Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Kur mano daiktai? Artūras sakė, kad tu juos supakuosi.

Tai Bjarnė, pamanė ji, mostelėjo galva link spintos ir sulemeno:

– Viduje.

– Paimk juos! – paliepė jis.

Dortė buvo nukabinusi nuo lango staltiesę. Pro šalį gatve praėjo visa klasė. Jų pėdos buvo skirtingo ilgio. Dvi plonos mergaitės blauzdos raudonomis kelnėmis ant kažko užkliuvo ir vos neparpuolė. Ją pasiekė daugiabalsis juokas.

– Ar girdėjai, ką pasakiau! Elektrinis grąžtas, vaizdo grotuvas, kasetės, fotoaparatai ir telefonas!

Dortė priėjo prie sandėliuko, atidarė duris ir sunkiai susilenkė, kad surastų daiktus, kuriuos Artūras buvo išbarstęs tarp alaus skardinių ir batų. Ant galvos užvyniotas rankšluostis nukrito, ir šlapi plaukai šaltai apkėtė sprandą.

– Man nereikia Artūro mėšlo, tik gerų daiktų. Aš nerenku taros! – suriaumojo vyras ir priėjo prie jos. Jis stovėjo šalia ir pūtė į apačią dūmų kamuolius, kratydamas pelenus tiesiai po kojomis.

Dortė dėjo daiktą po daikto į plastikinį maišelį. Atsitiesė ir įrėmė rankas į strėnas. Elektrinis grąžtas buvo toks sunkus, jog tik išstūmė jį ant grindų. Galiausiai uždarė sandėliuko duris ir padavė jam maišelį.

– Dar turėjo būti telefonas, – grėsmingai ištarė jis ištyręs turinį.

Dortė atidarė spintos duris ir apsimetė nuodugniai apžiūrinėjanti ten esančią netvarką. Jos širdis daužėsi tiek pilve, tiek gerklėje.

– Nėra telefonas. Tu pažiūrėti! – pasakė ji neatsisukdama.

Vyras nustūmė ją į šalį ir kilstelėjo surūdijusią dėžę, kurioje, sprendžiant pagal barškėjimą, buvo vinys arba varžtai, paskui atsisuko ir pažvelgė į ją primerkęs akis.

– Ar pastaruoju metu Artūras pasikeitė telefoną?

Dortė papurtė galvą.

– Ar tu jį paėmei? – suurzgė jis ir stipriai sugniaužė jai tarpkojį. – Mat kaip, mat kaip! Tik gaila, kad tu tokia nukrušta ir išsipūtusi.

– Ne! Ką gi aš darysiu su sugadintu telefonu? – žodžiai išsiveržė jai nespėjus pagalvoti.

– Jis nė velnio nesugadintas! Jis naujas! Apie tave to nepasakysi! – pasakė jis įterpdamas keiksmažodžių, kurių ji, laimei, nesuprato. Tada jis stumtelėjo ją nuo savęs ir ėmė žvilgsniu klajoti nuo sienos prie sienos. Po akimirkos čiupo jos rankinę, kyšančią iš po pledo, apvertė ją ir išbėrė turinį ant grindų. Dvi dvidešimties kronų monetos, lūpų dažai ir nenaudotas blakstienų tušas, kremo tūbelė, tušinukas, dantų šepetėlis ir žirklutės, akvareliniai dažai, piešimo sąsiuvinis, ausinukas, beveik tuščia užrašų knygutė – ir keletas kitų smulkmenų, apie kurias nepagalvoji, kol jų neprireikia. Vyras vikriai susirinko monetas ir susibėrė į kišenę. Paskui apžiūrėjo ausinuką ir įsikišo jį į plastikinį maišelį. Dortė nurijo seiles. Kad tik jis nepaliestų rankinės dugno!

Jam numetus ją į šalį, pasigirdo tylus dunkstelėjimas. Po akimirkos Bjarnė stovėjo su telefonu rankoje. Dortė laukė, kol jis pastebės pasą. Nepastebėjo. Šaltai išsiviepęs įmetė telefoną į plastikinį maišelį, paleido iš rankų rankinę ir atsisuko į ją su pergalingu vypsniu. Tuomet čiupo jai tarp kojų, plėšdamas vilnonį švarkelį taip, kad išlakstė sagos. Išrengęs ją nuogai iki pusės, geležine letena sučiupo vieną krūtį ir atsisegė praskiepą. Smarkiai šnarpšdamas parklupdė ją ant kelių ir pritraukė jos veidą prie savęs. Dortei pamėginus išsisukti, sučiupo abiem rankomis jos kaklą ir suspaudė.

– Čiulpk, po perkūnais! Kitaip užkrušiu tave negyvai. Sukišiu į tave visą ranką, ištrauksiu vaiką ir sumalsiu jį į langą! – sustenėjo jis. Kitą akimirką ji jau duso nuo kietų lyg akmenys dvokiančios skerdienos likučių.

Tėtis sėdėjo ant laiptų saulėje ir tvarkė savo muselių dėžutę. Jis buvo nusiėmęs žvejo skrybėlę ir išvertęs ją, kad ši išdžiūtų. Buvo vėlyvas ruduo. Jo barzda aplipo mažučiais ledo kristalėliais. Greitai užšals ežeras. Dortė perėjo šaltas verandos grindis ir artinosi nežinodama, kaip jam tai pasakyti.

– Aš juk girdžiu tave, – tarė jis ir palaisvino jai vietos.

– Viskas supurvinta iš vidaus, – pasakė ji nusiminusi ir susinėrė rankas ant kelių.

– Joks purvas nesklinda iš vidaus, juk žinai.

– Aš sužlugdyta. Niekas nebegali apvalyti taip, kad galėčiau grįžti namo.

Jis atsisuko į ją, tuo pat metu braukdamas pirštais per muselę su dėmėta raudona plunksna virš kabliuko.

– Ar pagalvojai, kad vaikas pats savaime yra apsivalymas?

– O gėda?

– Vaikas nėra gėda. Jis nieko neprašė ir nepadarė nieko bloga. Priešingai. Jis vienintelė pasaulio viltis.

– Bet jis klausinės visokiausių dalykų…

– Turėsi laiko pasiruošti, ką atsakyti. Be to, tu ir pati būsi vyresnė ir matysi viską kitaip.

– Bet tu manęs gėdijiesi, tėveli?

Jis atsargiai padėjo muselę į dėžutę ir ją uždarė. Žalvariniai vyriai sugirgždėjo kaip visada.

– Ne! Ne tavęs! Man gėda būti vyru. Žmonijai tiek visko pasiekus visose srityse, galima iš mūsų reikalauti, kad nesileistume būti valdomi gyvulio smegenų. Civilizacija reikalauja, kad ir vyrai būtų žmonės.

– Tu esi žmogus, tėveli!

– Ačiū! Bet bijau, kad tai ne ką tepadeda, – tarė jis. Ir staiga Dortė pamatė, koks jis pavargęs.

– Gera galvoti, kad ne visi tokie kaip…

– Bet dabar tu privalai galvoti praktiškai, o ne apie tai, koks aš esu.

– Kaipgi?

– Turi kuo nors užsiimti. Pastaruoju metu tu net nesimokei norvegiškų žodžių, nors galėjai kalbėtis su Sarge kiekvieną dieną. Tikriausiai ir ji nelabai turi su kuo pasišnekėti. O piešimas? Kada pastarąjį kartą naudojai savo akvarelinius dažus?

– Neprisimenu…

– Na štai, matai! Reikia išnaudoti kiekvieną galimybę, o ne tik gulėti po pledu! Be to, juk gali paklausti Sargę, ar ji turi ką nors paskaityti.

– Nemanau, kad ji skaito.

– Aišku, kad skaito, bent žurnalus ar ką nors panašaus. Visai kaip Lara. Žinai, tai puikiai lavina kalbą.

– Tėveli! Aš nebegaliu, aš bijau!

– Ar žinai, ko bijai?

– Visko! Kad jie ims siųsti klientus. Vaiko.

– Puiku, kad ištarei šį žodį. Vaiko. Gali liautis žiūrėjusi į tai kaip į gėdingą dalyką. Jis nėra priešas, nors ir nelaukei, kad jis ateitų. Puiku, kad geri daug pieno, bet privalai valgyti, kad vaikas galėtų augti ir gimti sveikas, su didele drąsa gyventi. Ir privalai šviesiai galvoti apie ateitį.

– Bet, tėveli, aš negaliu galvoti šiame rūsyje.

– Dėdė Josefas kalėjo koncentracijos stovykloje ir planavo, kaip sukas daržą, ko teta Ana prašė metų metus, kad tik pavyktų išgyventi. Tuomet tau irgi turi pavykti sėdint rūsyje planuoti mažus dalykus.

– Kaip? – sudejavo Dortė ir norėjo, kad jis ją apkabintų. Bet tėtis to nepadarė.

– Turi rasti ką nors, kas tau padėtų, kai prasidės gimdymas. Ką nors, kas atrakins duris ir nuveš tave į ligoninę. Sargė, pavyzdžiui, juk ji tau pažadėjo. Laikykis jos.

– O kad čia būtų Lara…

– Dabar Laros čia nėra, taigi turėsi pasitenkinti tais, ku-rie yra.

– Tėveli! Geriau papasakok man apie senus laikus arba ką nors, ką esi skaitęs! Neturiu jėgų kalbėti apie ateitį. Aš ja netikiu! Noriu būti su tavimi, ten, kur ir tu…

– Bet aš nenoriu, kad čia būtum! Tai būtų neteisinga vaiko atžvilgiu. Jis dar negavo galimybės atsistoti ant savo kojų.

– Jis negali turėti tokios motinos kaip aš. Aš šito nesugebėsiu…

– Aišku, kad sugebėsi! Tu tik nelabai žinai, ką turi daryti. Bet kai grįši namo, tau padės mama. Be to, juk turi Nikolajų.