Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Dortė daugiau nieko nesakė. Kiekviena diena atnešdavo savų rūpesčių. Tamsa sutirštėjo. Daugiausia jos širdyje. Kambarys su raudonomis lempomis įsiurbė ją į sienas. Jei Lara išvažiuotų, dulkės nusėstų ant jos niekam to nė nepastebint, ir liktų tik tyla.

Dortė nusprendė neversti paklodės. Ji geriau rizikuos, gal Lara Tomui nieko nepasakys. Buvo sunku įsivaizduoti, koks jis tampa, kai supyksta.

Dieną prieš išvažiuodama Lara atėjo su dviem kombinezonus vilkinčiais vyrais, nešinais skalbykle. Jie krapštėsi vonioje, o tuo tarpu Lara juokėsi, palaikydama jiems kompaniją. Po valandėlės vienas išėjo, o Lara įėjo į svetainę ir uždarė duris.

– Štai stebuklas ir vietoje. Bet turi sumokėti tam, kuris tai sutvarkė, – tyliai ištarė ji ir mostelėjo galva link prieškambario.

– Sumokėti? – Dortė bejėgiškai pažvelgė į ją.

– Taip, aukštesniajam. Viršininkui. Ilgai netruks. Aš pasiliksiu čia ir panagrinėsiu naudojimosi instrukciją, o paskui pamokysiu tave įjungti skalbyklę. Tiesiog eik į kambarį ir pasiruošk!

Dortė lėtai atsistojo ir žengė į prieškambarį praeidama pro atviras vonios duris. Ilgšis dėjo įrankius į geležinę dėžę. Jai einant pro šalį, jis pratisai sušvilpė ir persibraukė per prakaituotą veidą marškinių rankove. Dortė įbedė akis į sieną ir įėjo į kambarį.

Lara buvo lyg ir teisi. Truko palyginti neilgai. Bet nuo jo sklido aitrus kvapas.

Paskutinis dienos klientas išėjo, o Lara vėl ateis ne anksčiau kaip po penkių dienų. Ji nepasakė, kur susiruošė arba kaip važiuos. Tai nebūtų nieko pakeitę. Svarbu galvoti, kad tai nieko nepakeistų. Ji stengėsi greitai nusimaudyti po dušu, nes Lara žadėjo palaukti ir šiek tiek pasikalbėti. Bet kaip galiausiai paaiškėjo, ji nebeturėjo laiko sėdėti. Puldinėjo šen bei ten ir davė nurodymus. O kai išėjo, viskas ištuštėjo.

Dortė galvojo atidaryti duris ir sušukti pirmam einančiam pro šalį koridoriumi. Ji žinojo žodžius „Viena“ ir „Noriu namo!“ Bet tuoj pat išsigando, jog pasiduos pagundai. Reikėjo saugotis, kad neiškrėstų kokios nors kvailystės.

Vengdama pagundos, dar kartą nuėjo į dušą. Nuo dažno prausimosi oda pasidarė visiškai sausa. Ypač kirkšnys ir vidinė šlaunų pusė. Drėkinamasis kremas didžiuliame plastikiniame buteliuke seko. Tai buvo trečiasis butelis. Lara sakė, kad ji eikvoja be reikalo. Jos daugiau nebešnekėjo apie vyrą sužalota akimi, bet Lara, matyt, nieko Tomui nepasakė. O dabar ir dėl paklodžių nebekils jokių problemų.

Mamai reikėtų skalbyklės, tada jos rankos nebūtų suskirdusios. Skalbyklė buvo tarsi būtybė, kuri plaudama dainavo. Jos įdėjo paklodę ir rankšluosčius į blizgantį pilvą, nustatė devyniasdešimt laipsnių ir paspaudė „on“. Nedelsiant į vidų ėmė tekėti vanduo. Skalbyklė dainavo keletu balsų. Paskui staiga kaip pasiutusi ėmė daužytis į grindis. Tarsi būtų norėjusi pasakyti Dortei, kas ji tokia. „Kekšė, kekšė, kekšė!“ – pašėlusiu srautu. Greičiau ir greičiau.

Dortė uždarė vonios duris, paskui užvėrė duris tarp prieškambario ir svetainės, įjungė ausinuką ir įsikišo kištukus į ausis. Po valandėlės viskas nutilo. Kai ji grįžo, mašina stovėjo ir spoksojo didžiule stikline akimi. Kai Dortė ėmė vynioti ant šlapių plaukų rankšluostį, daiktai aplink ją susiliejo. Ji atsisėdo ant plastikinės kėdutės ir atrėmė galvą į dušo kabinos sieną, kol praėjo silpnumas. Tada apsisiautė kilpiniu chalatu, įkišo pėdas į šlepetes su triušiuko ausimis ir nušlepsėjo į svetainę. Išsitraukė kalbos kasetes ir atsisėdo ant sofos mokytis.

Netrukus ji suprato, kad tiesiog šneka sienoms, negalvodama apie tai, ką sako. Balsas pasidarė spigus ir nebenorėjo sudarinėti žodžių. Dortė atsistojo ir ėmė vaikščioti. Iš kambario į kambarį. Išskyrus vieną.

Ji sustojo priešais skalbyklę. Nors ir buvo tylu, prisiminė, kaip paklodė ir rankšluosčiai didžiuliu greičiu sukosi putose. Ratu ir ratu. Nusisuko ir vėl ėmė vaikščioti. Staiga prisiminė mokyklos draugės žiurkėną. Jis sukdavo ratą drebančiu snukučiu ir krebždendamas nagais. Tik retkarčiais jis būdavo iškeliamas iš narvelio, nes laisvas vis stengdavosi pasprukti. Nors Dortė jo gailėdavosi, vis dėlto jai jis buvo šlykštus.

Ji vertė save eiti į priekį, žingsnis po žingsnio. Aplinkui visur kabojo geltonieji lapeliai ir žvelgė į ją keturkampėmis akimis. Už tamsaus lango stiklo švietė žiburiai. Langai. Ten gyveno žmonės. Dortė mėgino įsivaizduoti, kas per jausmas pažinoti ką nors už vieno iš langų. Bet nepajėgė. Ji garsiai kartojo sau pačiai žodžius iš geltonų lapelių. Jungiklis. Stalas. Kėdė. Spinta. Paveikslas. Sofa. Langas!

Po valandėlės ji ir vėl stovėjo vonioje. Dušas. Klozetas. Kriauklė. Muilas. Veidrodis. Jos žvilgsnis už kažko užkliuvo blizgiame paviršiuje.

– Kekšė! – garsiai ištarė ji ir atsuko karštą vandenį. Iš čiaupo kilo garai. Ji pakišo ranką, bet ši pati atsitraukė. Vanduo buvo plikinamai karštas.

– Kekšė! – pakartojo ji, vėl pakišo ranką ir liko stovėti, kol daugiau nebejautė skausmo. Kai užsuko čiaupą, visa plaštaka buvo raudona. Sukilo šleikštulys, bet ji nevėmė.

Kai svetainėje beveik sutemo, ji pajuto, kad jau kurį laiką nori gerti. Bet ne kažin ką galėjo padaryti, nes turėjo visą laiką klausyti, ar neskamba durų skambutis. Virtuvė, kur buvo pienas ir vanduo, tam visai netiko. Besisukiodama po svetainę, pajuto didžiulį spaudimą – tarsi kažkas būtų iškvėpavęs visą orą. Jei ji dabar išgirstų durų skambutį, nieku gyvu neturėtų atidaryti.

24

– Na ir tamsu čia!

Prieškambaryje užsidegė šviesa, iki pat Dortės nutiesdama geltoną juostą. Jis pasirodė tarpduryje tarsi tamsi kartoninė figūra. Kaip galėjo nutikti, kad ji negirdėjo, kaip Tomas atsirakino duris? Šviesa plykstelėjo ir svetainėje, ir bemat išdygo veidas, beveik baltas, tarsi nelauktai išniręs mėnulio kraštovaizdis.

– Sveika, sėdi patamsyje? – pasirodė, kad jis pasakė. Tomas stovėjo vienomis kojinėmis, bet vilkėjo odinę striukę su užmestu šaliku. Nelaukdamas atsakymo, jis apsisuko ir vėl išėjo į koridorių. Girgžtelėjo drabužių kabyklė. Jis neatrodė piktas. Taigi Lara nieko nepasakė apie vyrą su akimi. Kai Tomas vėl įėjo jau vienmarškinis, apsidairė ir paklausė, kaip sekasi.

– Sektis gerai, – atsakė ji užsikirsdama. „Nesupykdyk Tomo“, – pamanė ir norėjo atsistoti. Bet kai išsitiesė, suvokė, kad bus ilgai sėdėjusi ta pačia poza. Dūrė ir maudė pėdas. Kai ji pamėgino atsiremti į ranktūrį, kad galėtų atsistoti, pajuto skausmą ir liko sėdėti spoksodama į plaštaką. Ši buvo raudona ir pūslėta.

Tomas akimirksniu atsidūrė šalia. Pačiupo jos riešą ir pakėlė visą plaštaką. Dabar jau dviese sėdėjo ir stebeilijo į subjaurotą ranką.

– Kas čia? – paklausė jis.

– Ranka! – mechaniškai atsakė ji.

– Kas nutiko?

Dortei neatsakius, jis vėl ėmė klausinėti, bet mergina neprivalėjo jo suprasti. Kaitlentė? Orkaitė? Verdantis puodas? Pabandęs angliškai ir taip pat nesulaukęs jokio atsakymo, Tomas nuėjo į vonią ir ėmė raustis spintelėje. Pasirodęs tarpduryje kažką pasakė. Vienas žodis buvo suprantamas – „automobilis“. Paskui jis dingo. Striukė liko kabėti.

Dortė viena sau stebėjosi, kaip galėjo šitaip nusiplikyti ranką – juk niekas ja nepatikėtų, todėl atsistojo ir ėmė vaikštinėti. Svetainė, prieškambaris, miegamasis, virtuvė, vonia. Tai nenumalšino rankos skausmo, bet bent jau skaičiavo ratus. Ji stovėjo svetainėje, kai Tomas atsirakino duris. Apvalus skaičius išnyko.