Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Negalima reikalauti palikimo iš žmonių, už kuriuos negali pasimelsti, – pasakė mama be jokio pykčio. Bet pyktis joje, matyt, buvo. Jos matė jį Sankt Peterburge.

Dortė neturėjo tiek daug žmonių, su kuriais galėtų pasipraktikuoti šnekėdama norvegiškai. Iš tikro tik Larą. Bet Mergelę Mariją taip pat buvo galima įtraukti. Ji kalbėdavo paprastas padėkos maldas norvegiškai, o ilgos ir sudėtingos turėjo būti kalbamos rusiškai. Tos, kuriose ji prašė atleisti ir kad turi grįžti namo.

Lara dažnai atsinešdavo norvegiškų žurnalų, iš kurių galėjo mokytis skaityti. Tai nebuvo lengva, nes Dortė turėdavo ieškoti žodyne, kad suprastų paprasčiausius sakinius. Atėjusi Lara visada šaukdavo norvegiškai: „Laba diena, mano mergyt!“ Bet išklausiusi Dortės namų darbus ir truputį pašnekėjusi, ji pavargdavo ir vėl pereidavo prie rusų.

Per miestą tekėjo upė. Ne ypač plati, bet graži. Pro buto langą ji matė nedidelį vingį. Laikui bėgant, kai žaizdos apgijo ir ji pradėjo lengviau vaikščioti, ėmė Laros kaulyti, kad abi nueitų prie upės. Dažniausiai Lara rasdavo pasiteisinimų ir stengdavosi išsisukti. Ji norėjo eiti į parduotuves arba sėdėti kavinėje ir gerti karštą šokoladą arba caffe latte . Pasivaikščiojimas prie upės jos neviliojo. Bet tą dieną, kai ji apžiūrėjo Dortę ir paskelbė ją esant sveiką, pasiūlė tai pati.

– Žaizda gražiai sugijo! Eisime pasivaikščioti prie upės! – pasakė ji išdidžiai, tarsi pati viską būtų sutvarkiusi. O tai buvo panašu į tiesą.

Dortė nenorėjo galvoti, ką reiškia tai, jog ji sveika.

Kalendorius rodė gruodžio pirmąją ir ji mąstė, ar turėtų Larai papasakoti, kokia tai diena. Bet atsisakė tos minties. Buvo šaltas ir vaiskus pusiaudienis. Vis dėlto šviesa atrodė prislopinta ir tarsi nenorėjo prasiveržti pro debesis. Jos ėjo gatvėmis tarp daugybės žmonių, kol pasiekė raudoną tiltą. Tilto viduryje Dortė sustojo ir žvelgė, kas plaukė apačioje vandeniu. Paukščiai, šakos, šiukšlės. Laivai. Krantai buvo kitokie nei namie. Namai ir gatvės per arti. Gamta turėjo tarsi atsitraukti. Bet vanduo skleidė tą pačią ramybę.

Staiga atsiradęs Nikolajaus veidas plaukė po tiltu. Bruožai buvo neryškūs, ant jo kaktos per vidurį plaukė antis.

Jos paliko upę ir leidosi gatve, kur būriais pro šalį skubėjo žmonės tarsi atkaklios žuvys. Ėmė snigti. Sausos mažytės kruopos byrėjo ant veidų ir gulė ant drabužių. Ledinis vėjas pasivydavo jas prie kiekvieno gatvės kampo. Atviroje aikštėje plazdeno kalėdinės šviesos bei girliandos ant žibintų ir namų atbrailų. Vitrinos panėšėjo į žvilgančius paveiksliukus su angelais ir blizgančiais daiktais. Žmonės spietėsi prie namų sienų arba nardė po parduotuves. Vienoje vietoje stovėjo du uniformuoti žmonės ir rinko pinigus į juodą puodą. Nuo įėjimo į prekybos centrą sklido kažkas panašaus į giesmę. Dortė susiėmė už švarkelio atlapų ir nuleido galvą.

– Ko dabar žliumbi? – suniurusi paklausė Lara.

– Aš nežinau. Tikiuosi, kad mamos ir Veros neišmetė lauk.

– Bent jau mes padarėme, ką galėjome. Turėtum džiaugtis! – Ji priminė, kad Tomas pažadėjo nusiųsti mamai tūkstantį kronų. Siaubingai daug pinigų! Dortė užrašė vardą ir adresą didžiosiomis raidėmis ant vieno iš geltonų lapelių. Lara sakė, kad Tomu galima pasitikėti, bet Dortė nebuvo tikra. Net nebeprisiminė, kaip jis atrodo.

– Kodėl tu negalėjai nusiųsti pinigų? – paklausė ji. – Tada būčiau galėjusi eiti kartu.

– Neverta jų siųsti iš čia.

– Kodėl?

– Tomui nepatinka, kai policija šniukštinėja. Juk gali būti, kad mama tavęs ieško. Turėtum būti dėkinga, kad siunčia pinigus, nors ligi šiol jam dėl tavęs vienos išlaidos!

– Žinau, – sumurmėjo Dortė. Ji šalo, bet bandė tai nuslėpti, nes norėjo pabūti lauke.

Iš pradžių Lara metė žvilgsnį į ją, paskui nužvelgė savo kailinius ir atsiduso.

– Šitas tavo švarkelis nėra tinkamiausias vilkėti žiemą. Žinai ką? Dabar užeisime čia ir nupirksime tau ką nors šilto ir gražaus, kad pasitaisytų nuotaika! Aš uždėsiu už tave, – pareiškė Lara ir įstūmė ją pro duris į parduotuvę, iš kurios sklido giesmės.

Šiluma tvokstelėjo į jas, ir Dortė pasitraukė į kampą, kad nesimaišytų žmonėms po kojų. Jie traukė spiečiais. Apžiūrinėjo ir čiupinėjo drabužius, kalbėjosi. Traukė drabužius iš lentynų ir metė juos atgal net nepažiūrėję. Dortė jautėsi apsvaigusi nuo visų spalvų ir judesių. Garsų. Šilumos. Daugybės nepažįstamų žmonių. Jie nežiūrėjo į ją. Atrodė, tarsi jos iš tikrųjų nė nebūtų.

Suskambėjo Laros telefonas. Ji atsiliepė ir valandėlę pasiklausė, paskui tarsi iš maišo pasipylė daugybė norvegiškų žodžių. Galiausiai ji plačiai nusišypsojo ir išjungė.

– Sveikinu su gimtadieniu! Kodėl nieko nesakei? Tomas pamatė tavo pase, kad šiandien tau suėjo šešiolika! Paskambino ir paprašė, jog pasveikinčiau. Pasakiau, kad baigi mirtinai sušalti ir kad tau reikia žieminės striukės ir batų. Jis leido mums apsipirkti! – džiūgaudama ištarė ji ir įsidėjo telefoną į kišenę. – Žinai, ką jis pasakė, kai paklausiau, ar turėčiau pridėti tai prie sumos, kurią tu jam skolinga?

– Ne, – sumurmėjo Dortė.

– „Manau, mes su Dorte susitarsime dėl apmokėjimo!“ – Laros juokas sklido iš pačios pilvo gilumos.

– Kaip? – paklausė Dortė.

– Neapsimetinėk! Džiaukis, kad jam patinki. Tai tau apsimoka.

Jos nupirko raudoną pūstą striukę ir šiltus baltus žieminius batus su netikru kailiu ir raišteliais. Vera būtų pasakiusi, kad jie dailučiai. Batai prigludo tarsi šiltos rankos prie padų. Staiga ji prisiminė, kaip Tomas laikė jos pėdas vyniodamas ją į užklotą. O gal ji tai sukūrė? Striukė buvo lengva kaip pūkas! Užtrauktukas – naujutėlaitis. Ji nusisuko, kad Lara nepamatytų, jog vėl tuoj pravirks.

– Nenusiauk batų, jei tau jie patinka! – pasakė Lara ir padarė kelis keistus judesius. Rankos naršė abiejose vidinėse kailinių pusėse, lyg ji būtų visur turėjusi kišenes. Ji atkišo lūpas ir ištraukė pluoštelį banknotų, kuriuos žaibiškai suspaudė kumštyje. Dortei tai atrodė didelis turtas. Sumokėjusi apėjo prekystalį kraipydama klubus, tarsi būtų norėjusi pademonstruoti savo kailinius.

– Apsivilk ir striukę, tada paimsime maišelį seniems daiktams!

– Ar tai nebuvo siaubingai brangu?

– Trys klientai. Bet tau užteks vieno arba dviejų, – sušnibždėjo ji prieš pakeldama balsą. – Argi ne nuostabu, kai gali vaikštinėti po parduotuves? Vienas malonumas! Kai gali nusipirkti, ko reikia! Tiesa?

Dortė norėjo, kad Lara nebūtų pasakiusi to apie klientus. Galbūt turės apie tai galvoti, kas kartą apsivilkdama ir eidama į lauką.

Jos nuėjo į kavinę, Laros žodžiais, aplaistyti gimtadienio. Užsisakė obuolių pyrago ir karšto šokolado su plakta grietinėle. Dortė labai nenorėjo nusivilkti striukės, bet turėjo. Darėsi karšta. Ji pasikabino striukę ant kėdės atkaltės ir prie jos prisiglaudė.

Kavinė buvo sausakimša. Prie vieno staliuko sėdėjo vienišas vyras ir skaitė laikraštį, bet dauguma su kuo nors kalbėjosi. Visi buvo apsistatę plastikiniais ar popieriniais maišeliais su pirkiniais. Kalėdinis dovanų popierius švietė visomis spalvomis. Turėtų mamai ir Verai nusiųsti ką nors Kalėdoms. Galbūt tai nuneštų laiškanešys. Iš pradžių sušvilptų priešais langą įsikišęs į burną du pirštus. Tai reikštų, kad kažką joms turi. Tada Vera išbėgtų į kiemą. Dortė matė, kaip ji eina pas mamą su paketu rankose.