Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Tas, kurį sutikome, mano kolega. Rytoj dalyvausime tame pačiame susitikime. Jis taip pat atvyko prieš dieną… Labai protingai pasielgei apsimesdama manęs nepažįstanti, – pasakė naujasis pažįstamas.

Dortė neatsakė, nors ir suprato, ką jis turi galvoje. Tik nusišypsojo.

– Pasakiau, kad esu susitaręs. Tai juk tiesa, – nusijuokė jis šiek tiek susidrovėjęs. Lyg būtų jai kažką patikėjęs arba jie turėtų bendrą paslaptį.

– Ar toli… ten, kur mes važiuojame?

– Ne, tuojau ten būsime.

Paskutiniai saulės spinduliai mėgino pasislėpti už beržo svyruoklio, kuris buvo ką tik išskleidęs lapus. Jis priminė milžinišką rausvą skėtį. Mašina staigiai suktelėjo, ir viskas dingo už namų eilės. Namuose tikra vasara, pamanė ji ir užmerkė akis. Tulpės jau seniai nužydėjusios. Vaismedžiai taip pat. Šiame mieste nesimatė nė vieno vaismedžio. Staiga Dortė užsimanė paklausti vyro tokių paprastų dalykų. Ji taip seniai šnekėjosi su Lara.

Dortė prisivalgė iki soties, nors lėkštėje dar gulėjo pusė gabalėlio mėsos. Jai reikėjo kaip nors jį pasiimti. Jei vyras išeitų į tualetą, ji galėtų nugvelbti medžiaginę servetėlę ir jį suvynioti. Šitaip sutaupytų maistpinigių. Gerai, kad turi didelę rankinę. Tarsi apsigyveno joje. Ten buvo buteliukas vandens, švarios kelnaitės, megztinis ir pėdkelnės. Lubrikantas, prezervatyvai. Dantų šepetėlis, kremas ir kosmetinė, kurią jai davė Lara. Ir visos kitos smulkmenos. Geltonų lapelių blokas. Tušinukas. Pasą ji įdėjo tarp pamušalo ir kartono, sutvirtinančio dugną. Taip, ji apsigyveno rankinėje. Pagalvojo, jog tarp jos ir rankinės toks pat ryšys kaip ir tarp vyro bei automobilio.

– Aš turiu šunį! Galima pasiimti? – staiga paklausė ji ir sugriebė lėkštę abiem rankomis, kai padavėjas norėjo ją nunešti. Jis mandagiai stabtelėjo ir akimirką susimąstė prieš pareikšdamas:

– Žinoma! Aš jums supakuosiu.

– Viską! – karštligiškai pasakė ji ir abejodama pastūmė nuo savęs lėkštę.

– Viską viską! – maloniai paantrino padavėjas.

– Mano dukterėčia mielai suvalgytų geriausią, kokį tik turite, desertą, – pasakė vyras ir nusišypsojo. – Aš pats išgersiu kavos.

– Turi šunį? – paklausė jis nustebęs dingus padavėjui.

– Ne, – prisipažino ji. – Bet alkana kiekvieną dieną.

Vyras spoksojo į ją, jo veidą ir vėl užliejo tas pats karštis, jis nuleido akis. Iškart po to pasilenkė prie jos, patapšnojo per ranką ir greitai permetė žvilgsniu restoraną.

– Mano vardas Ivaras. Manau, jog anksčiau to nesakiau? – sušnibždėjo jis.

– Ivaras! Ivaras iš tikrųjų? – pasiteiravo ji.

– Ivaras iš tikrųjų! – atsakė jis su vos pastebima šypsena.

Ji linktelėjo ir pakartojo jo vardą.

– O tu?

– Ana, – automatiškai ištarė ji.

– Ana iš tikrųjų? – paklausė jis šypsodamasis.

Ji sukryžiavo pirštus po staltiese, nusišypsojo ir linktelėjo.

Tą pačią akimirką pasirodė padavėjas, nešinas plastikine dėžute. Ji paėmė ir padėkojo. Dėžutė atrodė maloniai šilta ir pakankamai sunki. Dortė jau matė, kaip keptuvėje šildo mėsos gabalėlį ir juto bute beplintantį kvapą. Galbūt jo netgi užtektų pavalgyti dviem kartams, jei šiek tiek pataupytų? Mieliausiai būtų atidariusi dėžutę, kad patikrintų, ar padavėjas jos neapgavo, bet tai būtų pasirodę nemandagu. Ji atsargiai įsidėjo dėžutę į rankinės dugną, kad stovėtų tvirtai.

Jiems susiruošus eiti, padavėjas padėjo jai apsivilki džinsinį švarkelį ir tarė Ivarui:

– Jūsų dukterėčia tikrai labai graži!

– Ir aš taip manau, – pasakė Ivaras ir atrodė beveik išdidus.

– Kas yra „dukterėčia“? – paklausė jiems jau sėdint automobilyje.

– Ką? A! Dukterėčia – tai brolio arba sesers dukra. Ta, kuriai esi dėdė.

– Gulėti su ta, kuriai esi dėdė? – pasiteiravo ji.

– Geriau nereikia, tada sulauksi bėdos, – pasakė Ivaras ir įsuko į kelią.

– Kodėl tu tai sakyti?

– Nežinau. Matyt, esu bailys.

– Bailys?

– Taip. Neišdrįsau… Nenorėjau, kad jie pamanytų, jog tvirkinu vaikus.

– Tvirkini vaikus?

– Tykau mažų mergaičių, su kuriomis miegu, – sumurmėjo jis.

– Atsiprašau! – ištarė ji.

– Tai ne tu turi atsiprašinėti, o aš! – pasakė jis. Tai privertė Dortę sunerimti. Ir kai jis daugiau nieko nebesakė, ji ėmė manyti, jog vyras galbūt apsigalvojo ir išlaipins ją, kai atvažiuos prie viešbučio. Bet netrukus jis paklausė: – Gal galime važiuoti pas tave namo? Šį vakarą viešbutyje tiek daug pažįstamų.

– Ne, ačiū, – mandagiai atsakė ji.

– Aš taip šito laukiau, – ištarė jis kone nuolankiai. – Bet pinigus gausi.

– Už nieką?

– Žodis yra žodis.

– Kas žodis?

– Aš pažadėjau. Tau reikia pinigų.

– Tu turtingas? – išsprūdo jai.

– Aš gyvenu gerai, – pripažino jis.

– Tau pasisekė!

– Aš liejau dėl to prakaitą beveik trisdešimt metų, – atrėmė jis kiek paniuręs.

– Prakaitą?

– Sunkiai dirbau!

Variklis ūžė, pašnekesys nutrūko.

– Atleisk! – po valandėlės ištarė ji. – Mes galime atlikti tai… mašinoje? Tu nori?

– Ar žinai, kur galėtume pasistatyti mašiną?

– Pasistatyti mašiną? Ne.

Galiausiai jai kažkaip jo pagailo. Jis buvo malonus, norėjo jai duoti du tūkstančius kronų už nieką, nes žodis yra žodis. Matyt, jis geresnis žmogus už ją.

– Tu duoti man raktą ir numerį? Aš eiti į viešbutį. Tu pastatyti mašiną. Aš būsiu ten, kai tu ateiti.

– Ar tu to nori? – viltingai paklausė jis.

– Taip! – tvirtai atsakė ji.

Jis gulėjo prigludęs prie jos puse kūno bei nusukęs veidą. Kambaryje tvyrojo prietema, nors užuolaidos ant grindų košė vakaro šviesą. Kažkas garsiai pasileido televizorių. Jo širdis beldėsi jai į šonkaulius, lyg būtų norėjusi patekti į vidų. Nuo jo dvelkė nerimu, šviežiu prakaitu ir skutimosi losjonu.

– Neįmanoma visko valdyti, – ištarė jis išleisdamas garsą, kuris turėjo būti juokas, ir sugniaužė jos ranką ant savo daikto. Jos sauja prisipildė, didelė dalis netilpo. Oda priminė kaimynų kūdikio, kurį ji kartais saugodavo, rankytę.

– Atleisk! – neaiškiai suvapėjo jis ir liko gulėti prie jos prisispaudęs. Turbūt jis nesupyktų, jei ji dabar išsilaisvintų. Bet nebuvo jokio reikalo. Pamažu jis ėmė negrabiai glostyti jai nugarą ir sėdmenis.

– Gal nori ko nors atsigerti?

– Taip, ačiū! – atsakė ji įsikniaubusi jam į krūtinę. Tai buvo tas pats, kas kalbėti įsikniaubus į kailį. Vyrui atsistojus ir įjungus prie lovos šviesą, ji greitai užsitraukė antklodę. Jis atidarė langą, ir į kambarį plūstelėjo sūrus oras, visai kaip aną kartą.

Tie, kurie buvo itin garsiai atsisukę televizorių, jį išjungė. Stojo tyla. Atsukęs nugarą jis užsimovė trumpikes. Gilus plyšys ir plaukai virš juosmens sudarė savotišką kraštovaizdį, kuris akimirksniu pasikeitė jam atsistojus. Vyras kurį laiką brazdinosi prie mažyčio šaldytuvo, kol prietemoje įpylė sulčių ir alaus. Padavė Dortei lyg būtų buvęs tarnas, nežiūrėdamas į ją.

– Šiandien tikrai ne mano diena, – ištarė balsu žmogaus, kuris neįvykdė savo susitarimo dalies.

Ji nežinojo, ką turėtų atsakyti. Pinigai jau gulėjo rankinėje. Kažkas pražingsniavo koridoriumi. Juokas ir stiklo barškėjimas. Paskui stojo mirtina tyla, tarsi sienos būtų draudusios jiems net kvėpuoti. Dortė šiek tiek atsigėrė ir sujudėjo siekdama savo drabužių.