Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Viskas buvo taip, kaip ir paliko. Ar tikrai? Stiklinės židinio durelės buvo pravertos! Ar ji buvo jas uždariusi? Greičiausiai ne. Ji jautė šaltų pelenų kvapą. Grybaujančios mama su Vera, laužas ir pintinė užkandžių. Ji uždarė dureles ir dar kartą ištyrinėjo sandėliuką ir palovį. Paskui atsisėdo į Laros krėslą ir pasidavė nuovargiui, kuris buvo toks didelis, jog Dortė nebeišmanė, kaip nusivilks drabužius.

Už lango virš namų stogų pašėlusiu greičiu skriejo debesys. Šmėstelėjo žilaplaukė moteris susirūpinusiu veidu. Ar jie būtų nuvedę ją į policiją, jei ji būtų papasakojusi, kad yra viena ir jai reikia pagalbos? Ką būtų daręs tėtis? Ar yra kokia išeitis, o gal vaikiška šito tikėtis? Šuo, šiaip ar taip, ją paleido. Mergina nebeprisiminė, ar jis buvo juodas, ar rudas.

Įsilijo kaip reikiant. Bet ji, Dortė, buvo viduje. Kur pasidėjo paukščiai? Išsinėrė iš švarkelio ir pasikabino jį ant kėdės šalia židinio, kad išdžiūtų. Nuėjo į vonią ir nusirengė. Tada atsuko dušą ir atsistojo po šilta srove. Mėgino galvoti, kad viskas gerai ir kad durų grandinėlė užkabinta.

Bet mintys buvo nepatikimos. Kai Dortė nusišluostė, jos staiga virto nuodingomis gyvatėmis, kurios taikėsi įgelti. Tam, kas turi laužtuvą, duris, aišku, visai nesunku išversti. Ji nebeprisiminė, kada paskutinį kartą meldėsi. Dievas ne tokiems kaip ji. Matyt, mamai Jis taip pat nebepadeda.

Pasišildžiusi šiek tiek pieno, prisiminė Laros laišką. Pasiėmusi puodelį, atsisėdo į krėslą ir pakėlė ant grindų gulinčią rankinę. Ši vis dar buvo kiaurai peršlapusi. Dviem pirštais ištraukė voką. Lara buvo liepusi atplėšti laiškus, bet šis atrodė toks asmeniškas, be pašto ženklo. Galbūt tai buvo nuo gyventojų bendrijos, apie kurią Lara kalbėjo? Kas nors apie talką. Dvejodama ji smiliumi praplėšė voką ir staiga dar besidarbuodama atpažino, kas ten buvo. Jos pasas! Ant voko neparašyta nieko kito, tik „Lara“. Ar galėjo šitos didžiosios raidės būti Tomo? Jos nepanėšėjo į tas kampuotas raides ant geltonųjų lapelių.

Ji mąstė greitai. Bandė mąstyti greitai. Ar skambinusysis į duris norėjo jai perduoti pasą? Kaip jis įėjo į laiptinę, kad įmestų laišką į pašto dėžutę? Paskambino į kitą butą arba nusekė iš paskos atsirakinusiam duris, įkišo laišką į pašto dėžutę ir vėl išėjo? Ar jį atsiuntė Tomas?

Pamažu ji ėmė suvokti, kad turi pasą. Lara buvo sakiusi, kad kelionei namo jai reikia septynių tūkstančių kronų. Šitiek pinigų ji turėtų įstengti surinkti!

34

Gegužės trisdešimt pirmąją ji įsidėjo Laros žadintuvą į rankinę, kad nepavėluotų. Vyras buvo kaip ir pažįstamas. Jie buvo tikrai susitarę. Jis netgi pasakė, kad nėra pratęs pirkti merginų. Dėl to ir ji jautėsi ne tokia purvina. Visą kelią į viešbutį ji svarstė, kaip galėtų priversti jį sumokėti šiek tiek daugiau.

Pati sau sakė, jog tai darbas, ir greitai viskas pasibaigs. Ji važiuos namo! Liudvikas su Makaru neturi jokios teisės jos pasiimti. Tomas juk sumokėjo. Galbūt jie jau seniai ją pamiršo.

Kai ji nusipirko didelę juodą rankinę, beveik nebeliko pinigų. Bet pasijuto saugesnė. Rankinėje buvo vietos viskam, ką reikėjo pasiimti išeinant iš namų. Ji niekada nebuvo visiškai tikra, ar saugu grįžti į butą. Mėgino save įtikinti, kad skambinusysis yra tas pats, kuris atnešė pasą, bet visada pasiklausydavo prie durų prieš jas atrakindama. Tomas tikriausiai sėdėjo cypėje. O gal jį išleido? Ar tai buvo jis? Laikraščiuose, kurie jai pakliūdavo po ranka, ji nieko nerado. Kas, jei jis mėgino ją surasti? Jai tapo aišku, kad juo nepasitiki. Jis neturi jos dabar surasti. Ji važiuos namo!

Bare, be kliento, tebuvo du vyrai ir viena moteris. Jis vilkėjo kitą kostiumą, bet vis tiek buvo lengvai atpažįstamas. Jai įėjus, atsistojo. Tarytum laukė, kol ji susivoks. Jo veidas atrodė taip, lyg ilgai būtų buvęs saulėje. Galbūt kažkur, kur daugiau vasaros. Jis padavė jai ranką, lyg jie būtų buvę seni pažįstami, bet ne artimi, nes tada galbūt būtų ją apkabinęs.

– Malonu tave vėl pamatyti! – tyliai ir paskubomis ištarė vyras, lyg sienos būtų turėjusios akis ir ausis.

– Malonu ir tave vėl pamatyti, – atsakė ji ir padavė ranką, lyg jie vaidintų spektaklyje, ir tai, kas turi būti pasakyta bei padaryta, jau seniai nuspręsta kažkieno kito.

– Švarkelį?

Ji susisiautė, kad parodytų, jog nori jį pasilaikyti. Vyras atitraukė kėdę, ir ji atsisėdo ant paties krašto suglaudusi kelius.

– Ar nori su manimi papietauti? Žinau puikią vietą už miesto. – Jo akys irgi klausė.

Iš pradžių ji nesuprato. Ar jis norėjo vietoj pinigų duoti maisto? Bandydama aiškinti, kad jai reikia pinigų, visai susipainiojo. Pagaliau nurijo seiles, mėgindama įsivaizduoti, ką būtų dariusi Lara.

– Pinigai? Ir pietūs? – sukuždėjo ji vienu atsikvėpimu.

Jo saulėje įdegęs veidas vos pastebimai raustelėjo. Vyras pasilenkė prie Dortės ir lyg šyptelėjo, paskui labai tyliai sušnibždėjo:

– Taip! Atlyginimas ir maistas! Viskas kartu.

Du tūkstančiai kronų! Šią naktį ją pabudino pilvo maudulys. Sapnavo, jog suvalgė per daug mamos cepelinų su mėsa ir svogūnais.

– Eime? – tarė jis, pažvelgė į savo laikrodį ir atsistojo, lyg staiga būtų pastebėjęs, jog nebeturi laiko. Ji irgi atsistojo, bet nieko nesakė.

Ūmai apimtas neaiškaus siaubo, jis įsispoksojo į duris. Įėjo keletas žmonių.

– Susitikime lauke! – pasakė jis, pralenkė ją greitu žingsniu ir nusileido laiptais. Ji kiek pastovėjo prieš nusekdama iš paskos. Jis pasisveikino su vyru, įėjusiu pro duris. Kitas išskėtė rankas ir draugiškai patapšnojo jam per petį. Juokas buvo garsus ir pašėlęs. Dortės klientas sustojo ir klausėsi gestikuliuojančio vyro žodžių. Jie kalbėjosi taip greitai, jog Dortė nesuprato nė žodžio. Ji tiesiog žengė pro juos tiesiai į lauką, lyg būtų jo nepažinojusi. Bet tą pačią akimirką ji suvokė, ką nepažįstamasis pasakė:

– Ar pavalgysi su mumis?

Atsidūrusi lauke, ji ėjo per kiemą nusiteikusi vakarienei su sumuštiniu. Tuomet už nugaros išgirdo greitus žingsnius, ir jis prisigretino.

– Ačiū tau!

Ji neatsakė, nelabai žinojo, kas tokiu atveju sakoma. Lara, aišku, būtų pasakiusi ką nors žaisminga, bet Dortei nepakako norvegiškų žodžių.

– Važiuojam! Iš garažo paimsiu automobilį.

Iš pradžių ji nelabai suprato, tik žiūrėjo į jį.

– Mašina. Garaže, – pasakė jis ir mostelėjo ranka į žemę. – Ar palauksi? Čia?

Ji linktelėjo ir liko stovėti po pažastimi prisispaudusi naująją rankinę. Šiek tiek atstatė į priekį galvą, lyg būtų kur beeinanti, bet liko stovėti, tyrinėdama batų nosis ir cigaretės nuorūką perlaužtu filtru.

Jo automobilis buvo pilkas, didelis ir blizgantis. Viduje kvepėjo oda ir langų valikliu. Dortė sėdėjo ant gilios sėdynės pusiau gulomis. Ši mašina buvo gražesnė už Tomo.

– Prisisek diržą, – tyliai ištarė jis ir padėjo ranką jai ant kelio. Balsas buvo ramus, lyg automobilyje jis būtų jautęsis saugiau.

Dortė padarė, kaip jis liepė. Jai besisukant prisisegti diržo, sijonas gerokai nuslydo šlaunimi į viršų. Ji timptelėjo jį žemyn. Greitai turėtų pajusti sijono siūlėje pinigus. Dortė niekada nesėdėjo lėktuve, bet manė, kad jausmas skrendant turėtų būti kaip tik toks. Galbūt ji galėtų parskristi namo? Variklis suburzgė, ir jie pajudėjo.

– Oo! – ištarė ji ir užmerkė akis. Jis tyliai nusijuokė ir vėl uždėjo ranką. Šįkart ant vidinės šlaunies pusės. Mintis gauti daugiau pinigų nei sutarta neapleido. Ji prisivertė į vyrą pažvelgti, palenkti galvą ir nusišypsoti galvodama apie kelionių agentūrą, kurią rado.