Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Artūras Ekliovas! Skamba neblogai! Aš skambinu.

– Šiuo numeriu jis neatsako.

– Šitai mes išsiaiškinsim. Informacijoje. Pasakysiu, kad baigi sudžiūti iš meilės.

– Ne! Jis net nežino mano tikrojo vardo. Tu juk sakei, kad prisistatyčiau Ana.

– Žinia, aš jam viską paaiškinsiu, bet ne apie vaiką. Tu persikraustysi pas jį!

– Noriu pasilikti pas tave, kol važiuosiu namo, – sudejavo Dortė.

– Tai turi įvykti pas Artūrą, arba turime parūpinti pinigų, kad galėtum grįžti namo pas mamą ir susilaukti vaiko ten.

– Ne, negaliu šitaip važiuoti namo!

– Gerai, tuomet turi dėti viltis į tą Artūrą. Jis pažadėjo surasti tau darbo.

– Aš jo beveik nepažįstu. Ar negaliu tiesiog likti čia? – verkšlendama paklausė Dortė.

Lara atsistojo ir ėmė vaikštinėti aplink stalą. Iš pradžių nieko nesakė. Pasidarė ganėtinai nejauku, o Dortei teko sukioti galvą ir visą kūną, kad galėtų sekti moters žygį.

– Man keletą kartų skambino vienas žmogus, kuris mėgina mane spausti. Jis nori paslaugų… Sako, kad viską žino. Galbūt turėsiu jam dirbti, kad manęs neįduotų, – atsiduso ji. – Negaliu tavęs į tai įtraukti. Pradedu tave pažinti. Nenoriu būti kalta dėl to, kad baigsi dienas kaip žuvų maistas upėje… Be Tomo viskas beviltiška. Neturiu pinigų išlaikyti šito buto. Galbūt turėsiu susirasti mažytį kambarį. Supranti?

Tarp jų išaugo kalnas. Dortė negalėjo tuo patikėti. Tai negalėjo būti tiesa! Ėmė ristis ašaros. Kurį laiką Lara sėdėjo neįprastai tyliai, paskui uždėjo delną ant Dortės rankos.

– Nesielk kaip vaikas. Tu tapsi motina, – švelniai ištarė ji. – Dabar paskambinsiu tam Artūrui ir pasakysiu, kad nori atvažiuoti į Oslą.

– Aš nepažįstu Artūro… Namuose turiu vaikiną, Nikolajų, – dabar jau garsiai raudojo Dortė.

Lara mostelėjo priešais save delnu, lyg būtų norėjusi nubaidyti uodą.

– Jei pasakysi dar žodį, ir aš imsiu žliumbti! – suriko ji.

Dortė ilgai nieko nesakė.

– Kaip daroma su tokiais vaikais? – galiausiai sušniurkščiojo ji.

– Nežinau. Bet jie ateina patys savaime, kai yra pasiruošę. Nuo tol būsi atsakinga, kad vaikui nereikėtų ieškoti senų vyrų apleistuose parkuose, jei gims mergaitė!

– Ar šioje šalyje gėdinga turėti vaiką netekėjus ir neturint draugo?

– Visai ne! Šioje šalyje vaikas yra žmogus. Bent jau tol, kol kas nors gali juo pasirūpinti, – atsakė Lara ir stryktelėjo prie židinio paimti degtukų. – Žinai! Uždegsiu už tave žvakę, vaike mano! Supranti, niekam netapsiu mama labiau nei tau.

– Kaip?

– Banali istorija, bet ne tokia kvaila kaip tavo!

Ji uždegė ant stalo dvi raudonas žvakes ir vėl atsisėdo.

– Jis buvo vienas iš tų didžiųjų uostytojų, – pradėjo ji. – Tiesą pasakius, linolis prakiurdo smegenis, bet jo kontrolės aparatas dar tiek veikė, kad jis man padėjo to atsikratyti – geležiniu strypu iš sulaužyto pirkinių vežimėlio, pamirkytu denatūrate. Bet tu šito nedarysi! Tai galėjo baigtis labai liūdnai. Savaičių savaites kraujavau lyg kiaulė – bet išlįsti jis išlindo. Tik po dešimties metų vienas ginekologas Norvegijoje man pasakė, kad aš visiškai sumaitota, taigi galiu nė negalvoti apie vaikus. Bet apie tai ir negalvojau. Nors, žinoma, būtų visai smagu.

– Man būtų gerai, jei tu būtum ginekologė, – pasakė Dortė. Tuomet Lara atsisuko į ją apimta ūmaus įsiūčio. Rankos šoktelėjo prie klubų, o veidas susiraukšlėjo į neatpažįstamą gniutulą.

– Kada gi tu liausiesi galvojusi tik apie save? – metė ji. Paskui tarsi sugniužo ir tarė: – Atiduočiau ne vienerius savo prakeikto gyvenimo metus, kad vieną rytą galėčiau nubusti kaip ginekologė su nuolatiniu atlyginimu, užuot pardavinėjusi savo ir kitų tarpkojį besmegeniams idiotams!

Lara buvo kažkuo ypatinga. Turėjo savotiško sunkaus it akmuo lengvumo, kaip plūgą tempiantis jautis. Ji traukė ir traukė, o žemė skyrėsi ir virto už jos vagomis. Nuolatos judanti į priekį, iki pat lauko galo. Ten ji ryžtingai apsisukdavo ir lygiagrečiai varydavo naują vagą.

43

– Ne, nuo to ji nemirs, – pasakė tėtis ir nusišypsojo. Jis sėdėjo ant sėdynės priešais su išblukusiomis rusvai žalsvos spalvos kelnėmis, nusėtomis rūdžių spalvos dėmelėmis. Kelnės visada pakildavo virš čiurnų ir tapdavo per trumpos. Dabar, jam sėdint sulenkus kelius, jos atrodė tarsi išaugtinės, bet tėtis nesuko sau dėl to galvos.

– Ji gėdijasi manęs… prieš Dievą…

– Aš ją pažįstu. Ji niekada nemirs iš gėdos. Kitaip ji niekada nebūtų manęs pasirinkusi – taip toli nuo saviškių. Supranti, tavo motina visada ilgėjosi tėvo. Štai kodėl ji šnekasi su Viešpačiu.

Traukinys bildėjo dideliu greičiu, ir Dortė persėdo ant laisvos sėdynės šalia tėčio, kad galėtų į jį įsikibti. Ji norėjo paimti jo ranką, bet kažkas kliudė. Galbūt ji buvo per didelė. Langas rijo eglių viršūnes ir spjaudė jas jiems už nugarų, o debesys virto vienas per kitą, lyg būtų norėję atvykti pirmi. Po ja apie namų ilgesį dainavo geležiniai ratai. Purtė ją, siūbavo, norėjo jai įkalbėti, kad ji neturi ateities. Ji ką tik perskaitė Aną Kareniną. Anos nebeliko, o Vronskis norėjo išeiti į karą, nes gailėjosi pats savęs. Pabaiga buvo begalinis nuobodus pasakojimas apie žmones, kurių ji neprisiminė, ir apie mažą berniuką, kuris, kaip baiminamasi, buvo sugniuždytas.

– Mama turi tokias griežtas nuostatas apie tai, kaip viskas turi būti. Kaip Vera ir aš turime gyventi.

– Tiesiog duok jai truputį laiko. Jaunystėje jai mažai rūpėjo, ką žmonės pasakys ar pagalvos. Ūgtelėjusi juk ir tu šį bei tą supratai. Mes irgi nebuvome angelai.

– Bet mama… Ji net nežino, kas yra kekšė?

– Aišku, kad žino. Tik apie tai nekalba, kad apsaugotų Verą ir tave. Be to, ji nepratusi vartoti tokių žodžių. Bet mes apie tokius dalykus kalbėjomės, pameni?

– Apie kekšes?

– Ne, nuo ko turėtume jus saugoti. Tu tikriausiai prisimeni tą kartą, kai ji nenorėjo, kad jūs išgirstumėte, kaip Ana Karenina pykstasi su Vronskiu ir šoka po traukiniu. Dabar turiu pripažinti jos teisybę. Jūs buvote per mažos. Bet tąkart aš nesutikau, ir baigėsi tuo, kad aš tiesiog perskaičiau.

– O tu, tėveli? Tu esi buvęs pas kekšes? Prieš sutikdamas mamą, nes jauteisi vienišas…

Tik paklaususi ji suprato tikrąją priežastį, kodėl ji prie jo atsisėdo. Nebūtų atlaikiusi jo žvilgsnio jam atsakant. Stojo mirtina tyla – tik ritmingai dunksėjo ratai.

– Būk gera, nežemink savo tėvo tokiais klausimais, – ištarė jis ir nutilo. – Bet nesu be nuodėmių. O skaičiuoti tu moki, nors ir ne taip gerai kaip Vera.

– Nesuprantu.

– Ar pameni, kai turėjome kasti žemę, kad įsivestume į namus vandenį? Kaip svetainės siena akimirką pakibo ore, kol jie ją parėmė, ir kaip vestuvinė nuotrauka nukrito nuo sienos ir sudužo?

Dortė prisiminė. Mama tikėjo, jog tai reiškia nelaimę, o tėtis turėjo išpjauti naują stiklą ir jį įstatyti.

– Pameni, kaip Vera perskaitė ant kitos nuotraukos pusės fotografo užrašytą datą ir paklausė, kodėl nuotrauka daryta praėjus keletui mėnesių po mūsų vestuvių?

– Taip…

– Tai štai. Aš nepamenu, ką atsakė mama, bet aš, šiaip ar taip, buvau toks bailys, jog apsimečiau neišgirdęs klausimo. Supranti… Vera buvo tavo mamos pilve ne tik toje nuotraukoje su skėčiu, ji gyveno tame pačiame pilve beveik keturis mėnesius, iki mes pagaliau susituokėme.

– Tai dėl to močiutė ant tavęs šitaip pyko?