Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Staiga jis parvertė ją ant lovos. Praskleidė peniuarą ir savo letena ėmė įnirtingai grabalioti jai tarp šlaunų. Jis švilpė kaip balionas, kurį kažkas iki galo pripūtė ir paleido. Toks garsas, tarsi balionas blaškytųsi palubėje, kad paskui nusileistų kažkur kambaryje lyg mažytė gumos skiautelė. Vis dėlto jos šlaunys buvo išskėstos. Viena juoda tinkline kojine apmauta koja liko stovėti prie sienos jam darbuojantis. Jam, matyt, buvo sunku. Jis prakaitavo. Netrukus prakaitas ėmė lašėti ant jos.

Skulptūros nejaučia skausmo ar gėdos. Jos užsidariusios savyje! Tai visa esmė. Dabar vyras vieną po kito apžiojo jos spenelius inkšdamas tarsi kūdikis.

Staiga pasigirdus triukšmui, šliurptelėjęs paleido spenelį ir įsispoksojo priešais. „Taukšt, kaukšt!“ Į kaimyninį butą įėjo realybė. Sunkiais ir lengvais žingsniais. Durys užsidarė, ir vėl viskas nutilo.

Jis liko gulėti ant jos visu svoriu. Lova įdubo, tarsi būtų buvusi hamakas. Jo pilvas atrodė lyg prikimštas odinis maišas. Vyras plaukė ant jo ir iš visų jėgų bandė išlaikyti pusiausvyrą, dejavo ir raitėsi, o jo rankos buvo visur. Kartkartėmis mėgindavo ją pabučiuoti. Ji laikydavo įrėmusi kaktą jam į veidą, kol jis pasiduodavo. Kai jis į ją sukišo pirštus, pasigirdo kliunksintys garsai nuo Laros lubrikanto. Tai jį, matyt, pradžiugino, nes ėmė prunkšti. Geraširdiškai krizendamas bruko savo pirštus vis giliau. Kai jau buvo pasiruošęs, suėmė savo daiktą ir nusitaikė. Išdidžiai pasikėlė ant vienos rankos ir galingai smūgiavo.

Ji išgirdo riksmą. Vyras irgi išgirdo riksmą, pasakė „Ša!“ ir dar kartą smūgiavo. Ir dar kartą. Surado ritmą į taktą su trumpais, džiaugsmingais šūktelėjimais.

Skulptūra nejaučia šleikštulio. Ji tyli ir leidžia laikui eiti. Lango stiklas tarp raudonų užuolaidų aprasojo lyg veidrodis. Ji buvo kažkur ten, lauke. Sklandė aplinkui visai laisva. Tik retsykiais, per užmaršumą kūnas sugrįždavo į kambarį. Visiškai nejudrus, išskėstomis šlaunimis ir vos sulenktais keliais. Taip buvo paprasčiau. Jos rankos iš abiejų kūno pusių sugniaužė po gniutulą frotinės paklodės. Kad būtų į ką laikytis.

22

Ji neprivalėjo su jais šnekėtis. Bet jie, matyt, to nepastebėdavo. Lara buvo savotiškai teisi. Tai galima ištverti. Nes nėra jokios išeities. Ji daugmaž žinojo, kas laukia. Pirmiausia rankos ir visa, ko ji negalėjo numatyti, kad jie darys. Paskui stiprus spaudimas. Po to – veriantis skausmas. Bet ji turėdavo vadovautis sveiku protu, kaip kad Lara tai vadindavo. Svarbiausia buvo elgtis ramiai visą tą laiką, kiek tai tęsdavosi. Tiksliai numatyti trukmės nebuvo galima. Ypač jeigu jiems nesisekdavo baigti. Neatrodė, kad jie patys galėtų tai visiškai kontroliuoti. Be to, reikėjo pakęsti gleives. Lara paaiškino jai apie prezervatyvą, bet jos klientai esą sveiki vyrai, mokantys daugiau, kad apsieitų be jo. Kartais jie nenorėdavo nuo jos nulipti, nors ir būdavo baigę, ji turėdavo tyliai gulėti, o tuo tarpu gleivės sustingdavo.

Būdavo, kad eidavosi greičiau, jei ji patampydavo jo daiktą, užuot leidusi jam vargti besistengiant patekti vidun. Tada ji išvengdavo kūno artumo. Jei nuo klientų sklisdavo kvapas vos tik atėjus, Lara primygtinai pasiūlydavo nusiprausti po dušu, prieš įvykstant sandėriui. Šiuo požiūriu Lara buvo gera.

Jie neturėdavo veidų. Tiesiog buvo sunkesni arba lengvesni. Turėdavo šiurkštesnes ar švelnesnes rankas. Daugiau arba mažiau inkšdavo. Daugiau arba mažiau prakaituodavo. Užtrukdavo ilgiau arba trumpiau. Bet ilgainiui ji ėmė perprasti juos visus – žinodavo iš garso ir judesių, kada gali tikėtis, jog šiam kartui jau viskas. Po to likdavo tik supuvusių kiaušinių dvokas.

Kai durys užsidarydavo, ji galėdavo save surinkti į visumą, atsiplėšti gerą gabalą popieriaus iš ritinio, kuris visada stovėdavo prie lovos, ir nusišluostyti tarp kojų, kad nelašėtų ant grindų einant į dušą. Kiekvieną rytą ji gerdavo tabletes, kurias Lara nupirko, kad nepastotų.

Kartą kažkas paskambino į duris, nes Lara buvo užsiėmusi. Dortė niekada nebuvo girdėjusi skambučio garso ir ėmė drebėti. Ji stovėjo, o skambutis nuskambėjo dar keletą kartų. Paskui nutilo. Po keleto minučių uždususi ir įsiutusi įlėkė Lara kartu su vyru, kurio ji neįsileido. Lara trenkė Dortei antausį taip, jog nutvilkė skruostą, ir iškoneveikė rusiškai.

– Tu juk sakei, kad neatidarinėčiau durų! – verkė Dortė.

Staiga Lara tarytum susigėdo.

– Nekreipk dėmesio į tą sušiktą velnio bobą! – pareiškė ji ir patapšnojo Dortei per tą pačią vietą, kur buvo trenkusi.

Vieną dieną atėjo vyras, kvepiantis tuo pačiu skutimosi losjonu kaip ir Tomas. Lara įleido jį tiesiai į kambarį.

– Šitas yra turtingas! Jis užmokėjo už visas paslaugas. Jei jam patiksi, galbūt jis ims lankytis nuolat, – užsidegusi pasakė Lara, kai abi stovėjo vonioje.

– Visos paslaugos? Kas tai yra?

– Gali tikėtis, jog jis norės, kad jam pačiulptum. Arba kad jis norės paimti tave iš užpakalio. Pastarasis dalykas einasi kuo puikiausiai. Tik kaip reikiant išsitepk kremu abi vietas. Tikiuosi, neseniai tuštinaisi?

Dortė susmuko ant kėdutės prie kriauklės. Plastikinė sėdynė prilipo prie užpakalio.

– Ne, – sušnibždėjo ji. – Ne, šito aš negaliu!

– Paklausyk! – sušnypštė Lara. – Visą šį laiką buvau tau lyg motina. Tiek klientai, tiek aš buvome kantrūs. Juk stebuklas, kad jie sugrįžta, kai tu taip branginiesi! Jau nekalbant apie tai, koks kantrus buvo Tomas! Turi priprasti dirbti savo darbą! Kitaip neištversiu ir perduosiu tave vienam iš vyrukų. Mes nebegalime ir toliau su tavimi terliotis savaičių savaites! Privalai suaugti! Supratai?!

– Lara… Labai prašau… – verkė Dortė.

Pasipylė antausiai iš abiejų pusių. Bet ji beveik nejuto. Ji susinėrė rankas, prisikišo prie burnos ir įsikando į krumplius. Muilo ir druskos skonis. Lara sudavė jai dar porą kartų ir išėjo iš vonios.

Dortė užsitraukė korsetą. Vielutės braižė odą. Ji turėjo užsisegti kilputes priekyje ir apsukti jį aplink save, kad liemenėlės kaušeliai atsidurtų ten, kur ir turi būti. Kartkartėmis ji nusišluostydavo veidą rankšluosčiu. Visą laiką bėgo ašaros. Ji stipriai nusišnypštė, tarsi tai būtų galėjusi padaryti paskutinį kartą. Pakišo veidą po čiaupu virš kriauklės. Dar kartą nusišnypštė, nusišluostė ir pasidažė tušu blakstienas, kaip kad Lara buvo išmokiusi.

Pro pusiau praviras duris ji girdėjo Larą kalbant norvegiškai ir atsiprašinėjant dėl pavėlavimo. Tuoj pat ji įėjo į vonią, įvertino Dortę žvilgsniu ir atlaidžiai linktelėjo.

– Taip ir turi būti! Aš einu. Jis nori pabūti su tavimi vienas. Viskas bus gerai!

Jis gulėjo nuogas ant lovos jai įėjus. Tankus brūzgynas. Akimis, limpančiomis prie jos odos. Ji perėjo per kambarį ir sustojo priešais jį. Jo delnai pačiupo Dortės liemenį, jis prisitraukė ją į glėbį. Iš pradžių viskas vyko įprastai. Jis lietė ją dūsaudamas. Tarpais jis pasitaisydavo savo daiktą ir prispausdavo jį prie jos sėdmenų. Paskui pakėlė ją virš daikto. Stipriai. Judėjo su ja traukdamas iš korseto jos krūtis.

Dortė įbedė žvilgsnį į sieną. Į sieninę lempą. Vengė plakatų, kabančių iš abiejų pusių. Bet ji žinojo, ką jie vaizduoja. Dešinėje sėdėjo mergina pražergtomis kojomis su pirštais savo angoje, žvelgdama į niekur primerktomis apdujusiomis akimis. Burna buvo praverta, kyšojo liežuvio galiukas. Kitame plakate mergina laikė užkėlusi vieną koją ant kėdės, lygiai taip pat save demonstruodama. Jos krūtys buvo didelės lyg balionai.

Plaukuotasis siautėjo vis labiau. Bet skulptūra šiandien stovėjo prie upės ir nesileido išmušama iš pusiausvyros. Ant krantų buvo pražydusios gėlės. Tulpės ir krokai. Ir tos mažytės mėlynos… kaipgi jos vadinasi? Po sienine lempa, šalia tos vietos, kur jie ištraukdavo valtis, bangavo žolė. Šviesi juosta driekėsi per siaurą prieplauką, kuri visada papilkėdavo lietui lyjant. Vienoje vietoje ji galėjo matyti aštrų akmenį, kyšantį iš vandens, jei upė būdavo nuslūgusi. Milžiniškų medžių šakos kabėjo virš vandens. Srovė sukosi verpetais ir burbuliavo pro akmenis, šakas, įstrigusias dumble, įvairius gelžgalius ir kažką panašaus. Mainėsi žali atspalviai. Nuo tamsiai žalios giliai miške iki beveik baltos saulėje. Taškas po taško, beveik žibantys auksu, tarsi elfas būtų perbraukęs burtų lazdele. Gėlės krovė pumpurus ir skleidėsi greičiau nei per dvi sekundes. Gėlių vainikai kabėjo ant pakrančių medžių. Pienės. Visur pamiškėje kyšojo geltonos galvutės!