Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Šį kartą Dortė pasiklausė prie durų. Prikišusi ausį girdėjo fontanėlį. Šiaip visur tvyrojo tyla. Ji įkvėpė, šiek tiek palaukė ir paskambino į duris. Keistas, kimus senojo skambučio čirškesys privertė ją krūptelėti, bet nieko neįvyko. Po trečio skambučio šalia fontano ji išgirdo kitą silpną garsą. Kažkas iš vidaus ištraukė raktą. Dortė kurį laiką delsė, paskui įkišo savo raktą ir pasuko.

Po akimirkos ji buvo įtraukta už pakarpos į prieškambarį.

41

– Kodėl nedavei jokio ženklo, kad tai tu? – sušnypštė balsas, ir ją apsivijo dvi rankos.

– Negalėjau žinoti, kas čia yra, – išspaudė Dortė ir įsikniaubė į minkštą Laros kūną.

– Kur tu buvai? Atrodai nekaip! – Lara atitraukė ją nuo savęs įtariai tirdama. Ji pastebėjo plaštaką su kruvinuoju pleistru ir suspigo: – Po perkūnais, tu juk nesibadai! Ir dar į tą vietą! Kvailelė!

Kambarys ėmė suktis. Dortę įsiurbė tolimas, vibruojantis garsas. Tuomet ji išsitiesė kaip ilga. Laros lūpos buvo du ryškūs lėtai virš jos judantys rožės žiedlapiai.

„Ir jie davė Jam atsigerti.“ Mamos balsas buvo nuolankus, bet skaidrus kaip krištolas. Biblijoje nuolatos kas nors gaudavo atsigerti. Laros rankos laikė grublėtą stiklinę tiksliai matuodamos, kokiu kampu ją palenkti, kad Dortė spėtų nuryti. Ji gulėjo padėjusi galvą Larai ant kelių ir žvelgė į jos juodai lakuotus kojų nagus. Jie panėšėjo į aptrintas vyšnias. Dortė rijo ir rijo.

Netrukus pavyko atsistoti ir persikelti ant sofos. Lara nutraukė nuo jos batus ir švarkelį.

– Kas čia per apsirengimas! – pratrūko ji. – Šitie marškiniai! Tu buvai ligoninėje! Ką, po galais, ten veikei?

– Nieko… – sumurmėjo Dortė susigėdusi.

– Nieko? Niekas neatsiduria ligoninėje dėl nieko!

– Vienas toks klientas…

– Tave sumušė? – prislėgta paklausė Lara.

– Ne! Ištraukė mane iš upės ir…

– Kas per idiotas įmetė tave į upę?

– Niekas…

– Ką, po perkūnais, tu veikei upėje? – suspigo Lara.

– Šito aš neprisimenu… Būk gera… Nepyk!

Laros užpakalis klestelėjo ant sofos taip staigiai, jog prispaudė Dortės plaukus. Ji užmerkė iš skausmo akis ir lengvai kepštelėjo per moters ranką. Lara kilstelėjo ir ištraukė jos plaukus, lyg tai būtų buvusi verpalų sruoga.

– Aš ne pikta! Aš įsiutusi! Kad turėjau palikti mergaitę, kurios toks menkas protelis, jog lekia skandintis!

Į tokius žodžius nebebuvo ko atsakyti.

– Tu atrodai kaip perkaręs skeletas! Išvirsiu arbatos! – pareiškė Lara grėsmingu balsu, paskui nuėjo prie virtuvės spintelės ir pradėjo barškinti visokiais rakandais.

Dortė nusigavo į tualetą. Ten sėdint ją užliejo toks didžiulis palengvėjimas, kad Lara grįžo, jog ji pravirko. Paskui, nusiplovusi veidą ir rankas bei išmetusi pleistrą, paknopstom nulėkė prie spintelės, kur stovėjo Lara ir tepė sumuštinį su sūriu. Atsistojo už jos, įsikniaubė jai į nugarą ir kūkčiodama suinkštė.

– Lara! Tu esi princesė! Noriu būti tavo nykštukas.

– Nutilk! Niekados neturi pamiršti, kad tai tu esi princesė! Anie tėra nykštukai! Jų smegenys ne didesnės kaip žiurkės! – sušnypštė Lara, sukrovė viską ant padėklo, nunešė į svetainę ir dailiai išdėliojo ant stalo. Paskui taip stipriai klestelėjo ant sofos, jog ši sudejavo. – Juk žinai, kad negalima pasiduoti? Niekada!

– Kodėl?

– Tu gavai šį gyvenimą, kad įrodytum sau pačiai, jog esi! Ir kad ne veltui čia esi. Supranti? – Lara atsikando didžiulį duonos kąsnį ir ėmė kramtyti, tarsi būtų reikėję apčiaumoti žodžius, kad jie taptų tiesa.

– Aš bandžiau, – sumurmėjo Dortė ir pažvelgė į savo sumuštinį. Ne, ji nesijautė esanti soti, bet, matyt, buvo per vėlu. Ji save išmokė, kad alkis nesitęsia visą laiką. Jis ateina ir praeina. Išnyra nakties košmaruose arba einant pro duonos parduotuvę. Kai kada nuo jo pavargstama. Galiausiai lieka tik švino skonis ir tas graužiantis jausmas, lyg pilve tūnotų žiurkėnas.

– Turi įrodyti sau pačiai, juk sakiau! Reikia turėti išdidumo. Be to, kada nors juk grįši namo pas mamą. Ar ne?

Dortė nežinojo, ką atsakyti, tik palengva papurtė galvą, kad parodytų, jog bent jau klausosi.

– Žinoma, kad grįši namo! Ar atgavai savo pasą?

– Taip! Bet iš to juk nebuvo jokios naudos. Neturėjau pinigų kelionei. Kas jį ten įdėjo?

– Vienas mano pažįstamas. Bet dėl šito nesuk sau galvos. Tu jį gavai, ir tai svarbiausia. Kalbėjai su juo?

– Pasas buvo pašto dėžutėje. Ar jis dirba Tomui? – Dortė kramtė duonos gabalėlį mėgindama nuryti.

– Neklausinėk!

– Ar Tomas atidavė jam pasą?

– Juk sakau, kad neklausinėtum! Bet kodėl tau taip prastai sekėsi? Nedarei, kaip buvau liepusi?

– Nežinau… Sutikau vyrą raudonais plaukais, kuris buvo malonus. Ir vieną, vardu Artūras, kuris norėjo, kad atvažiuočiau į Oslą. Jis galėjo man rasti darbo valgykloje, bet neatsiliepia telefonu. Mėginau pasiteirauti darbo vienoje kavinėje, bet ten buvo tik morkų pyragaičiai, – pasakė ji ir nusišluostė akis.

– Betgi liaukis! Išsišnirpšk nosį! – ištarė Lara ir pažvelgė į ją susirūpinusi. – Turi likti prie to, ką sugebi. Tu juk tokia darbšti ir… daili! Galiu lažintis, jog sėdėjai ir gailėjaisi savęs, užuot sukandusi dantis ir ieškojusi išeities. Nejau manai, kad dar būčiau gyva, jei būčiau buvusi tokia jautri ir ištižusi kaip tu? Tikrai ne!

– Tu visko nežinai, Lara. Nesupranti? Aš negaliu šitaip! – Atkandusi vieną kąsnį, Dortė padėjo sumuštinį ant lėkštės ir nusišluostė panosę.

– Nekalbėk apie tai, ar tai gali, ar ne. Kalbėk apie tai, kaip susimokėti už maistą ir butą. Yra daug žmonių, kurie nekenčia savo darbo, savo viršininko… visko! Bet jie juk turi valios eiti į priekį. Tiesa? Ir mes tokios! Tu ir aš, Dorte, mes eisime į priekį. Po galais, mes nepūsime upėje. Girdi?! – Lara kramtė dar greičiau.

– Kaip sekėsi tau? – pasiteiravo Dortė, kad visa tai pasibaigtų, paskui ji trūktelėjo didžiulį gurkšnį iš puodelio. Arbatoje jautėsi medus ir citrina. Arbata buvo kaip Lara – stipri, saldi ir karti vienu metu. Kuria gali pasitikėti – kol nesibaigia.

– Ačiū, gerai! – pasakė Lara ir užvertė akis į viršų. – Nieko ypatingo. Gyvenau pas vieną seną pažįstamą. Šis biznis visai supuvo. Visi galvoja tik apie save. Rusijoje taip pat, – atsiduso ji ir ėmė valgyti su didžiausiu malonumu. – Bet tu štai ką tik ištraukta iš upės, prisikėlusi iš mirusiųjų ir… Beje, išmetė jie tave lauk? Iš ligoninės?

– Ne, jie kalbėjo apie tai, kad mane turėtų pasiimti policija. Aš išsitraukiau abi žarneles ir išėjau.

– Žarneles?

– Viena rankoje, o kita čia. – Dortė parodė ranka į tarpkojį.

– Dieve brangus! Visos dvi! Tau buvo taip blogai? Ir užuot džiaugusis, kad išgyvenai, nesugebi net kąsnio nuryti, nors beveik kišu tau į burną! – pratrūko ji. Paskui staiga prislopino balsą ir ištarė: – Galėčiau tau papasakoti, kaip kartą Maskvos požemiuose koviausi su milžiniška, perkarusia žiurke – dėl gabalėlio duonos.

– Negali būti!

– Dar ir kaip gali. Buvo žiema ir taip velniškai šalta, net ir kanalizacijoje po žeme. Ten, žinoma, mirtinai nesušalsi, bet reikėjo saugoti kiekvieną trupinėlį maisto, kurį pavykdavo gauti. Geriausia paslėpti prie kūno ir apsimesti, kad nieko neturi. Rasti maisto man sekdavosi gana neblogai, tad kartais ką nors atiduodavau, kad jie paliktų mane ramybėje. Aš juk buvau tik menkutė žuvelė. Vienintelis mano ginklas buvo dantys. Jie visada gelbėdavo nelaimėje. Daugumai buvo daug svarbiau susiveikti klijų nei maisto.