Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Vienu metu sugrįžo visi garsai ir vaizdai. Kažkas sėdėjo visuose krėsluose. Daug daugiau, nei ji žinojo. Atrodė, kad žarnos prisispaudė prie gerklės. Ji sukando dantis. Pagaliau pasigirdo dejonės, kurios jai sakė, kad greitai viskas baigsis.

– Vemti… – pavyko jai iškošti pro sukąstus dantis. Kada ji išmoko šiuos žodžius?

Sveinungas nieko negirdėjo. Tik tada, kai ji atmetė galvą į šoną, kad nepataikytų jam tiesiai į veidą, jo kūnas šoktelėjo į orą. Po akimirkos jis stovėjo ant grindų su lašančiu daiktu. Nuaidėjo Artūro juokas. Porcelianiniai palubės varpeliai susiliejo į švytinčią trejybę. Ji pasilenkė virš lovos krašto ir išsivėmė. Akimirksniu pasklido dvokas – sėklos ir vėmalų.

– Po perkūnais! – Sveinungas buvo aiškiai šokiruotas.

Dortė klūpojo pasilenkusi virš klozeto. Už durų vyrukai vaidijosi. Mintis, kad jis nenaudojo prezervatyvo, kankino labiau nei pykinimas. Jie gulėjo nepanaudoti rankinėje. Nebeprisiminė, kada baigėsi tabletės.

– Ji išvalys, ką pridirbo! – už durų suriaumojo Sveinungas.

– Nusiramink! Aš pasiimsiu ją su savimi. Nematei, kad jai bloga? Negali šitaip ant jos pulti, nors ji ir kekšė.

– Kas, po galais, viską išvalys?

– Teks tau pačiam. Arba pasisamdyk ką nors! Juk turi tam pinigų.

– Tu tiesiog niršti, nes negavai jos pirmas.

– Nebūk kvailas!

– Beveik pamaniau, kad ir tu užsiimi tuo bizniu. Iš kur kitaip gautum kaifo?

– Užsičiaupk, kitaip gausi į snukį! Su visu tuo jau baigta! Girdi! Baigta! Tuo tarpu tu ištvirkauji savo tėvų namuose! Ką? Elgiesi su moterimis kaip su gyvuliais!

Dortė nežinojo, ar jos padėtis pablogėjo, ar jai tik geriau, kad jie pykstasi. Balsai šiek tiek nutolo, nors juodu ir šaukė. Ypač Sveinungas. Prieš apsirengdama ji drėgnu rankšluosčiu nusišluostė tarpkojį ir pilvą. Išsivalė dantis. Didžioji rankinė buvo jos draugė. Veidas veidrodyje jai nepriklausė. Ji turėjo ištrūkti. Kuo toliau! Pinigai buvo prarasti, o maistas išvemtas, bet ji žinojo, kuriuo keliu eiti, kad rastų Laros butą. Ji buvo beveik pasiekusi duris, kai Artūras ją pavijo ir pačiupo už riešo.

– Palauk! Sveinungas nori sumokėti penkis šimtus prieš mums išeinant.

– Nė velnio, nemokėsiu! – sušuko Sveinungas.

– Mokėsi! Kitaip sumalsiu tave į miltus! – sušnypštė Artūras. – Tai buvo išprievartavimas! – pridėjo jis ir grėsmingai žengė prie Sveinungo, už rankos tempdamasis Dortę.

– Ji apsivėmė prieš man baigiant! – pasiskundė Sveinungas.

– O kas kaltas, kad tu toks krušlys? Mes?

– Kalbi lyg būtum jos suteneris! Aš bankrutavęs! – sucypė Sveinungas ir pliaukštelėjo per savo užpakalinę kelnių kišenę.

– Tu skolingas penkis šimtus! Aš pats pasirūpinsiu, kad sumokėtum! Kitaip niekada nebegausi iš manęs kaifo! Girdi?! – Dabar Artūras atrodė grėsmingai. Priėjo taip arti, jog dėl seilių pliūpsnių Sveinungas ėmė markstytis lyg višta po lempa. Nenoromis jis ištraukė penkis šimtus kronų. Artūras sučiupo banknotą ore, šitas reikalas jam buvo aiškiai įgrisęs.

– Eikš! – ištarė jis ir išsitempė Dortę.

Jie išsvirduliavo laukan. Sodai buvo geltonai žali, palengva ėmė čirškėti paukščiai. Naktis ėjo į pabaigą. Dortė troško atsidurti viena Laros bute. Bet Artūras turėjo kitų planų.

– Išgelbėjau tave nuo Sveinungo, už tai galėtum man gražiai atsidėkoti su manim permiegojusi, – pareiškė jis. Nors ir nesuprato visų žodžių, prasmę Dortė suvokė. Bet jo balsas nebebuvo toks atkaklus.

– Man reikia pinigų! Maistui, – beveik griežtai ištarė ji.

– Gerai, gausi du šimtus maistui ir palydėsiu tave namo – geraširdiškai pasakė vyrukas.

– Ne namo, – tvirtai pareiškė ji.

– Kurgi, po galais, tu tai darai?

– Ne namie, – išsisuko ji.

– Meluoji!

Ji neatsakė, tik papurtė galvą.

– Gerai, eisime pas mane! – nusprendė jis ir pasuko kita kryptimi.

Kelias buvo tolimas, o Dortė jautėsi apgailėtinai. Galiausiai jis įėjo į nedidelį suklypusį namą, kurio prieangio langas buvo užkaltas kartonu. Dėmėtos užuolaidos buvo pusiau užtrauktos. Laiptinėje atsidavė virtais kopūstais ir neskalbtais drabužiais. Jie užlipo girgždančiais laiptais ir įžengė į ankštą kambarėlį su siaura lova, naktiniu staleliu ir kėde.

Tą pačią akimirką, neištaręs nė žodžio, Artūras ėmė plėšti nuo jos drabužius.

– Pinigai? – paklausė ji ir susisiautė virš krūtinės švarkelį. – Penki šimtai iš Sveinungo, – ištarė ji Laros balsu.

– Nė velnio! – sušuko jis ir įsikibo į ją.

– Vemti! – pagrasino ji ir susikaupusi išsižiojo.

Jis pakėlė ranką, lyg būtų pasirengęs trenkti, bet ji greitai išsisuko tarsi katė. Vyrukas pasivijo ją prie durų.

– Būk gera! Neišeik! – paprašė jis kimiu berniuko balsu.

Ji liovėsi vaidinusi ryžtingąją Larą ir liko stovėti, kol jis sugraibė penkis šimtus kronų. Jos ranka jau buvo ištiesta. Pinigų savininkas pasikeitė taip greitai, jog Artūras net nespėjo susičiaupti. Ji pajuto delne šiltą popierių, ir kai jis nusisuko, įsibruko pinigus į sijono siūlę. Paskui nusivilko švarkelį ir nusimovė pėdkelnes. Kelnaitės liko pas Sveinungą. Jis pasigyrė, kad stalčiuje jų turi beveik keturis šimtus.

Kažkas praėjo pro duris su veltinėmis šlepetėmis. Akimirką buvo tylu, paskui pasigirdo gergždžiantis balsas:

– Pone Ekliovai! Ar galite paskolinti gražuolę?

– Ne, ji drovi! – subambėjo Artūras nuo lovos.

Po gilaus ir nuoširdaus krenkštelėjimo vėl pasigirdo šlepsėjimas, lyg grindimis kas būtų vilkęs lavoną.

– Kas čia?

– Seniokas, kuriam priklauso namas. – Artūras pamėgino apglėbti ją viena ranka, bet nepataikė, jo pirštai atsimušė jai į šonkaulius. Tuomet sumurmėjo kažką silpnu balsu. Vieną žodį ji suprato – „vienas“.

Jis pirmas atsigulė ant nugaros ir nusimovė kelnes. Dortė suėmė jo daiktą ir ėmė tampyti kiek galėdama draugiškiau po visko, kas įvyko. Tai buvo tas pats judesys, kurį ji atlikdavo namuose valydama laiptinės turėklų strypelius. Tai būdavo jos darbas. Ji visada laikydavo laukujes duris praviras, kad pajustų, kaip muilo kvapas susimaišo su šviežiu oru. Bet čia ji į save traukė purvo, pelėsių, prakaituotos odos dvoką ir žodį „vienas“, atlikdama judesį su zomšiniu skudurėliu.

Kelias namo pasirodė ilgas. Nebuvo nė kalbos apie ėjimą paupiu. Abu kulnai buvo nutrinti. Laikrodininko lange laikrodis rodė pusę devynių. Tuo pačiu metu iš namų ėmė plūsti žmonės. Daugelio veidai buvo pavargę, o žvilgsniai kažkur klaidžiojo. Kai kurie pralėkdami pro šalį skleidė ką tik po dušu nupraustos odos kvapą. Vienas kitas atrodė beveik laimingas, lyg būtų džiaugęsis ištrūkęs į platųjį pasaulį.

Dortė liovėsi žvalgiusis per petį nerimaudama, jog Artūras ją seka, kad sužinotų, kur ji gyvena. Bet jie sutarė susitikti kitą dieną penktą valandą prie didžiosios bažnyčios. Jis tvirtino, kad prieš vėl išvažiuodamas į Oslą galėtų parūpinti jai keletą klientų. Bet dabar ji nenorėjo apie tai galvoti.

Prie pat namų nusipirko maisto – pieno, kvepiančios šviežios duonos, sviesto, sūrio, kumpio ir kiaušinių. Įėjusi į butą, pasijuto beveik turtinga ir neturinti rūpesčių. Nusimetė drabužius ir palindo po dušu. Tiesiog leido vandeniui tekėti, kruopščiai trindamasi muilu. Ji mėgino negalvoti apie tai, kas nutiko. Įsivaizdavo, kaip pėdkelnes ir geltonąjį Laros megztinį įdės į plastikinę vonelę, duše užpils vandeniu ir leis Laros stebuklingiesiems skalbimo milteliams ištraukti visą purvą, kol ji tepsis odos kremu. Tuomet ji iki galo atsuks vandens čiaupą ir švariai išskalaus drabužius prie jų nė neprisiliesdama, kol vanduo taps skaidrus. Paskui apsivilks frotinį chalatą ir atsipjaus Nikolajumi kvepiančios duonos. Bet kai besišluostydama prisiminė mamos cepelinus, vis dėlto pravirko.