Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Galvoju nusiųsti savo striukę Verai, savo sesei, – pasakė ji.

Lara pasibaisėjusi pakėlė akis, trinktelėdama šaukštelį ant lėkštutės.

– Ne, nesiųsi! – pareiškė ji. – Tau pačiai jos reikia. Čia būna baisiai šalta. Po kelis mėnesius. Ir jei vėl susirgsi, tai reikš daugybę prarastų pinigų.

– Kiek mokama už vieną klientą? – sušnabždėjo Dortė po nosimi ir pastvėrė puodelį abiem rankomis. Jis buvo šiltas ir turėjo mažytę blizgančią žymę, likusią nuo jos lūpų. Dortė nutrynė ją pirštu.

– Tūkstantis penki šimtai už pusvalandį. Du tūkstančiai penki šimtai už visą valandą. Tomas tiek ima už ypatingąsias. Rizikuodamas iškristi iš rinkos dėl per didelių kainų, žinoma… – sušnibždėjo Lara užsiguldama stalą. Lūpos buvo didelės ir rausvos.

– Ypatingąsias? – ir Dortė šnibždėjo.

– Tu juk dar beveik mergaitė! Graži ir nekalta. Žavinga esi! Atstatyk krūtis ir pasakyk sau pačiai, kad gali daug ko pasiekti. Turi daugiausia penkerius šešerius metus! Tada pabaiga! Visi sportininkai turi parodyti geriausia, ką gali, ir sukaupti kuo daugiau kapitalo, kol dar yra viršūnėje. Žinai, ilgainiui suvargstama. Klientai tai pastebi. Tada jau per vėlu. Bet vieną dalyką turiu tau pasakyti. Neprasidėk su degtine arba narkotikais. Tol, kol aš už tave atsakinga, neturi jokių šansų. Girdi?!

– Kodėl turėčiau tai daryti?

Lara susimąstė, stebėdama ją iš po rūpestingai pajuodintų blakstienų.

– Negalvok, jog nežinau, kad gyvenimas ne visada toks lengvas. Gali kilti pagunda ką nors vartoti arba susigalvoti dalykų, kad ištrūktum. Dariau tai pati. Todėl mano pavardė Jensen.

– Jensen?

– Taip! Maniau, kad Norvegijoje vyrai yra šventieji ir kad ištekėjusi gerai gyvensiu. Bet jis buvo gangsteris ir šunsnukis! Būčiau galėjusi jį užmušti, bet, laimei, atsirado kitas, kuris už mane atliko tą darbą…

– Ką jis padarė? – Dortė sėdėjo pravira burna.

– Neversk manęs apie tai kalbėti, imu kraustytis iš proto! Ir dar kavinėje! Bet negalvok, kad visi norvegai yra angelai. Pažįstu daugiau kiaulių, nei gali suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Bet velniop! Jei dabar tris mėnesius gerai dirbsi, būsi tai atlikusi! Galbūt galėsi pradėti dirbti savarankiškai. Jei gerai elgsiesi ir išmoksi kalbą.

– Tai eina ne taip jau greitai. Juk neturiu nieko, su kuo galėčiau kalbėtis.

– Aš juk su tavimi kalbuosi! – pasakė Lara įsižeidusi. – Kuo puikiausiai galime pasimokyti dabar! Iš karto! Sko! – pasakė ji pasilenkdama ir parodydama į Dortės naujus batus.

Dortė nenoriai palenkė galvą po stalu ir pakartojo. Ant grindų buvo matyti klanai ištirpusio sniego ir purvini batų atspaudai. Prie gretimo stalelio sėdėjo jauna pora. Mergina avėjo juodus aulinukus su kailiniais kraštais. Vieno bato užtrauktukas nebuvo iki galo užtrauktas. Nosys apdaužytos, padai nušleivoti. Aukštai ties keltimi žymėjo pilka gatvės druskos ir drėgmės linija. Vaikinas mūvėjo vilnones kojines ir avėjo raudonus sportinius batelius. Jie buvo neužrišti. Šioje šalyje žmonės, matyt, plėšia daiktus, kol nuplyšta. Taip turbūt yra, kai esi turtingas ir nereikia sau sukti galvos, kiek tai kainuoja.

– Kaip norvegiškai pasakyti: „Norvegai tokie turtingi, kad nesirūpina savo batais“? – paklausė ji.

Lara nusijuokė ir pasakė. Dortė pakartojo keletą kartų, kol pamatė, kad sėdintieji prie gretimų staliukų sukluso. Tada ji nutilo kaip pilna burna vandens ir nuleido akis.

– Geriau pasipraktikuokim, kai liksim vienos, – tvirtai tarė Lara. Jau patį pirmąjį kartą, kai jos kartu išėjo į miestą, ji įkalė Dortei į galvą, kad neverta atkreipti į save dėmesio. Bet tai, matyt, lietė tik Dortę, nes Lara juk turėjo žinoti, kad išsiskiria iš minios. Aišku, ir dėl to, kaip ji kalba norvegiškai. Dortei toptelėjo, kad su naujaisiais drabužiais galėtų dėtis norvege tol, kol neprasižioja.

Kai jos vėl išėjo į gatvę, Dortė susimąstė, kas per jausmas būti eiliniu žmogumi šiame mieste. Galėti šnekėtis su kuo tik nori. Eiti į darbą. Mokėti savais pinigais. Atsirakinti duris nuosavu raktu. Uždaryti jas paskui save ir žinoti, kad niekas negali įeiti vidun. Turėti žmogų, su kuriuo galėtum pasijuokti. Ne tokį, kuris su ja leidžia laiką, nes toks darbas.

Keli jaunuoliai stovėjo ant gatvės kampo ir juokėsi. Vitrinoje už jų stovėjo nykštukas su raudona kepure ir mediniu šaukštu rankoje. Jis mechaniškai lankstėsi priešais košės dubenį, bergždžiai mėgindamas ką nors pasemti šaukštu.

– Turime dabar surasti autobusą. Man dar reikia užeiti pas kitas merginas prieš baigiant darbo dieną, – pasakė Lara. Apie kitas ji kalbėdavo ne taip jau dažnai, bet Dortė juk žinojo, kad jų esama.

Pagyvenusi ponia jas susistabdė ir kažko paklausė. Ji atrodė taip, tarsi būtų pasiklydusi. Lara nusišypsojo, paaiškino ir parodė – ir ponia keletą kartų padėkojo. Dortė nudelbė akis ir laukė.

– Atrodai mirtinai išsigandusi. Turėtum dažniau žiūrėti žmonėms į akis! – tarė Lara, kai jos liko vienos. – Žmonės, kurie visą laiką dėbso žemyn, nekelia pasitikėjimo. Galima pamanyti, kad jie išsigandę arba kvaili, arba dar blogiau.

– Dar blogiau?

– Taip. Nesąžiningi! Jei klientas pamanys, kad tu nesąžininga, daugiau nebeateis.

Vien išgirdusi pastabą, kad ji gali atrodyti nesąžininga, Dortė paraudo iš gėdos. Išnirus didžiajai bažnyčiai, ji paklausė, ar jos galėtų ten nueiti ir uždegti žvakę. Bet Lara neturėjo laiko. Aukšti medžiai buvo apšerkšniję, o danguje vienas debesų sluoksnis keitė kitą. Iš aukščiausių kaminų pilkomis spiralėmis virš stogų kilo dūmai.

– Kaip vadinasi norvegiškai tai, ką klientai daro?..

Lara ėmė garsiai juoktis. Tai buvo bene geriausias jos bruožas, kad staiga ir beveik be priežasties galėdavo prapliupti juoku. Lara pati viena juokėsi už du.

– Knulle! – pasakė Lara. Tą pačią akimirką prieš jas išdygo vyras su violetiniais marškiniais po atsagstytu žieminiu paltu. Jis metė į Larą griežtą žvilgsnį ir pralėkė pro šalį.

– O Dieve, tikriausiai čia buvo kunigas! – suklegėjo Lara ir kumštelėjo Dortei į pašonę.

– Ar čia tas negražusis žodis?

– Kaip pažiūrėsi. Šiaip ar taip, žmonės jį sako.

– Savo vaikams?

– Šito aš nežinau. Turbūt truputį priklauso nuo to, kas jie tokie.

– O tu ar sakytum jį savo vaikams?

– Ne, gal proto netekai! Yra juk gyvenime ribos!

19

Vakare Dortė išsimaudžiusi po dušu stovėjo ir džiovinosi plaukus, bandydama negalvoti apie rytdieną. Veidrodis rodė, kad jos veidas beveik toks pat kaip ir anksčiau. Mažytis baltas randelis prie antakio ir melsvas iškilimas ant viršutinės lūpos bylojo, ko ji nenorėjo prisiminti.

Staiga išgirdusi brazdesį ji suvokė, kad bute dar kažkas yra. Garsas pasigirdo nebe pirmą sykį, bet šįkart buvo aiškus. Širdis nukrito į kulnus. Ji nurijo seiles. Įsiklausė.

Ten kažkas yra! Turbūt atėjo jai stovint duše. Lara niekada neateidavo tokiu laiku. Be to, ji visada sušukdavo: „Dorte, tu namie?“ Tarsi dar būtų buvusi kita galimybė.

Ar ji įleido į vidų vyrą kaip niekur nieko? Turi ji visa tai patirti viena? Be Laros? Ji numetė rankšluostį ir paskubomis užsimetė kilpinį chalatą, kartu klausydamasi, kas vyksta prieškambaryje. Kažkas šnareno drabužius ir galbūt maišelius. Paskui pasigirdo lėti žmogaus be batų žingsniai. Minkšti, bet tvirti ant parketo. Jie trumpam nutolo, bet greitai grįžo ir priartėjo. Dortė užrakino vonios duris. Trakštelėjimas nuskambėjo tarsi šūvio trenksmas. Žingsniai sustojo, tarsi žmogus už durų klausytųsi.