Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Lara nutilo, o Dortė mėgino įsivaizduoti, kaip viskas buvo.

– Kiek tau tada buvo metų?

– Gal trylika? Seni vyrai man tapo savotiška specializacija. Aš rasdavau jų visur. Jų akys visada liūdnos. Išmokau juos rinktis pagal tai, kaip gerai jie apsirengę. Tai duodavo didžiausią pelną. Batai išduodavo jų tvarkingumą. Visada turėjau be galo gerą uoslę.

– Kur būdavai per šventes? – paklausė Dortė.

– Šildydavausi atvirose bažnyčiose, kol mane išvarydavo.

– Tave išvarydavo?

– Taip, dažnai. Aš buvau apskurusi ir ne visai švari. Jie, matyt, galvojo, jog aš vagišė ar dar blogiau. Ir jie juk buvo teisūs.

– O jie tavęs nenutverdavo?

– O kaipgi. Bet jei mane ir pasodindavo, didelio skirtumo nepajusdavau. Juk žiurkių taip pat buvo pilna kanalizacijoje ir gatvėse. O ten buvo dar šalčiau.

– Bet šitie… norėdavo jie tavęs ir tada, kai tu būdavai nesiprausus?

– Žinai ką? Kai kuriems vyrams taip knieti susišildyti savo lazdelę skylėje, jog, jei reikalas prispaus, mielai pasinaudos ir šuniu! Jis juk irgi smirda.

– Šuniu! – sušuko Dortė.

– Pamiršk! Tu tokia nekalta. Dėl to ir esi tokia ypatinga. Tomui turbūt irgi taip atrodo, – atsiduso Lara.

21

Batai buvo rudi ir nublizginti, nosys puoštos skylučių ornamentu. Virš jų – kostiumas ir atsagstytas paltas. Kūnas stambus. Žmogysta užpildė visą tarpdurį. Dortė nusuko žvilgsnį. Jos pirštai susirietė taip smarkiai, jog nagai susmigo į delną. Ji atsitraukė į svetainę, mėgindama užstumti prieškambario duris. Žandikauliai savaime ėmėsi darbo. Ji atsirėmė į sieną. Priešais duris stovėjo Šunininkas.

– Suimk save į rankas, mergaite! Nežaisk! Nustok elgtis kaip idiotė, – sušnibždėjo Lara. Ji nebuvo pikta, bet labai tvirtai nusiteikusi. Vyras nusimetė paltą, pasikabino ant kabyklos ir pradingo vonioje.

– Ne… Neišeik… – išspaudė Dortė. – Nepalik… manęs! – Jos rankos tirštame ore apgraibomis ieškojo Laros ir aklai įsikibo į ją, kur pakliuvo.

– Nusiramink! Einu į virtuvę paskambinti. Jis užmokėjo už vieną valandą, bet jam tiek neprireiks. Garbės žodis! Jei užtruks ilgiau nei pusvalandį, tai turbūt todėl, kad jam reikia atgauti kvėpavimą, – pasakė Lara, mėgindama išsivaduoti iš Dortės gniaužtų.

– Jis žino, jog nesi labai patyrusi. Būtent to jis ir nori. Prisimink, kad tu esi ypatinga , tada viskas eisis kuo puikiausiai. Paskui būsi tarsi pakrikštyta. Tada viskas eisis lengviau. Tau tikrai gražiai viskas sugijo! Beveik nieko nepajusi. Tai tik darbas. Tarsi dirbtum kūno kultūros mokytoja arba medicinos sesele.

Žemas Laros balsas buvo draugiškas, įtikinamas. Ji įstūmė Dortę per prieškambarį į kambarį su raudonomis lempomis. Vyras vis dar buvo vonioje.

– Užsisek juodą korsetą ir apsimauk kojines, apsivilk peniuarą. Paskubėk! Prisimink, kad Tomas prižadėjo nusiųsti tavo mamai daugiau avanso! Būk protinga! Aš jį sulaikysiu, kol tu pasiruoši. Tai išprusęs vyras. Jis dirba laivininkystės bendrovėje. Turi daugybę pinigų. Jis nenori tau nieko blogo. Bet liaukis kalenusi dantimis, kvailute! Nebūsi nužudyta, tiesiog atliksi velniškai gerai mokamą darbą. Per valandą uždirbsi daugiau nei Lietuvos prezidentas! – nekantriai suniurnėjo Lara, jai prie šonkaulių prispaudė juodą korsetą su strypeliais, skubiai ją apsuko ir užsagstė kabliukus. Paskui padėjo jai užsitraukti kojines ir pataisė jų dirželius. Išskėtė Dortės kojas ir paliepė jai išsitepti lubrikantu.

– Daugiau. Daug daugiau! Tai pirmas kartas, – tvirtai pasakė ji. Teliko elgtis, kaip ji liepė.

– Viskas bus gerai, – padrąsinamai sumurmėjo ji, prieš išeidama ir uždarydama duris.

Jam įėjus, Dortė sėdėjo ant lovos. Metaliniai korseto virbai dūrė ir ne kažin ką padėjo sėdėti tiesiai. Jis buvo nusiavęs batus ir nusivilkęs švarką. Jo blauzdos priartėjo. Lova įdubo jam atsisėdus. Pasigirdo krenkštelėjimas, ir ant savo rankos ji pajuto didžiulį delną. Ji įbedė akis į sieninį šviestuvą, kuris kabėjo šiek tiek pakrypęs. Jo rankos nuslinko kūnu, bet ji nusprendė jų nejausti.

Ji buvo statula. Viena iš tų, kurias matė nuotraukose. Nuogos jaunos merginos ant pakylų parkuose arba didžiuliuose kambariuose su arkiniais langais ir aukštomis lubomis. Išlietos iš metalo arba iškaltos iš akmens. Pasaulyje tokių buvo daugybė. Žmonės galėjo eiti pro šalį arba sustoti paspoksoti. Laisvas pasirinkimas. Jie netgi galėjo prieiti visai arti ir tokias merginas paliesti. Paliesti bet kur. Daryti su jomis ką panorėję. Bent jau kai niekas jų nematė. Skulptūrų visiškai neveikdavo tai, kas jas supo: paukščiai, kurie sukdavo lizdus; nulaužtos šakos; nužydėjusios lelijos; šuns išmatos, ant kurių kažkas paslydo; vėjo blaškomos plastikinės šiukšlės; sudaužyti buteliai; žmonės ant suolų; motinos, stumiančios vaikiškus vežimėlius; šaltis, užeinantis kiekvieną rudenį ir padengiantis ledu takelius bei tvenkinius…

Niekas negalėjo pakenkti tokiai statulai, nors ji ir vaizdavo nuogą jauną merginą. Niekas apie ją nieko nežinojo. Žmonės galėjo į ją žiūrėti, ją paliesti, žaisti su ja. Prisiglausti prie jos. Jei joje būdavo skylė, aišku, buvo galima į ją kišti daiktus. Na ir kas? Juk anksčiau ar vėliau jie ištrauks tą daiktą ir nueis. Ji nejautė nepažįstamojo odos arba vis sunkėjančio alsavimo. Galbūt blogiau jau nebebus?

Keistas gergždžiantis balsas šnabždėjo kažką, ko ji, laimei, nesuprato. Dabar jis drėgnai kvėpavo jai į kaklą. Pasilenkė prie jos ir ištraukė krūtis iš korseto. Skulptūra sėdėjo ant lovos pasirėmusi rankomis – po vieną, ištiestą iš abiejų pusių. Langas buvo uždengtas raudonomis ne iki galo užtrauktomis užuolaidomis. Ant baltos komodos stovėjo lempa su tokiu pačiu raudonu gaubtu kaip ir sieninis šviestuvas. Šalia, lempai iš dešinės, sienoje buvo žymė. Dažai buvo nusilupę, tarsi kas būtų išplėšęs kablį.

Išgirdusi duslų ir sykiu aštrų garsą ji suprato, kad užsitrenkė koridoriaus durys. Tai vis dėlto Lara išėjo iš buto. Kažkokiu būdu viskas išsiderino. Iš Dortės akių ir nosies ėmė varvėti. Ji suspaudė lūpas, bet negalėjo jų sulaikyti, nes sunkiai alsuodama rungtyniavo su vyru, kuris irgi sukluso. Bet tik akimirką, paskui suėmė vieną spenelį tarp pirštų. Tarsi jis būtų buvęs daiktas, kurį galima pasiimti. Ji turėjo sulaikyti alsavimą. Dabar! Nepakentė minties, kad pradės kvėpuoti kartu su juo. Laimei, skulptūra paėmė viršų. Vėl sėdėjo suakmenėjusi, neišleisdama nė garso. Tiesiog leido įvykiams vykti nesigindama ir neinkšdama.

Tėtis sakydavo, kad laikas – tai apgavystė. Įrankis, kad žmonės patikėtų pradžia ir pabaiga. Kartais jis lekia šuoliais, nes esi laimingas ir nėra reikalo jo sekti. Kartais jis tarsi susivienija su tuo, ko mieliau vengtum. Norisi, kad jis praeitų lygiai taip pat greitai ir lengvai tarsi spragtelėjus pirštais. Bet tada reikia mažų mažiausiai sugebėti spragsėti.

Ant pilkos sienos išryškėjo vaizdai. Langai namie, kiekviename po dvi pelargonijas, lovatiesė ant lovos, lentyna su Veros ir jos įvairiaspalviais pliušiniais žaislais. Mamos kasa ant baltų naktinių marškinių, kai ji sėdi ant išskleidžiamos sofos ir meldžiasi. Veros krestelėjimas galva, kai būdavo tokios nuotaikos, jog lūpų kampučiai nusvirdavo žemyn. Kad tik Tomo pinigai nenueitų per vėlai! Kai mama ir Vera jau bus išmestos lauk, o visi baldai bei lagaminai stovės priešais namą, pagalvojo ji. Nors skulptūros negalvoja.

Jis atsisegė kelnes ir silpnai sudejavo. Norėjo, kad jinai jį liestų. Ji užčiuopė kažką raukšlėta, plaukuota ir prakaituota. Jis šiek tiek pasikėlė ir parodė, ką ji turėtų daryti, bet aiškiai liko nepatenkintas. Tada atsistojo, norėdamas patekti į jos burną. Ji užsimerkė ir sukando dantis. Žandikauliai virto dviem geležies lankais. Angos nebuvo. Jis veržėsi ir taip gailiai šnopavo, jog galėjai pamanyti, kad jam skauda. Bet pamažu vyras pasidavė ir pradėjo nusirenginėti. Dvi šlaunys, apžėlusios juodais plaukais, stovėjo nuo raudono lempos gaubto sklindančioje šviesoje. Blauzdos atrodė nesveikos –nešiojo per didelį svorį. Kojinės pritvirtintos dirželiais – patingėjo nusimauti. Bet kaklaraištis, marškiniai bei balti apatiniai marškinėliai buvo padėti ant kėdės. Tarpukojyje apatinės buvo subruktos aukštyn, bet gerokai dengė išorines šlaunų puses. Keistai kraipydamasis jis iš lėto jas nusimovė ir pakišo po drabužių krūvelės apačia. Keista, nes jas pirmas reikės užsimauti. Jo daiktas buvo beveik paslėptas po pilvu, kuris išdribo tarsi užmiršta duonos tešla.