Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Ji nustojo kvėpuoti, o širdis suspurdėjo. Tai buvo jo liežuvio galiukas! Ji turėtų pasijudinti, atsistoti. Bet liko gulėti. Tarsi išsekęs drugelis ant palangės prieš pat baigiantis vasarai. Jis laižė rūpestingai ir atsargiai. Kartkartėmis perbraukdavo ranka jai per pilvą. Arba sustodavo ir sulaikydavo kvėpavimą, tarsi kažko klausytųsi.

Ji neišsidavė, tiesiog gulėjo ten, o kraujas plūdo į visas mažytes kraujagysles ir ji suskydo, suminkštėjo. Ji turėjo šiek tiek kilstelėti prie jo. Tada jis pakišo abi rankas jai po sėdmenimis, pakėlė galvą, apnuogino jos pilvą ir atsiduso, o netrukus ji vėl pajuto jo burną. Ji nežinojo, kad kas nors gali sukelti tokį jausmą. Nespėjusi pagalvoti, Dortė pakėlė rankas ir apkabino jį per pečius. Tvirti raumenys po plonyčiais marškiniais judėjo į taktą su atsargiais prisilietimais. Ji tebuvo taškas, ir šį tašką jis lietė savo liežuviu. Visa kita, tai, kas įvyko arba neįvyko, išsisklaidė.

Jai antrą kartą pabudus, jis kaip tik laikė ją tvirtai apkabinęs ir buvo benešąs į lovą. Laikydamas ją nurengė tamsoje chalatą. Tada paguldė ir apklojo ją antklode. Nebuvo ištarta nė žodžio. Kai tamsa virto siena, nes jis uždarė duris į prieškambarį, ji suprato, kad kambaryje yra viena.

Kas nutiktų, jei pašauktų jį? Ką tokiu atveju ji turėtų sušukti? „Sugrįžk! Nepalik manęs!“ Ir ar jis vis vien išeitų? Arba nusijuoktų? Tada viskas būtų sugriauta ir nebepakeliama. Kai išgirdo, kad jis išėjęs užrakino buto duris, paklodė pasirodė šalta ir pavojinga. Tarsi nenuspėjama tuštuma.

20

– Iš kur ištraukei šitą?

Lara stovėjo vidury kambario rankoje laikydama apvalų nešiojamąjį kompaktinių diskų grotuvą. Ausų kištukai bejėgiškai maskatavo ant laidų.

– Tomas davė! – atsakė Dortė.

– Tomas čia buvo? Kodėl iškart šito nesakei?

– Juk tu ką tik atėjai…

– Ką tik atėjau! O Dieve! Tu juk privalai man pasakyti, kad buvo užėjęs Tomas!

– Judu gi pasišnekat.

– Nebūk įžūli! – nukirto Lara ir užsitraukė trumpą palaidinę ant bambos. Grublėtos odos raukšlėje lindėjęs auksinis žiedelis akimirksniu vėl iš ten išsprūdo.

– Aš nenorėjau pasirodyti įžūli.

– Velniai nematė! Ką jis sakė?

– Jis šnekėjo norvegiškai, ne kažin ką supratau. Prisiminusi padėkojau, kad jis nusiuntė mano mamai pinigų.

– Puiku! Ko jis norėjo?

– Aš nežinau… Manau, jis tik norėjo pailsėti.

Lara priėjo visai arti ir įsižiūrėjo į ją primerkusi akis.

– Tai sakai, pailsėti! Paklausyk, ką pasakysiu, mano mergyt! Nemėgink nuo manęs ko nors nuslėpti. Mes abi esam viena komanda, kitaip bus blogai. Ypač tau!

– Jis juk tiesiog atsirakino duris vakar vėlai vakare, – cyptelėjo Dortė. Susipykusi su Lara būtų per daug vieniša.

Lara trinktelėjo nešiojamą kompaktinių diskų grotuvą ant stalo. Ausų kištukai nušoko nuo stalo krašto, mėgindami apsivynioti apie vieną stalo koją.

– Nepradėk intrigų ir nesąmonių! Girdi! Papasakok man viską, kas vyko!

Dortė nieku gyvu negalėjo prisiversti pasakyti, kas įvyko. Ji mirtų iš gėdos. Stovėdama lakstančiu žvilgsniu priešais Larą, ji suprato, kad jai jau gėda, nes patiko viskas, ką To-mas darė.

Lara nusisuko ir atsiduso.

– Supranti, jis neguli su merginomis… pats…

– Su tavimi irgi ne? – klausimas tiesiog išskriejo iš burnos.

Lara žaibiškai atsisuko ir suurzgė:

– Užsičiaupk! – Bet po valandėlės sumurmėjo: – Velniai žino, su kuo jis guli! Ir ar apskritai su kuo nors guli! Jis vienuolis… įtartinas vienuolis! Kartais pagalvoju, ar ten viskas gerai…

– Kur ten?

– Pamiršk! Neminėk to! – Lara greitai nusibraukė keletą nematomų dulkelių nuo marškinėlių. Jie buvo nusagstyti sidabriniais taškeliais, kurie į visas puses siuntė žaibus. – Ar jis kalbėjo apie mane? – norėjo ji sužinoti.

Dortė susimąstė – neverta sakyti to, kas galėtų jas ir vėl supriešinti.

– Aš beveik nieko nesupratau… Bet jis gyrė, kad tu labai sumani, – sumelavo ji. – Taip pat jis paklausė, ar aš… sveika…

Akimirką jos stovėjo ir tyrė viena kitą akimis, ir Dortė nebeištvėrė. Ji užsitraukė megztinio kaklą ant galvos ir pratrūko raudoti. Tiesiog stovėjo vidury kambario. Laros šešėlis prasiskverbė per megztinį, pirktą dėvėtų drabužių parduotuvėje Lietuvoje.

– Jis jaučia tau silpnybę, – išgirdo ji. – Tik pagalvok, leisti tau gyventi šiame dideliame bute vienui vienai. Tarsi kokiai lepūnėlei! Man jis nėra nieko panašaus pasiūlęs, nors ir darau viską, ką jis liepia. Bet jis tavęs nedulkino?

– Liaukis! – sušuko Dortė, jog net užgulė ausis. Megztinio kaklas sudrėko ir pasidarė lipnus.

– Nešauk ant manęs! Susiimk!

Tą pačią akimirką suskambo jos telefonas. Lara pasikniso rankinėje, surado jį ir atsiliepė. Įterpdavo kelis norvegiškus žodžius ir vėl klausydavosi. Paskui nuėjo šnekėti į vonią, tarsi būtų bijojusi, kad Dortė supras norvegiškus žodžius. Netrukus sugrįžo, paniurusi ir surauktais antakiais.

– Ką jam padarei? Jis nori, kad kas savaitę turėtum visą laisvą dieną! Be to, ir vėl eisime pirkti tau drabužių.

– Man nieko nereikia, – sumurmėjo Dortė ir nuslinko į virtuvę įjungti kavavirės. Jai dingtelėjo, jog kava galėtų praskaidrinti nuotaiką.

– Nesimaivyk! – suriko Lara ir atlėkė paskui ją. – Tu jau tokia patyrusi šioje profesijoje, jog pamanytum, kad tai tau įgimta! Bet tai, kad Tomas negali tau atsispirti, yra daugiau, nei man kada pavyko.

– Nesuprantu.

– Tomo kekšės nedomina. Mes jo nesujaudinam. Jis nori savo moterį turėti pats vienas. Na, man tas pat. Mažiau darbo. Nors jis daugeliu atžvilgių puikus vyrukas… Bet velniškai skrupulingas. Beveik pedantiškas, – atsiduso ji ir atnešė iš prieškambario pirkinių maišą. Vidury stalo nutėškusi rudą maišelį su pyragaičiais, atsisėdo ant kėdės.

– Kaip skrupulingas? – paklausė Dortė ir prisiminė, kaip Tomas tvarkėsi.

– Jis taip pasiunta dėl bet kokios netvarkos ir kai žmonės nesilaiko susitarimų. Kartą jis liepė Stigui prilupti vieną klientą, nes šis privėmė ant grindų.

– Kas tas Stigas?

– Vienas iš vyrukų… Bet Tomas ir pats turi tvirtą kumštį. Iš pažiūros neatrodo, bet jis užsiima karatė, kovos menais ar panašiai. Džiaukis, kol tai neatsisuko prieš tave! – pareiškė Lara ir mostelėjo į ją kavos puodeliu. Tada išskleidė popierinį maišelį ir sučepsėjo iš pasimėgavimo. – Napoleono pyragaičiai šiame mieste nepakartojami! O tie jų pertepti blyneliai – kažkokia terlionė!

Dortė įpylė kavos, o Lara lėtai kramtė pyragaitį.

– Pameni, sakiau, kad atvyks nauja mergina iš Rusijos, kuri su tavimi gyvens? Dabar jis staiga pareiškė, kad ji gyvens kartu su Marta ir Ana, nors tas butas ir mažesnis už šį. – Lara susiraukė nusiplikiusi kava.

– Ji kuo puikiausiai gali gyventi čia, – pasakė Dortė ir apsidairė. Gal nebebūtų taip liūdna, be to, turėtų su kuo pasikalbėti. Ji pagalvojo apie Nadią, kuri turbūt ją apgavo, bet nustūmė mintį šalin.

– Kvailute tu! Kai Tomas ką nors pasako, taip ir būna. Matyt, jis turi su tavimi susijusių planų, – pasakė Lara, patempdama lūpų kampučius. – Jis taip pat manęs paprašė tau pasakyti, kad parašytum mamai ir papasakotum, kad tau viskas gerai. Aš, aišku, turėsiu perskaityti laišką prieš jį išsiųsdama. Galbūt jis nusiųs daugiau pinigų.

Dortė pastatė pieno stiklinę. Iš akių pasipylė ašaros, kurias sukėlė palengvėjimo lavina.

– Ar tai irgi nelaimė? – subarė Lara, pasilenkė virš stalo ir kepštelėjo jai per ranką.