

– Neprisimenu, – sumurmėjo Dortė pasijusdama taip, tarsi sėdėtų priešais mokytoją, kuriai reikia sužinoti, ar ją galima perkelti į aukštesnę klasę. Nežinojo, ar jai patinka šita Lara, nors ji ir šnekėjo rusiškai.

– Ar prisimeni, kada buvo paskutinį kartą?

Dortė susimąstė ir padėjo galvą prie lėkštelės. Taip kvailai sunkėsi ašaros.

– Praėjus dviem dienoms po to, kai Nikolajus išvažiavo į Vilnių, – sušniurkščiojo ji.

– Kas tas Nikolajus?

– Kepėjo sūnus, – pasakė Dortė ir susiėmė, kad tiesiai sėdėtų prie stalo.

– Kada jis išvažiavo? – paklausė Lara trumpai šyptelėdama.

– Neprisimenu…

– Ar miegojai su juo prieš jam išvažiuojant?

– Ne! – sušnibždėjo Dortė pasibaisėjusi ir galutinai nusprendė, kad jai Lara nepatinka.

Sumuštinis gulėjo dešra į apačią. Ant jo buvo likę Dortės dantų žymės. Tarsi žvėries krimstelėta. Greta gulėjo blankiai žalia agurko akis.

– Gerai. Gerk pieną ir valgyk, – po valandėlės pasakė Lara.

Dortė atvertė sumuštinį, bet nevalgė. Paskui stipriai nusišnypštė į popierinį rankšluostį.

– Atleisk! Kad aš tokia velniškai ūmi! – pasakė Lara ir palietė jos ranką.

– Viskas gerai…

– Aišku, po galais, kad negerai! Aš juk galiu elgtis kaip žmogus, nors pasaulis ir yra srutų duobė! – pratrūko ji ir pliaukštelėjo sau per ranką.

Dortė turėjo nusišypsoti. Skaudėjo viršutinę lūpą.

– Ko tau reikia? – paklausė Lara draugiškai. – Galbūt šiek tiek kosmetikos?

– Pieno. Ir įklotų…

– Ar pažiūrėjai ten, apačioje? Kaip reikalai?

Dortė nuleido akis ir papurtė galvą.

– Tai juk neįmanoma…

– Įmanoma, tiesiog paimk veidrodėlį.

Apgailėtina anga išdygo Dortės vaizduotėje, tad ji nevalingai susiraukė. Savo noru į tokius dalykus nežiūrima. Tik ne veidrodyje.

– Gal aš galiu pažiūrėti? – paklausė Lara, tarsi jos kalbėtųsi apie drabužį.

– O kam?

– Kad pamatyčiau, ar tau reikia daktaro. Tomas sakė, kad gali reikėti.

– Ką daktaras darys?

– Apžiūrės tave ir viską išsiaiškins.

– Ar jam būtina žiūrėti?

– Na taip. Bet aš galiu pamėginti surasti moterį.

Dortė linktelėjo. Būtų puiku, jei daktaras galėtų ją išgydyti.

Lara pasilenkė ir kilstelėjo Dortės plaukus.

– Turi gražius, tamsius plaukus! Puiku! – pasakė ji ir pakreipė galvą. – Ir gražias akis, nors šiuo metu ir atrodai šiek tiek pavargusi. Ir kokia tu plona! Gal kiek per liesa… Bet tikrai puikiai sudėta! Kai truputį atsigausi, eisime pirkti naujų madingų drabužių. Apatinių… Tai svarbu. Ko dar tau reikėtų? – paklausė ji ir padrąsinamai nusišypsojo.

– Paso, – sumurmėjo Dortė ir vis dėlto atsikando gabalėlį sumuštinio.

– Tomas jį saugo. Tau jis nereikalingas.

– Aš negaliu be paso važiuoti namo.

– Tu nevažiuosi namo, kol neuždirbsi pinigų. Juk žinai.

Dortė pabandė nuryti, bet maistas nebelindo. Ji turėjo ryti kelis kartus, kol jis nuslydo žemyn.

– Liudvikas sakė, kad aš dirbsiu kavinėje, – sušnabždėjo ji ir pažiūrėjo Larai į akis.

– Kas tas Liudvikas?

– Tas, kuris atsivežė mane į Stokholmą. Jis sakė, kad Nadia ir aš nešiosime kavą.

– Nadia?

– Taip. Tai ji pažinojo Liudviką ir norėjo, kad aš važiuočiau kartu. Bet ji nepasirodė…