Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Tėtis būtų jai pataręs priprasti prie pasaulio. Būtų pasakęs tai sėdėdamas fotelyje. Visiškai kasdieniškai, nė kiek nesusierzinęs. „Reikia priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir įžvelgti gerąją pusę.“ Visi žmonės turėtų taip daryti, galvojo ji. Kitaip nieko nenuveiktum, tiesiog liktum sėdėti vienoje vietoje priklausomas nuo kitų. Ne apie tai ji svajojo. Ir ne to siekė tėtis kurdamas jos ateities planus ir įpareigodamas ją skaityti ir mokytis. Kartą, kai Vera susigraudino jam kažką skaitant, tėtis ją paguodė, kad tai tėra išgalvota istorija. Bet kai ji paklausė, ar tikrovė geresnė, jis šypsodamasis papurtė galvą: „Reikia būti pasiruošus tam, kas blogiausia, bet kartu neprarasti pasitikėjimo žmonėmis.“

Juk niekas jai nieko nepadarė. Makaras, ko gero, tenorėjo būti draugiškas, jis nekaltas, kad jo rankos drėgnos, o ir protelio ne per daugiausia. Jeigu ant liemens būtų pajutusi Nikolajaus rankas, ji būtų likusi stovėti nejudėdama ir nė nepastebėjusi, kad jos drėgnos. Galbūt ji būtų netgi prisiglaudusi prie jo. Šitaip jam būtų lengviau ją apkabinti ir prisitraukti prie savęs. Tokie buvo jų jausmai. Dabar jis vaikščiojo po Kauną su kvepiančiomis šiltomis rankomis kiekvieną mielą dieną, o ji negalėjo jų pajusti.

Pavakary šešėliai pailgėjo ir driekėsi nuo medžių bei pastatų tarsi nejudrūs kūgiai. Kraštovaizdis apsitraukė žaliais, geltonais ir ochros spalvos apmušalais, o dangus rytuose raudonavo. Jie išsuko iš pagrindinio kelio ir važiavo mišku. Nieko kito, vien medžiai iš abiejų pusių. Jokių kaimų ar bažnyčių bokštų, jokių laukų ar ūkinių pastatų.

Ji pagalvojo, kad turėtų paprašyti grąžinti pasą, bet neištaikė progos. Neverta prašinėti tokių dalykų, kai Liudvikas visą dėmesį sutelkęs į vairavimą. Ji jautėsi alkana ir ištroškusi, nes dėl senos, sudžiūvusios duonos atsisakė pusryčių. Bet tikriausiai pasirodytų įkyri, jei pasiskųstų. O čia neatrodė, kad kur nors galėtų nusipirkti maisto.

– Ar dar toli? – paklausė ji po valandėlės.

– Keletas kilometrų.

Makaro atsakymas buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Bet juk gerai, kad jis kažką atsakė. Prisiminimai apie jo juoką priblėso jiems važiuojant toliau. Kalbant jo balsas, šiaip ar taip, skambėjo geriau.

– O mano pasas, Liudvikai? Turiu nepamiršti jo atsiimti, – greitai ištarė ji. Pernelyg greitai.

– Nusiramink! Aš pasilaikysiu jį, kol įvažiuosime į keltą. Bus geriausia, jei pateiksiu jį kartu su bilietu. Mes turime bilietą grupei. Taip pigiau, – atsakė Makaras.

Dortė neįsivaizdavo, kad jos pasas pas jį. Bet nieko negalėjo pakeisti. Buvo aišku, kad tai Makaras pasirūpino bilietais. Liudvikas garsiai paleido muziką, ir ji daugiau nebeklausinėjo. Troškulys gerklėje išgraužė skylę. Brūžino šepečiu pradėdamas pilve ir kildamas aukštyn.

– Norėčiau atsigerti! – šūktelėjo ji galiausiai.

– Ir mes norėtume, – atsiliepė Liudvikas beveik geranoriškai. – Bet jau greit atvažiuosime.

Tamsai apgaubus žemę, o dangui kybant viršuje tarsi nepasiekiamam violetiniam langui, palei kelią dešinėje išniro tvora. Miškas vis dar tęsėsi, bet nebe toks neįžvelgiamai tankus, nes dauguma medžių buvo lapuočiai. Paskutinę kelio atkarpą ją ėmė kamuoti šleikštulys, nes aniedu priekyje be galo daug rūkė. Nepadėjo ir tai, kad langai buvo atidaryti. Dūmai sruvo pas ją į galą. Vieną kartą ji mandagiai paprašė tiek daug nerūkyti, bet Makaras taip susierzino, kad ji nutilo. Ji mėgino negalvoti apie tai, kaip labai jo nemėgsta. Bet tai nepadėjo.

Pagaliau Liudvikas įsuko mašiną į žvirgždu dengtą kiemą su iš trijų pusių stovinčiais namais. Tamsa apgaubė ją tarsi drėgnas apsiaustas, kai ji išsiropštė laukan. Po kaitros ir blogo oro mašinoje gaivino maloni vėsa. Aitriai kvepėjo spygliuočių mišku ir žeme. Kvapai taip svaigino, kad norėjosi verkti. Pagaliau ji gaus atsigerti!

Staiga tylą nutraukė aršus šuns lojimas. Juodas šuo išbėgo iš už kampo ir pasuko tiesiai prie jų. Ji niekada nebuvo mačiusi šuns tokia didžiule galva, tokiais didžiuliais nasrais. Dortei bemat užgniaužė kvapą, ir ji nė nemirktelėjus atsidūrė mašinoje. Vos tik uždarė dureles, jis jau stovėjo atsirėmęs į langą ir iššiepęs varvantį snukį. Garsas sklido iš išbadėjusios pabaisos gerklės. Laimei, jis apsigalvojo ir prišoko prie vairuotojo pusėje esančio lango. Liudvikas, matyt, turėjo būti suėstas pats pirmas. Didžiulės letenos gremžė mašinos laką, o raudonas snukis kartkartėmis prasižiodamas rodė aštrius dantis. Į šalis tiško putotų seilių purslai.

Priešais stovinčio namo durys staiga atsivėrė, ant laiptų pasirodė žmogus ir kažką sušuko įsakmiu balsu. Šuo pakluso po trečio šūktelėjimo ir vizgindamas uodegą nurisnojo pas jį. Ten jis leidosi pririšamas, kol žiovavo.

– Po galais, kas per pabaisa! – pratrūko Liudvikas vos drebėdamas.

– Čia pašaliniai nepateks, – pasakė Makaras, vėl nusijuokdamas savo juoku.

Vyrai išsiropštė laukan, bet Dortė liko sėdėti.

– Ateik! – tarė Makaras, kai jie išsiėmė daiktus iš bagažinės.

– Aš nedrįstu! Tol, kol šitas šuo ten yra.

Vyrai užlipo ant laiptų ir ėmė kalbėtis su ten stovinčiuoju. Parodė į ją ir nusijuokė. Ir vėl ją apniko jausmas, tarsi ji būtų kažkas, į ką neverta kreipti dėmesio. Jų juokas. Jai toptelėjo, kad ji nepratusi prie vyriško juoko.

Vyras ant laiptų nesijuokė. Jis nusivedė šunį kažkur už namo. Ji palaukė dar valandėlę, bet kai Liudvikas nekantriai mostelėjo, išlipo dvejodama lauk ir greitai užbėgo laiptais. Vėsus oras ir vėl ją apgaubė. Drabužiai, kurie ilgą laiką lipo prie kūno, atsipalaidavo. Oda išsilaisvino iš mašinos kalėjimo bei šlykščios sėdynės ir mėgavosi vėsa.

Jie įėjo į didžiulę tamsią salę su ant sienų kabančiomis žvėrių galvomis ir šautuvais bei milžinišku aprūkusiu židiniu prie vienos sienos. Kambario viduryje į antrą aukštą vedė platūs laiptai. Kvapas buvo toks kaip namuose, kur žmonės iš tikro negyvena. Geltonai rudi lempų gaubtai ant kaltinės geležies sietyno šakų ir sunkūs tamsūs baldai pasieniuose. Nebuvo jokių langų, išskyrus dvivėrėse laukujėse duryse.

Jie buvo nuvesti į virtuvę su ilgu stalu per vidurį. Dvi jaunos moterys, galbūt šiek tiek vyresnės nei Dortė, ir vyras apsimiegojusiu suvytusiu veidu sėdėjo ir valgė. Kvepėjo pica ir alumi bei stipriai tvoskė atšalusiais pelenais. Ir dar kažkuo – tarsi kvepiančiomis cigaretėmis. Dortė pajuto, jog nuotaika čia tarsi įėjus į bažnyčią, kur žmonės vieni kitų nepažįsta ir nesidomi vieni kitais, bet tiesiog sėdi, kad tik visa tai praeitų. Vienoje sienoje, virš ilgo virtuvės stalo, stūksojo du aukšti langai kaip juodai nudažyti veidrodžiai.

Vyras, kuris nuvedė į šalį šunį, parodė, kur jiems sėstis prie stalo. Jis nepasisveikino su Dorte. Dabar jis įsakmiai linktelėjo vienai iš merginų. Ji turėjo gražius tamsius plaukus ir dideles raudonas lūpas. Akys buvo pusiau užmerktos, lyg ji būtų beužmieganti. Bet ji atsistojo, tarsi vyras būtų davęs jai komandą, ir neištardama nė žodžio atnešė tris stiklines bei tris lėkštes. Padėjusi visa tai prieš juos, ji ir vėl atsisėdo ant savo kėdės krašto. Niekas neištarė „labas“ ir nepadavė vienas kitam rankos. Visi dėbčiojo į juos taip, tarsi jie būtų atvykę, kad iš jų ką nors atimtų. Arba buvo pikti dėl kažko, kas įvyko prieš jiems atvažiuojant, arba susierzino, nes kažkas sutrukdė vakarieniauti.

Dortė čiupo stiklinę ir nedrąsiai nuėjo prie kriauklės prisileisti vandens. Visi nusekė ją akimis, išskyrus Šunininką. Jis varstė ją žvilgsniu. Žvilgsniu, kurio neįmanoma atlaikyti. Akių vyzdžiai tarsi adatos. Ji atsuko nugarą ir leido vandenį tol, kol pajuto, kad jis pakankamai šaltas, tada leido jam bėgti į stiklinę, kol ėmė tekėti per viršų. Jos rankos drebėjo tarsi draiskanos vėjyje. Tą akimirką, kai ji suprato, kad kažko bijo, bet nežino, kas tai yra, jos galvą tarsi surakino. Bet sugniaužė stiklinę abiem rankomis ir godžiai išgėrė atsukusi anų akims nugarą.