Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Jį sugavo vokiečiai ar rusai? – paklausė Vera ir paskubomis žvilgtelėjo į mamą, kuri padėjo į šalį šaukštą ir pažvelgė į tėtį maldaujamu žvilgsniu.

– Lietuviai manė, kad vokiečiai išvaduos juos iš rusų. Daugelis žydų irgi taip manė. Bet artėjant 1941 metų Kalėdoms vokiečių esesininkai kartu su vietiniais lietuviais išžudė daugumą iš 200 000 Lietuvos žydų, kurie nepasitraukė prieš prasidedant karui.

– Būk geras, juk Kūčios… – paprašė mama.

– Ką blogo jie padarė, tie žydai? – paklausė Dortė beveik be balso.

– Jie buvo litvakai, žydai! Lietuvos komunistų partijoje buvo daug žydų, jie buvo apkaltinti, kad komunistai užėmė valdžią.

– Ar mes irgi litvakai? – paklausė Vera.

– Mama – ne. O jūs su Dorte tik pusiau. Bet aš – taip!

– Tau dėl to nemalonu ar tu didžiuojiesi?

– Gal jau galime pamažu pradėti šventę? – mama buvo bepratrūkstanti, lyg jau būtų nebesuvaldanti įsiūčio.

– Labiausiai aš džiaugiuosi, kad esu laisvai mąstantis žmogus. Bet aš žaviuosi dėde Josefu! – Pasisukęs į mamą jis dar pridūrė: – Tu visiškai teisi! Pradėkime šventę!

Tėtis pakėlė taurę ir pažvelgė paeiliui į kiekvieną. Dortė buvo tikra, kad jis jas visas myli.

Ji sustojo prieškambario viduryje. Kažkas čia buvo kitaip. Staiga ji išvydo tai! Ant komodos šalia drabužių kabyklos gulėjo kažkas, ko anksčiau čia nebuvo. Ji priėjo ir pakėlė kelissyk sulenktą žemėlapį. Po akimirkos prie kojų išvydo raktų ryšulėlį. Ji ilgai stovėjo priešais duris, kol jas pravėrė. Koridorius buvo ryškiai apšviestas. Nesimatė nė gyvos dvasios. Ji sugniaužė raktus vienoje rankoje ir stabtelėjo tarp durų ir staktos. Drebančiais pirštais įkišo į spyną vieną iš dviejų raktų. Jis netiko. Nejaugi Tomas paliko kažkokius atsitiktinius raktus?

Kitas įslydo į spyną. Mažas klektelėjimas – ir spynos liežuvėlis iššovė. Tai buvo buto raktas! Ji pasukiojo keletą kartų, tebestovėdama tarpduryje. Keturkampis metalinis liežuvis paklusniai įlįsdavo į spyną ir vėl išlįsdavo taip dažnai ir taip greitai, kaip tik ji norėjo! Jos kvėpavimas padažnėjo.

Įėjusi į vidų ir užrakinusi duris, Dortė čiupo ant žemės nukritusį žemėlapį. Atpažino upės vingį, prieplauką su poliais ir sandėlius su smailiais arba nukapotais kraigais. Už tilto atpažino milžiniškos bažnyčios bokštą. Mastelis 1 : 50 000, 1 : 20 000 ir 1 : 5000, perskaitė ji. Tarp sulenktų lapų gulėjo vokas su užrašu: „Džiaugsmingų Šv. Kalėdų, Dorte!“ Atplėšusi ji rado pluoštelį banknotų. Pamažu pavyko juos suskaičiuoti. Tūkstantis penki šimtai Norvegijos kronų. Tiek daug pinigų ji niekada nebuvo laikiusi rankose.

Tai buvo ženklas, kurio ji prašė!

26

Ji įsidėjo žemėlapį į rankinę, kad jis nekristų į akis. Prieš išeidama poroje geltonų lapelių užsirašė, kokiomis gatvėmis turės eiti, kad pasiektų bažnyčią. Tokiu būdu ji taip pat lengvai galės rasti kelią atgal. Tai neatrodė sudėtinga. Namas buvo didelis ir lengvai atpažįstamas. Žemėlapyje ji surado tiltą, kuriuo galėjo pereiti. Jos su Lara visada važiuodavo autobusu, taigi dabar teks eiti kitu keliu, bet tikrai jis nebus toks ilgas, kad ji negalėtų įveikti.

Visą kelią iš buto žemyn Dortė lipo laiptais. Kartą išgirdo žingsnius apačioje esančiame koridoriuje, bet nieko nesutiko. Prieš uždarydama laukujes duris, turėjo dar kartą patikrinti, ar jos tikrai atsirakins. Nelabai viliojo mintis pasilikti lauke keletą dienų. Kitas raktas tiko. Jie klausė jos.

Jei Lara grįžtų anksčiau nei sutarta ir rastų tuščią butą, paskambintų Tomui, nes manytų, jog Dortė pabėgo. O jis pasakytų: „Dortė gavo raktus!“ Ji mielai būtų išgirdusi jį sakant šiuos žodžius.

Jei reikalai nebūtų buvę tokie, kokie buvo, ji būtų galėjusi eiti šaligatviu ir džiaugtis, pirštais švelniai liesdama raktus kišenėje. Būtų galėjusi apžiūrinėti baltas gatves ir mažai pramintus šaligatvius bei rasti savotišką ramybę. Visur tvyrojo tyla. Saulė buvo apvali tarsi kamuolys ir raudona. Dortė taip seniai vaikščiojo lauke be jokios priežiūros, kad visa tai atrodė netikra. Galva pasidarė lengva, todėl turėjo saugotis, kad nepargriūtų. Taip pat ir dėl to, kad šaligatviai buvo slidūs.

Žmonės ėjo pro šalį. Po vieną arba poromis. Kai kurie kalbėjosi. Bet dažniausiai jie tik judėjo pirmyn ir atgal per saulės šviesą ir vėją. Spalvos buvo itin ryškios. Viso šito grožio viduryje tamsavo šešėlis, sklindantis iš jos pačios. Mintys, kurios trukdė džiaugtis, mintys, kurios kibo ir purvino, kurios priminė, kad tai ne jai, o kitiems. Tiems, kurių ji nepažinojo, tiems, su kuriais ji negalėjo kalbėtis. Tiems, kurie ėjo pro šalį, tarsi jos nebūtų.

Bet kai ji pasiekė tiltą ir pamatė prie krantų ledą, baltuojantį tarsi sudaužytas stiklas visai kaip namie, prisiminė, kad ji, dar prieš aptikdama Tomo dovaną, įsipareigojo nepulti į neviltį. Net ir tada, kai viskas einasi blogai. Bet šiandien taip nebuvo! Mama sakydavo: „Esu tai, ką valgau, ir tai, ką galvoju.“ Jei tai tiesa, ji dar gali pasiekti savo. Tu tai sugebėsi! – padrąsino save.

Šaltis kandžiojo skruostus. Dortė pamiršo užsitepti storesnį kremo sluoksnį. Nepagalvojo, kad oda lauke jaučiasi kitaip. Stovinčią prie gatvės žibinto ir brukančią į kišenę Laros nupirktas pirštines, ją apėmė džiaugsmas dėl naujųjų baltų žieminių aulinukų. Tada ji prasegė pūkinės striukės užtrauktuką, kad įeitų šiek tiek oro, ir pasileido tiltu. Nuėjusi pusę kelio, išgirdo ketinius bažnyčios varpų dūžius. Dortė sustojo ir įsitvėrė turėklų. Dangus apgaubė stogus abrikoso spalvos skraiste, o debesų samplaiką nuo viso dangaus atskyrė blyški anglies spalvos linija. Apačioje ramiai sruvo vanduo. Ji stipriau įsitvėrė turėklų ir susimąstė, koks tai būtų jausmas – tiesiog persisverti per kraštą ir sklęsti. Vėjas muštų į krūtinę pro atvirą pūkinę striukę. Tada ji imtų gailėtis ir siaubingai išsigąstų. Paskui užlietų ledinis šaltis prieš prasidedant kovai. Pabaigos ji negalėjo suvokti.

– Ne!

Dortė paleido turėklus ir ėmė eiti ten, iš kur sklido bažnyčios varpų skambesys. Ji galėjo tik apsimesti, kad čia jos namai. Žmonės tikrai nepastebėtų, kad ji ne viena iš jų. Nežinotų, kad ji kekšė, kuriai netikėtai į rankas pateko raktas. Tai įžiebė kibirkštį tarsi krintančią žvaigždę delne, kai ji buvo maža. Ji norėjo džiaugtis tol, kol toji degė.

Surasti buvo nesunku. Bažnyčia stūksojo išsiskirdama savo bokštais. Priėjusi arčiau ir pėdindama po apsnigtais medžiais, pamatė, kokia ji milžiniška. Pilka ir sena, su arkomis ir ornamentais. Ten aukštai viršuje tarsi kolonadoje stovėjo eilė figūrų apsnigtais pečiais. Galbūt šios šalies šventieji? Tokiu atveju jie turėjo jų daug. Dortė stovėjo kurį laiką po didžiuliu medžiu žmonėms plaukiant pro šalį į vidų. Bažnyčios varpai liovėsi skambėję. Kai į geltoną šviesą įžengė kur kas daugiau žmonių, negu Dortė pajėgė suskaičiuoti, ji priėjo arčiau. Galiausiai išdrįso įsilieti į eilę.

Spūstis buvo didžiulė. Bažnyčioje tamsu. Langai su švino spalvos stiklais skyrė nuo dienos šviesos ir išorinio pasaulio. Žvakės neįstengė apšviesti sienų ir užkaborių. Tiesiog sudarė mažytes virpančias aureoles, kurios kūrė šventinę nuotaiką. Aidas sklido nuo visų sienų. Balsai, aulinukų ir batų brūžavimas. Daiktų, kuriuos jie atsinešė su savimi, šlamėjimas. Dortė nebuvo pasiruošusi, kad čia bus tokia begalybė žmonių.

Jaunos merginos su sluoksniuotais sijonais po pūkinėmis striukėmis arba trumpais paltukais, tarsi būtų susiruošusios į šventę. Mažytė mergaitė nusirengusi paltuką rodė savo naują rausvą suknelę. Jos nosis švietė lyg raudona uoga. Ji timptelėjo vienai moteriai už rankos ir kažką rėksmingu balsu paaiškino. Dortė pamanė, kad šitaip galbūt vaikystėje elgdavosi Vera.