Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Dabar ji užsimanė pieno, nors jautėsi nekaip. Ištarė žodį „pienas“. Jis nuskambėjo lyg bedantės senės aimana. Bet Sveinungas suprato, iš didelio šaldytuvo išėmė pieno pakelį ir tėškė ant stalo vidurio. Dortė spėjo pamatyti, kad baltas apšviestas pilvas prikimštas paties įvairiausio maisto. Ji išgėrė vieną stiklinę ir pamėgino suvalgyti kepsnį, sekdama pavienius pilvo dieglius. Atrodė, jog viduje tūno graužikas, verčiantis ją valgyti daugiau ir kertantis per žarnas, kai sulėtina tempą.

Sveinungas ir Artūras pasikeisdami gėrė alų ir vaikščiojo į tualetą. Kai baigėsi alus, Artūras susierzino. Sveinungas nuėjo kažkur atnešti butelio degtinės.

– Tėtušis puls į isteriją, nes šita brangi! – abejingai paaiškino jis. Kamštis nuslydo trumpai suinkšdamas. Kai jis norėjo įpilti ir Dortei, ji atsisakė.

– Tu gersi tik pieną? – pratrūko juoku Artūras.

– Taip, pieną! – atsakė ji.

Sveinungas iš nuostabos pliaukštelėjo ranka į stalą, tokio juokingo atsakymo dar nebuvo girdėjęs. Dortė kilstelėjo lūpų kampučius ir apsimetė, lyg nieko nebūtų įvykę. Bet vyrukas nepasidavė, prikišo taurelę jai prie veido ir liepė išgerti.

– Velniop ją! – pareiškė Artūras.

– Besimaivančios merginos – tikras šūdas! – Sveinungas suėmė ją už smakro ir privertė prasižioti, smarkiai atsirūgdamas.

Apvirškintos mėsos ir alaus dvokas pateko tiesiai į vidų kartu su stipriu, karčiu gėrimu. Dortės veidas persikreipė. Ji užsikosėjo, bet nurijo tikėdamasi, kad vyrukas atsisės ir ją pamirš. Tuomet ji pasakys, kad jai reikia į tualetą. Kai pereis didįjį vestibiulį, galės ištrūkti laukan. Kuo toliau. Lara būtų nusijuokusi, kokia ji kvaila, kad nusižiūrėjo tokius vaikinus. Dortę taip pykino, jog ji negalėjo nė pagalvoti apie likučių nešimąsi namo. Atrodė, jog jau niekada nebejus alkio. Bet vaikinai neatlyžo – ji turėjo su jais susidaužti ir gerti. Dortė bandė apsimesti, bet Sveinungas tai pastebėjo.

– Argi tu čia geri? Pilk vidun! – sušuko jis apsvaigęs ir patikrino, ar ji tikrai nurijo.

– Palik ją ramybėje! Ji prie šito nepratus. – Artūras kumštelėjo bičiuliui į petį.

Staiga šleikštulys pakilo iki pat burnos, Dortė bandė atsistoti, bet Sveinungas ją sučiupo ir pasisodino ant kelių. Jos skrandyje maistas grūmėsi su karčiuoju gėrimu. Pagaliau Sveinungui nusibodo ją laikyti, tad nustūmė tarsi maišą atgal ant kėdės. Ji bergždžiai galynėjosi su šleikštuliu, kartkartėmis pasilenkdama į priekį ir išsitiesdama.

– Mūsų mergina sėdi ir knapsi. – Sveinungas dilbiu užkliudė savo riebaluotą lėkštę ir ši šoktelėjo tolyn. Apgraužtas kaulas nukrito ant stalo, palikdamas aiškius pėdsakus. Po akimirkos jis vienu trūktelėjimu kėdę su Dorte prisitraukė prie savęs.

– Susijaudinai, ar ne? – pro nosį sumurmėjo jis ir nusijuokė.

– Neišsigalvok! – atšovė Artūras. – Mergina girta.

– Girta? Nuo ko gi? Litro pieno ir dviejų lašų degtinės?

Artūras kreipėsi tiesiai į ją, pasakydamas keletą sakinių, kurių ji nesuprato. Pabaigą jis pakartojo.

– Po galais, per keletą valandų neištarei nė žodžio! Iš kur tu?

– Iš Rusijos, – atsakė Dortė ir iškart pasigailėjo, nors neatrodė, kad tai ką nors keistų.

– Ką čia veiki? Atvažiavai į svečius, ar kaip? – paklausė Sveinungas, kurio akys kone pasislėpė akiduobėse.

Dortė linktelėjo.

– Užsidirbti pinigų? – beveik draugiškai pasiteiravo Artūras.

– Užsidirbti pinigų? – sutrikęs pakartojo Sveinungas ir įsispoksojo į ją, lyg tik dabar būtų ją išvydęs.

– Atspėjau tai iškart tave pamatęs! – pareiškė Artūras.

Dortė neatsakė, tik nuleido akis ir įsitvėrė kėdės. Stojo tyla, tik grojo radijas, kuris visą laiką buvo įjungtas kažkur name. Kaip tik dabar skambėjo popmuzika – retkarčiais pertraukiama vyriško balso, kuris sušukdavo kažką nesuprantama.

Dortė atsistojo.

– Tualetas?

– Laiptais į viršų arba pirmos durys iš kairės, – pro nosį susakė Sveinungas, lyg šimtus kartų būtų kartojęs tą pačią seną giesmelę. Jo akys jau nebe taip giliai smygsojo akiduobėse. – Tai šūdas! – Dortė išgirdo jį sakant būdama prieškambaryje.

Ji užlipo laiptais ir valandėlę pasėdėjo užsirakinusi duris. Dabar, kai galėjo, vis tiek neišėjo išsivemti. Tai, jog Artūras pasakė atspėjęs, kodėl ji čia, padėties netaisė. Ji turėjo ištrūkti nepastebėta. Iš tikrųjų beliko bėgti. Dortė net nebuvo tikra, jog jie mėgins jai sukliudyti. Kai ji išėjo iš tualeto, prie durų laukė plačiai išsiviepęs Sveinungas. Ji suvokė, jog niekas neatrodo tokie žiaurūs kaip gražūs žmonės.

– Kiek imi?

– Tūkstantį penkis šimtus, – atsakė, aiškiai pabrėždama kiekvieną skiemenį.

– Nekvailiok! Du šimtai? Mes juk draugai.

Dortė papurtė galvą ir pabandė pro jį praeiti. Artūras stovėjo laiptų apačioje ir juos stebėjo.

– Ne! – ištarė ji ir ėmė lipti žemyn.

– Penki šimtai nuo kiekvieno! – derėjosi Sveinungas.

– Tūkstantis penki šimtai, – gailiai išlemeno ji.

Vyrukai artėjo prie jos iš abiejų pusių. Galiausiai ji stovėjo jų suspausta ir prisiglaudusi rankinę. Nuo laiptų vidurio iki laukujų durų buvo tolimas kelias.

– Paimkime ją abu! Vienu metu! – Sveinungo balsas aidėjo iš visų sienų.

– Ne, dink iš čia! Noriu ją turėti pats vienas, – juokėsi Artūras, tampydamas Laros megztinį. Dortė bandė išsilaisvinti, bet jie buvo dviese. Glitūs ir kieti lyg akmeninės sienos.

– Pinigai… Dabar! – suinkštė ji griaudint jų juokui.

Vyrukai nusitempė ją į kambarį su didžiule lova ir įjungė šviesą. Jiems plėšiant nuo jos drabužius, nuo trijų baltų porceliano varpelių palubėje nusileido gėda. Galiausiai ji gulėjo nuoga svetimoje lovoje. Sveinungas užsitraukė jos kelnaites sau ant rankos, o rankinė gulėjo numesta prie pat durų. Dortė bandė galvoti. Ką darytų Lara?

– Tūkstantis penki šimtai! – verkė ji.

– Velnias! Vulgari pasileidėlė! – Sveinungas ištraukė iš po jos vieną ranką, kad galėtų įbrukti jai tarp kojų. – Kekšė! – patenkintas atsiduso jis ir sugrūdo į ją pirštus. Dortė suklykė, mėgindama prisitraukti kelius prie smakro ir apsisaugoti.

– Ne taip žiauriai! Ramiau, kuily tu! – sušnopavo Artūras. – Ar nematai, kad ji bliauna?

– Po galais, juk atėjai čia parsiduoti! Gavai pavalgyti ir išgerti! – šaukė Sveinungas ir atsisegė praskiepą. – Nežinojau, kad tu kekšė, kai kviečiausi į plotą, bet dabar tu čia! – juokėsi jis ir šnarpštė ją grabaliodamas.

– Ramiau! – riktelėjo Artūras.

– Neknisk proto! Aš tuoj…

– Prezervatyvas! – kimiai suklykė ji, nesulaukdama iš jų jokio ženklo, kad jie žino, kas tai yra.

Paskui buvo jau vėlu. Sveinungas išsilaisvino iš kelnių ir įėjo į ją keliais stipriais, staigiais stūmiais. Jis laikė sugniaužęs jos krūtį, kartu atsiremdamas į ją, lyg ji būtų gimnastikos kilimėlis. Bet vyrukas nebuvo visiškai patenkintas, nes staiga stipriai suėmė abi jos šlaunis ir išskėtė jas dvigubai. Smaigstė iš visų jėgų, kol Dortė ėmė klykti iš skausmo ir pajuto skrandį, šoktelėjusį iki pat gerklės.

Už jo pečių lyg šalta saulė kabėjo Artūro veidas. Kartkartėmis jis iškišdavo liežuvio galiuką pro lūpų kamputį ir nutaisydavo nustebusią grimasą, lyg anksčiau nebūtų patikėjęs, kad bičiulis susitvarkys. Netrukus jis susikryžiavo ant krūtinės rankas ir plačiai išžergė kojas.

Dortė spoksojo jam tiesiai į akis. Badė akimis lyg ietimis. Tai buvo vienintelis ginklas, kurį ji turėjo.