Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Turite man padėti! Išimti tai lauk! – pasakė Dortė vos atsisėdusi, nenuleisdama nuo jos akių.

– Per vėlu, – rimtai ištarė moteris baltu chalatu, lyg kalbėtų apie keletą tūkstantmečių.

– Tai kainuoti? – Dortei pritrūko oro.

– Ne dėl to. Bet praėjo daugiau nei dvylika savaičių! – atsakė ji taip švelniai, jog Dortė suprato, kad pinigai čia niekuo dėti.

– Tu pažinoti ką nors kitą? Padėti? Prašau! – pasakė Dortė atkakliu Veros balsu.

– Ne! Negalima, – ramiai, bet lygiai taip pat atkakliai atsakė baltoji. – Bet galime apie šį reikalą pašnekėti. Ar turi kur gyventi? O vaiko tėvas, kur jis? – Jos balsas priminė didžiulės musės zyzimą. Dortė išsitraukė iš kišenės dviejų šimtų kronų banknotą ir pastūmė jį per stalą, bandydama akimis užhipnotizuoti gydytoją.

– Mokama kitur. Bet eisiu su tavimi, taigi tau nereikės, – pasakė baltoji ir pastūmė pinigus atgal.

– Norite daugiau? – išpilta prakaito paklausė Dortė, jausdama, kad ją siaubia silpnumas ir šleikštulys.

Moteris papurtė galvą ir ištiesė per stalą ranką, lyg norėdama ją patapšnoti.

– Tu juk supranti, kad esu priversta tave užregistruoti, net jei ir nenori nurodyti tėvo vardo – arba savo pačios?

– Užregistruoti? Policija? – sušvokštė Dortė, o tuo tarpu kojų raumenys jau ruošėsi bėgti.

– Ne, žurnale. Tu nepadarei nieko blogo. Lauktis vaiko ne nusikaltimas! Supranti, ką sakau? – paklausė baltoji ir šyptelėjo.

– Žurnale? – Dortė nenoriai įsikišo banknotą į kišenę.

– Taip jau yra! – Gydytoja susimąstė žaisdama tušinuku, kurį rado ant stalo. – Ar tu čia nelegaliai?

– Ne! Turistė.

– Nuo to laiko, kai pastarąjį kartą čia buvai, praėjo daugiau nei trys mėnesiai? Tu ne tik nėščia, bet turi ir kitų problemų? Tiesa?

Dortė neatsakė. Ant rašomojo stalo stovėjo miniatiūrinis medelis. Ant šakos su keliais lapais kabojo susiraukšlėjęs apelsinas. Kiti lapai buvo išsibarstę aplink vazoną.

– Galiu paskambinti kai kam, kas tavimi pasirūpins, – draugiškai pasakė gydytoja. Pernelyg draugiškai.

– Ačiū! – atšovė Dortė ir atsistojo greičiau, negu pati tai suvokė. Toji taip pat atsistojo.

– Palauk truputį! Mes čia, kad padėtume!

Dortė puolė pro duris baltajai lipant ant kulnų. Dortė girdėjo, kaip ji kažką sako moteriai už priimamojo stalo, ir nerdama lauk ant sprando juto jų abiejų akis. Vis dar jautė jų akis ir skubėdama gatve. Žmonės atsitrenkdavo į ją arba pereidavo per ją kiaurai, to nepastebėdami. Būrelis besijuokiančių jaunų merginų plonais drabužiais. Jų bambas dengė tik ankšti marškinėliai ir švarkeliai. Trumpi sijonai ir lyg akvariumo žuvyčių prasižiojusios burnos. Vėjyje besiplaikstantys plaukai. Jos amžiaus. Jos juokėsi ir juokėsi, ir juokėsi…

39

Kvapai buvo tarsi apnuoginti. Ypač jeigu Dortė ramiai sėdėdavo ant suoliuko, kurį netyčia aptikdavo. Jai nerūpėjo, kur atsidūrė, kad tik gautų atsikvėpti. Visas miestas – namai, mašinos, medžiai ir dangus – regėjos iš mėlyno stiklo. Žvilgsnis negalėjo pagauti. Po kiek laiko viršum miesto išlinko siauras mėnulio pjautuvas.

Nebesitikėdama užmegzti pokalbio prie viešbučio, ji patraukė į netoliese esančią automobilių stovėjimo aikštelę. Jeigu vyras – gražiai apsivilkęs ir nesenas – prabangiame, išblizgintame automobilyje nuleidžia langą bei paklausia, ar ji norinti pasivažinėti, Lara tai būtų pavadinusi „nežmoniška sėkme“.

Prieš įsėsdama Dortė ištarė „tūkstantis penki šimtai“ tikėdamasi, jog tai nors kiek priminė Laros balsą. Vyras tik linktelėjo ir pajudėjo iš vietos nieko neklausinėdamas. Ji užsimerkė ir pagalvojo, kaip rudaodžio vyro parduotuvėje nusipirks pieno. Paskui. Galbūt jis galėtų ją išleisti kur nors netoliese, kad nereikėtų taip toli eiti. Kai Dortė vėl atmerkė akis, automobilis buvo sustojęs prie upės, gerai pasislėpęs tarp medžių. Kažką sumurmėjo, jog galėtų atlošti sėdynę į gulimąją padėtį, bet tuomet ji turėtų trumpam išlipti. Dortė pasiėmė rankinę ir padarė kaip liepta. Turbūt išlepo taip patogiai sėdėdama, nes atsistojusi susierzino.

Atsisukusi pamatė, jog vanduo turi milijonus draugiškų akių. Viena prie kitos. Visa žvaigždžių jūra. Ji žengė kelis žingsnius ir slystelėjo ant šlapių lapų. Atgavusi pusiausvyrą, pajuto neapsakomą lengvumą, lyg viskas būtų baigta. Lyg darbas būtų atliktas, ir jai nebereikėtų ieškotis naujo. Lyg nebereikėtų vogti neprižiūrimų maisto produktų. Lyg laiško iš Laros laukimas buvo kažkas, ką ji tik įsivaizdavo. Arba geltonieji lapeliai. Lyg kiekvienas apsišvietęs žmogus žinotų, jog Anai Kareninai ten, kur ji yra, pasas nereikalingas – jai nereikia taupyti pinigų, kad parsigautų namo. Viskas sumokėta!

Pagaliau! Ji žengė keletą žingsnių neaiškiai girdėdama, kaip vyras tvarko sėdynes. Kojos nešė ją į priekį be jokių pastangų. Virš tamsaus vandens kabojo vabzdžių debesis. Mėnulio pjautuvas plaukė mirguliuojančiu paviršiumi lyg gelbėjimosi ratas. Vienoje vietoje virš kelmo švytėjo graži žalia šviesa. Tarytum sunkėsi per tinklą.

Nusileidus prie kranto, viskas atrodė taip natūralu. Beveik gera – lyg ji būtų parėjusi iš egzamino žinodama, jog visiškai nesvarbu, kaip pasisekė, nes jai užtikrinta vieta mokykloje. Dortė nesuprato, kodėl visą laiką tampėsi su savimi šitą sunkią rankinę. Visada. Paleido ją ant žemės ir eidama išskėtė į šalis rankas.

Blauzdas apsėmęs vanduo buvo ledinis, bet tai netrukdė. Daug sunkiau buvo nusigramzdinti. Atsiduoti. Nesikapanoti ir neplaukti. Tiesiog būti paprastu daiktu, ramiai plaukiančiu pasroviui. Šaltis dingo. Iš po kojų išslydo dugnas.

Ji turėjo surasti tėčiui masalo. Daugiašerių kirmėlių, kurios gyvena smėlingame dugne. Jos apsilipina spygliais ir šapeliais, kad pasislėptų. Ji turėjo įbristi į upę ir gelmėje kojų pirštais pajusti šiuos šiaudinius vamzdelius. Lydekos dėl jų tiesiog pamišusios.

Tėtis sėdėjo ant savo kėdės ir šveitė surūdijusius kabliukus. Jis atrodė pavargęs, todėl ji nenorėjo jo trukdyti. Vanduo buvo apsėmęs jo blauzdas, bet tėtis nekreipė į tai dėmesio. Aplink jį nugarėlėmis į viršų plūduriavo knygos, viršeliai išsiskleidė lyg sparnai. Keletas tikrai vertingų senų knygų buvo beyrančios. Plūduriavo ir iliustruota knyga apie Europos istoriją! Odinė nugarėlė buvo dėmėta, viršelis nudriskęs. O štai ten suposi knyga, kuri gulėjo ant jo naktinio stalelio paskutinį rytą – ant viršelio blizgėjo Czestaw .

– Tėveli, nejau negelbėsi knygų? – sušuko ji. Jis neatsakė.

– Neištrauksi tos, kurios dar nespėjai perskaityti? – nusiminusi šaukė ji, bet tėtis sėdėjo kaip ir anksčiau nekreipdamas į ją dėmesio.

Pasilenkęs prie jos stovėjo vyras šlapiomis kelnėmis. Jis purtė ją, matyt, norėdamas pravimdyti. Ji porą kartų paklusniai sužiaukčiojo. Kažkas kaleno dantimis. Ne, jie buvo dviese. Vyras pargriuvo viržiuose. Atsistojo ir žengė kelis žingsnius nežiūrėdamas, kur eina. Sunkiai alsavo ir spoksojo į ją. Pasilenkė prie jos ir pasakė kažką, ko ji nesuprato. Timptelėjo mėgindamas ją pasodinti. Turbūt norėjo pasiimti ją su savimi.

Jai nepavyko. Kažkur šalia susitvenkė riksmas. Dortė nežinojo, iš kur jis kilo ar kur nusklis. Jis perrėžė orą lyg nesustabdoma sirena. Ji girdėjo, kaip vyras prašo jos liautis. Juto, kaip nestipriai plekšnoja jai per skruostą, žadėdamas nieko jai nedaryti. Girdėjo jį sakant, kad surado rankinę. Dortė girdėjo jį per riksmą, kurio nebuvo galima sustabdyti.