Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Gerai! Gerai! Užuominą supratau! Bet tuomet kitiems nebeparsidavinėsi! Tai kaip? – atsiduso jis, išsitraukė piniginę ir atidavė jai keturias šimtines, daugiau neturėjo.

– Gerai? – paniuręs paklausė jis.

Ji neatsakė, tik įsikišo pinigus į kišenę. Po valandėlės jis vėl apglėbė ją ranka.

– Galėsi gyventi pas mane. Galbūt jau būsiu gavęs naują butą, kai atvažiuosi. Turėsi visa tai baigti! Mes draugaujame. Tiesa?

Dortė linktelėjo. Geriau su kuo nors draugauti negu kam nors priklausyti. Jei ji sugebės gauti pakankamai pinigų prieš Artūrui atsiunčiant bilietus, važiuos ne į Oslą, o tiesiai namo!

Buvo vasara! Kvapai. Lapija. Dulkės, pro šalį pravažiuojant mašinoms. Žalias emaliuotas kibiras po lietvamzdžiu prie bažnyčios stovėjo sausas. Inkilai gluosniuose už namo kabojo lyg juodi siluetai vakaro danguje. Su nuožulniais stogais ir tuščia laktele. Jaunikliai buvo išskridę. Už tvoros driekėsi laukai. Greitai jie taps kvepiančiomis slėptuvėmis. Pakelės buvo išdžiūvusios, bet žolė jau seniai paslėpusi šiukšles, kurias žmonės išmetė pro mašinų langus. Dėdė Josefas sėdėjo stiklinėje verandoje prie atviro lango ir snaudė. Apsilupinėjusios, pjūkleliu išpjaustytos vėjinės atrodė beveik gražios. Mama buvo pas kunigą ir neturėjo jokių rūpesčių. Po valandėlės Nikolajus paėmė jos ranką.

– Aš būsiu namie visą vasarą, – sušnabždėjo prisiglaudęs prie jos skruosto.

38

Telefono būdelėje surinkusi Artūro numerį ir dar kartą išgirdusi, kad jis nenaudojamas arba nepasiekiamas, Dortė pasidavė. Nuo to laiko, kai jie išsiskyrė, praėjo trys savaitės. Ji turėjo suprasti, kad vyrukas ją apgavo. Visą dieną ji juto, kaip auga įtampa. Galvoje. Kūne. Tai buvo susiję ne tik su Artūru, bet ir su ja pačia. Su tuo, ko ji nenorėjo žinoti. Lara būtų pasakiusi, jog kvaila sukti sau galvą dėl kažko, kuo nesi tikras.

Pro kavinę ji praėjo keletą kartų ir žvilgtelėjo vidun. Kavinė nebuvo jos norų sąraše, bet galbūt kaip tik dėl šios priežasties įmanoma ką nors gauti. Kaip tik dabar ten beveik nieko nebuvo. Dortė priėjo prie prekystalio, ir jaunutė, besišypsanti mergina, apsipylusi geltonomis garbanomis, paklausė, ko ji norėtų.

– Aš ieškau darbo. Gal ką nors turite? – tyliai, bet aiškiai ištarė Dortė.

Mergina už prekystalio žvelgė į ją žvilgsniu to, kuris niekada nebuvo matęs kito žmogaus. Paskui iš jos pasipylė nesuvokiamų žodžių srautas. Ant stiklinio prekystalio stovėjo padėklas su morkų pyragėliais. Oranžinės spalvos. Kvapas suteikė drąsos. Dortė pakartojo savo seną giesmelę, ir mergina pašaukė vyrą, sėdintį už pravirų durų. Jis priminė stirniną. Bent jau jo akys. Dortei pakartojus savo klausimą, vyras atsakė ne iš karto, tik pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, lyg gatvėje tarp mašinų būtų aptikęs kačiuką. Tada rankos mostu pasikvietė ją į kambarį, iš kurio atėjo. Dortė juto, jog turi atsisėsti. Laimei, artimiausia kėdė buvo visai šalia. Nederėjo sėdėti prašant darbo, bet Dortei jau buvo nė motais.

Taip, jam lyg ir reikėjo pagalbos, suprato ji, nors tiesiai vyras to nesakė. Jis norėjo žinoti, kas ji tokia, iš kur atvyko, ką yra dirbusi anksčiau, ar turi rekomendacijų. Dortė buvo apie tai pagalvojusi, taigi parodė jam savo pasą. Jis užmetė į pasą akį ir pasiteiravo, ar ji galėtų dirbti padavėja.

– Taip. Taip pat virtuvėje. Gerai plauti. Rekomendacijos – ne, – ištarė ji kiek galėdama aiškiau.

Vyras ir toliau klausinėjo, ką ji moka. Ji bandė atsakyti, nors ir nebuvo iš anksto pasiruošusi žodžių.

– Nelabai gerai kalbi norvegiškai? – po valandėlės ištarė jis.

Dortė nuleido akis. Jautė, kaip užlieja karštis – ne tik veidą, bet ir didžiąją kūno dalį.

– Man nereikia didelio atlyginimo, – sušnibždėjo ji.

Stirnino akys mostelėjo blakstienų vėduoklėmis keletą kartų.

– Manau, tau reikia pagalbos! – Jo balsas buvo lyg medus, kai jis pakėlė telefono ragelį ir ėmė rinkti numerį.

Dortė pašoko nuo kėdės. Jai skuodžiant per kavinę, viduje nieko nebuvo. Mergina turbūt buvo tualete. Staiga Dortė aiškiai pajuto, kaip veikia Veros įsiūtis. Popierinė servetėlė su visais morkų pyragaičiais žaibiškai pradingo juodoje rankinėje.

Sėdėdama su batais ir švarkeliu Laros prieškambaryje, Dortė jautėsi pasprukusi. Žvelgiant iš apačios nykštukas atrodė dar mažesnis nei paprastai. Plonytis dulkių sluoksnis dengė Snieguolės pečius ir karūną. Vandens lašai akimirkai sustingdavo prieš nutikšdami į fontanėlį.

Ji išsitraukė servetėlę su morkų pyragaičiais. Jie vienas po kito nuslydo gomuriu, lyg būtų buvę suverti ant nematomo siūlo. Jos kūnas jai nepriklausė. Ten, viduje, buvo susirangęs kirminas ir ją graužė. Matyt, greitai suris ją visą, jei ji neras jokio sprendimo. Bet jei ji pasiėmė keletą pyragaičių, tai, aišku, galėjo juos ir valgyti. Tol, kol šleikštulys perspės, kad jau pats laikas viską grąžinti.

– Ar gali įrodyti savo tapatybę? – paklausė moteris pašte keistai šypsodamasi, kai patikrino, ar yra laiškų.

Drebančiomis rankomis Dortė atkišo jai pasą. Moteris įdėmiai jį apžiūrėjo ir pakėlė akis.

– Tai jūsų pasas? – paklausė ji ir ištarė jos vardą ir pavardę taip, lyg ką tik būtų išmokusi skaityti.

– Taip, – patvirtino Dortė.

– Bet laiškas skirtas Anai Kareninai.

– Tai aš!

Moteris pažiūrėjo į ją mažytėmis, žvitriomis akimis, pastūmė pasą ant stalo ir truktelėjo pečiais.

– Man labai gaila! Galiu atiduoti laiškus tik tam, kas turi teisingus tapatybės dokumentus.

Dortė suprato ne visus žodžius, bet suvokė, kad Ivaro laiškas pasiliks šiame pašto skyriuje visam laikui, nes Ana Karenina neturėjo paso.

Ji žinojo, jog turi kažką daryti, bet pavojaus nebejuto. Tikrovė tebuvo mirgesys virš Laros balkono turėklų. Kai kurios dienos būdavo visiškai juodos, nors ir šviesdavo saulė. Dortė užliūliavo save mintimi, jog tol, kol ji miega arba guli lovoje, viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Tarp dienos ir nakties nebeliko aiškaus skiriamojo ženklo. Nebebuvo jokio skirtumo, kada ji akis atmerkia ar užmerkia. Mintys tapo tykios ir ramios. Sukosi tik apie atsitiktinius daiktus kambaryje. Dirbtines gėles palubėje. Balkone čirškančius paukštelius. Princesę po fontanu.

Nikolajus pasiūlė jai pyragaičių, bet ji nepajėgė valgyti. Vaikino rankų raumenys virpėjo. Jo akis slėpė miltai, kurie biro nuo veido lyg sausa balta pudra.

– Valgyk! – ištarė jis ir nusišypsojo, šiek tiek labiau viena puse, kaip įprastai. Bet valgyti ji negalėjo. Jis pasilenkė prie jos, kad padėtų išsivaduoti iš kiauto, kuris, rodės, ją uždusins. Ji norėjo jį paliesti, bet Nikolajus tarsi išsisklaidė ore, nes negalėjo suvokti to, ką ji turėjo papasakoti.

– Tėveli! – išgirdo save šaukiant. – Tėveli, ką man daryti?

Dortė jo nematė, bet žinojo, kad jis čia yra. Ji reikalavo, kad jis čia būtų!

– Ša, nešūkauk! – ramiai tarė jis. – Nesigailėk pati savęs. Gerai žinai, kas turi būti padaryta.

Dortė ištraukė pėdas iš laikiklių. Tai buvo ta pati ginekologo kėdė, ant kurios ji gulėjo, kai ją siuvo. Ta pati moteris. Kai tik ji atsistojo, šuo liovėsi kaukęs, o Šunininkas išnyko. Apsirengusi ji išlindo iš už širmos ir sustojo su nusvirusiomis rankomis ir per petį permesta rankine.

Gydytoja nusimovė pirštines ir mostelėjo į stovinčią prie rašomojo stalo kėdę. Dar prieš apžiūrą ji paklausė, kuo Dortė vardu ir kada gimusi. Kai ji sumurmėjo „Ana“, gydytoja nustebo ir kažką paspaudė savo kompiuteryje. Galbūt ji prisiminė ją iš paskutinio karto ir suprato, jog mergaitė meluoja. Bet vis dėlto ją apžiūrėjo.