Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Jis atsegė plastikinę vaistinėlę, pilną vaistų ir tvarsčių. Dortė buvo mačiusi ją anksčiau, automobilyje. Jie vėl atsisėdo ant sofos, ir Tomas užsimovė gumines pirštines, išsitraukęs iš sandaraus plastikinio maišelio. Paskui atsargiai ištepė jos ranką tepalu. Aplink pūsles. Kartkartėmis stabtelėdavo, nes Dortė suaimanuodavo. Vieną kartą jis pakėlė akis ir kažin ką pasakė. „Skauda?“ „Gerai?“ „Kairė ranka, ne dešinė. Puiku!“ Ji mėgino suprasti ir atrodyti patenkinta, bet sekėsi nekaip. Galiausiai jis apvyniojo bintu, tarsi būtų buvęs gydytojas.

Baigęs pakėlė tepalą taip, kad ji suprastų, jog gali jį pasilikti. Bintą ir tepalą padėjęs ant stalo, užtraukė vaistinėlės užtrauktuką ir pastatė ją po drabužių kabykla prieškambaryje. Tik tada ji suprato, kad nematė juodojo portfelio.

Paskui jis ėmė vaikščioti iš vieno kambario į kitą, visai kaip ji. Ir jis praleido tą kambarį kaip ir ji. Kai ją pašaukė, Dortė rado jį ten, kur ji miega. Matyt, tikėjosi, kad Tomas staiga persimainys ir įsius, nes ji vos neiškabino klientui akies. Bet nieko panašaus neįvyko.

– Gerai! Tvarka! Labai gerai! – pasakė jis ir atidarė spintos duris.

Ten tabalavosi gėlėta vasarinė suknelė, kuri jai atliko nuo Veros. Platėjantis sijonas, šiek tiek bobiškas, buvo vienintelis gražus daiktas, kuris jai priklausė. Džinsai ir sportinės kelnės. Be to, švarkelis, kurį vilkėjo, kai atvyko, ir naujoji raudonoji pūkinė striukė! Ji negalėjo nė pagalvoti, kad ši kabėtų drabužių kabykloje, kur klientai kabinosi savo drabužius. Tomas parodė į ją ir pasakė kažką, ko ji nesuprato. Dortė vis tiek linktelėjo, tarsi pritartų.

Ant lentynų dešinėje spintos pusėje gulėjo keli jos megztiniai ir marškinėliai. Gana dailiai vienas ant kito. Ir apatiniai. Čia susidėjusi buvo tik nuosavus. Korsetas ir kojinės, kurias nupirko Lara, buvo kambaryje .

Ji išsigando, kad Tomas pakels drabužius ir ras plastikinį maišelį su laiškais, kurių ji neišsiuntė. Bet, laimei, jis nieko nelietė. Tik linktelėjo ir uždarė spintos duris. Tada kažką pasakė ir mostelėjo į ją suraukęs kaktą. Dortė suprato, jog jis mano, kad ji neturi pakankamai drabužių. Taip bestovint priešais spintą, jis staiga apglėbė ranka Dortės liemenį ir prisitraukė ją prie savęs. Ji pajuto jo pirštus po plaukais ant sprando ir pagalvojo, kad štai dabar jis suspaus. Jau juto stiprias rankas sugniaužiant gerklę.

Tačiau jo pirštai klaidžiojo ratais, šiurpindami odą. Dortė nebepajėgė sulaikyti savo galvos, kad ji nepriglustų prie jo krūtinės. Bet po akimirkos ji ją atitraukė.

Kartais ji galvodavo, koks jis buvo, kai tada kartu važiavo. Ten, kur jie nakvojo. Mama būtų pavadinusi jį maloniu. Bet iš to, ką Lara papasakojo, aišku, jog jo nuotaika gali pasikeisti be galo greitai. Ir dar tas pastarasis kartas, kai jis lankėsi. Ant sofos. Ji, aišku, pagalvodavo ir apie tai. Bet jam nereikėjo šito daryti čia, šiame kambary! Ji ir vėl išvydo Laros veidą, kai ši pasakė: „Nesuteik jam jokios dingsties! Nesupykdyk Tomo!“

Kol kas jis nebuvo piktas, tik ją paleido ir išvedė iš kambario bandydamas kažką papasakoti, jai suprantant ne daugiau kaip tik paskirus žodžius. „Kelionė“ ir „Kalėdos“. Lapeliai su norvegiškais žodžiais turėjo esminę klaidą. Jie rodė tik daiktų pavadinimus arba būdvardžius. Ne veiksmažodžius. Neįmanoma išmokti kalbos nemokant veiksmažodžių. Žinoma, ji kartodavo balsą kasetėse, bet to nepakako.

Tarsi būtų žinojęs, ko trūksta, Tomas čiupo blokelį geltonų lapelių ir mostu pasikvietė ją ant sofos. Čia jis ėmė piešti žmogeliukus, kurie darė įvairius dalykus. Bėgo, sėdėjo ant kėdės, važiavo mašina, ėjo, gėrė, gulėjo ant sofos, klausėsi muzikos su didžiulėmis ausinėmis ausyse ir natomis, nupieštomis burbuluose viršuje. Jis keverzojo žodžius šalia žmogeliukų garsiai juos tardamas. Jo raštas panėšėjo į sudžiūvusias šakeles. Ji kartojo, o jis rimtai linkčiojo ir sakė: „Puiku!“ arba „Dar kartą!“ Šitaip jie tęsė valandą. Dortė pajuto, kaip iš įkarščio paraudo skruostai.

Pagaliau jam pabodo būti mokytoju, todėl atsistojo ir pažvelgė į ją klausiamai.

– Gerti? – paklausė jis ir pakėlė kažką prie burnos.

– Taip! Norėčiau stiklinės pieno! – atsakė ji ir taip pat atsistojo. Virtuvėje jie stovėjo vienas šalia kito ir gėrė. Jis – vandenį iš čiaupo, o ji – pieną iš šaldytuvo. Abu vėl prisipildė stiklines ir pasiėmė jas į svetainę.

– Klausyti muzikos? – pasakė jis ir pridėjo ranką prie ausies.

– Taip, klausyti muzikos, – pakartojo ji, pabrėždama kiekvieną žodį.

Abu pastatė stiklines ant stalo, Tomas atnešė ausinuką ir įdėjo vieną iš Bacho plokštelių.

– Gulėti ant sofos? – vėl paklausė ir parodė į nupieštą gulintį žmogeliuką.

Ji nesugebėjo atsakyti, tiesiog atsigulė stengdamasi užimti kuo mažiau vietos. Jis nieko nebesakė, tik išjungė šviestuvą ir atsigulė šalia. Jos aptvarstytą ranką atsargiai padėjo sau ant peties. Tada vieną ausinę įkišo į jos ausį ir vieną į savo paties. Per chalatą ji jautė kietą jo galvą. Kažkur juk turėjo būti jo rankos, bet ji nenumanė kur, nes jų nejuto.

– Bachas! – pasakė jis mieguistu balsu. Paskui jie tylutėliai gulėjo ir klausėsi.

Pamažu rankos skausmas beveik pranyko. Bet šį kartą ji neužmigo – žinojo, kas bus, kai jis išsiims ausinę iš savo ausies. Jis nusivilko viską, įskaitant ir trumpikes. Praskleidė chalatą, ir ji pajuto keistą kito žmogaus odos gležnumą. Ilgai jis tik gulėjo prisiglaudęs prie jos, tarsi būtų šildęsis. Susikūprinęs ir sulenktomis tarp jų kūnų rankomis. Jis nė karto nekliudė sutvarstytos rankos. Jo kvėpavimas buvo ramus, tarsi jis būtų miegojęs. Pamažu jis kilo iš pačios apačios, kur jo rankos dabar buvo šilti šešėliai. Ji to tik ir laukė. Jo burnos. Liežuvio.

– Ne, apie tai negalvok! – tvirtai pasakė Nikolajus. Jie gulėjo išsitiesę rugių lauke, nors ir nebuvo galima. Juk varpos po jais bus suniokotos. Bet tai dar nebuvo blogiausia.

– Jei kas mus pamatys, papasakos visiems, – sušnabždėjo ji ir pagalvojo, kad ant vienintelės vasarinės suknelės gali atsirasti dėmių.

– Mes nieko blogo nepadarėme, mes tiesiog čia gulime. Be to, visi supras, kad tai mano kaltė, – rimtai pasakė jis.

– Kaipgi?

– Jei nebūčiau pasakęs, kad čia ateitume, tu nebūtum to niekada sugalvojusi.

Tai buvo tiesa, bet vis dėlto…

– Manęs juk irgi negalima tiesiog nusinešti po pažasčia, – pasakė ji truputį įsižeidusi.

– Galima, tiesą pasakius, nes tu lengva kaip plunksnelė, – paerzino jis. Iš pradžių šypsena suplazdėjo jo lūpų kampučiuose, paskui išsiplėtė per visą veidą. Jis buvo taip arti, kad jo oda susiliejo su josios.

Rugių varpos virpėjo virš jų pučiant švelniam vėjui. Buvo galima įsivaizduoti, kad visame tame geltonyje girdi skambesį. Bet tai tebuvo uodai, trokštantys jų kraujo. Zvimbė virš jų besisukančiais permatomais sparnais ir kūnais lyg mažytės pelių spirelės.

Uodai labiausiai grėsė Nikolajui, nes jis buvo ją užgulęs beveik visu kūnu. Kai vyrukas įsikniaubė veidu į jos kaklą, ji pažvelgė tiesiai į saulės diską, kuris siuntė šilumos begalybę. Daugelio milijardų metų energiją ji sukaupė būtent šiai akimirkai.

Tomas nunešė ją per apšviestą prieškambarį į apytamsę vonią. Degė tik šviesa virš kriauklės. Jis surado pleistro, ant aptvarstytos rankos užvyniojo plastikinį maišelį ir suklijavo pleistru, paskui atsuko dušą ir nurengė chalatą. Kai ėmė trinti ją muilu, ji tik stovėjo užmerkusi akis ir galvodama, kad ir jis, matyt, sušlapo. Tomo rankos žaidė su ja. Bet ne jos viduje. Tarsi jis būtų žinojęs, kad ji to bijo. Dortė palenkė galvą, kad vyriškis nematytų jos veido. Šis atrodė nuogas. Po valandėlės jis atsitraukė. Dortė nežinojo, ko nusitverti, kai jis atsisėdo ant plastikinės kėdutės su rankšluosčiu ant kelių ir žiūrėjo į ją. Nuo žinojimo, kad jis į ją žiūri, pašiurpo oda. Ji nelietė savęs, nors tai ir buvo nepakeliama, tik stengėsi ranką su plastikiniu maišeliu laikyti toliau nuo srovės. Vanduo sukosi šniokšdamas aplink kojas ir sruvo į nutekamąjį vamzdį. Ji buvo slidi, muilu kvepianti žuvis srovėje.