Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

– Jis, matyt, nenorės nieko apie mane žinoti. Kekšės netgi negalima nusivesti į šokius.

– Turiu pasakyti, jog šiuo metu man labiausiai nepatinka tavo žodynas. Jis nenuteikia itin smagiai. Tai pasakys ir mama. Taigi, kad ir ką parsineštum namo, neparsinešk šito žodžio. Ir ištiesk nugarą!

49

Dortė sėdėjo prie fontanėlio ir piešė iš atminties savo bei Nikolajaus medį. Mėgino įsivaizduoti, kaip krinta šviesa, kai staiga iš viršaus pasigirdo triukšmas. Lyg kas būtų nugriuvęs nuo laiptų, o paskui būtų velkamas grindimis. Dortė atsistojo, padėjo į šalį pieštuką ir įsiklausė. Garsas artėjo prie jos durų. Netrukus už durų pasigirdo šnabždėjimas.

Jai atidarius duris, įsikibusi į durų staktą ant kelių klūpėjo Julija. Plaukai buvo sutepti krauju, o gražusis peniuaras su raukiniais ir nėriniais buvo suplėšytas bei nusėtas raudonomis dėmėmis. Veidas persikreipęs ir ištinęs. Dortė įsitempė ją iš tamsaus koridoriaus vidun ir uždarė duris. Šviesoje Julija atrodė dar prasčiau. Sumušta ir su daugybe atvirų žaizdų, lyg subadyta. Ant veido, rankų, krūtinės ir kaklo. Ant skruostų juodavo akių tušo dryžiai.

Dortė juto, kad tuoj nualps. Ne, negalima, taigi įbruko kumščius tiesiai į juodojo šuns nasrus ir tūžmingai jam suurzgė, po Julijos galva dėdama megztinį.

– Kas tai padarė? – Ji neatpažino savo pačios balso.

– Bjarnė.

– Kodėl?

– Aš nepajėgiu… apie tai kalbėti…

Dortė prileido raudoną plastikinę vonelę vandens ir surado skudurėlį. Atsargiai pabandė nuplauti nuo jos kraują. Klūpoti prie sofos buvo sunku, kliudė pilvas. Ji nežinojo, katra dejuoja, galbūt abi.

– Galima pamanyti, kad tai tu pritalžyta, – sumurmėjo Julija ir pamėgino nusijuokti.

– Ša, ša, viskas bus gerai… – suniurnėjo Dortė pati suprasdama, kad tie žodžiai neturi jokios prasmės.

– Manau, kad bespardydamas jis kažką pažeidė. Mane taip pykina…

Dortė atnešė kibirą, ir Julija užsikniaubė ant jo dejuodama. Galiausiai ji vargais negalais išsitiesė ant grindų ir paprašė vandens. Dortė laikė stiklinę, Julijai keikiant Bjarnę po kiekvieno gurkšnio.

– Vieną kartą aš jį užmušiu… Užmušiu! Žudysiu keturiolika dienų… pamažu. Lėtai ištrauksiu iš jo žarnas. Nurėšiu jo kotą! Atbukusiu peiliu. Ne, nagų dilde! Sugrūsiu jį jam į nasrus ir priversiu praryti! Pamažu. Jėzus Marija, kaip gerai pasijusiu tai atlikusi!

– Nepainiok čia Jėzaus! Tiesiog dabar ramiai pagulėk, viskas bus gerai, – tarė Dortė galvodama, jog turi paklausti Sargės, ar ji turi pleistro, tvarsčių ir ko nors išvalyti žaizdoms.

Iš pradžių niekas neatidarė, paskui tarpduryje pasirodė Sargė su garbanotą šluotą primenančiais plaukais.

– Turi padėti! – sušnopavo Dortė.

– Ar tai vaikas? Jau prasideda?

– Ne, Julija…

Įėjusi į kambarį, Sargė įbedė akis į Juliją. Vieną akimirką pasirodė, kad ji tuoj išeis, bet apsigalvojo, pasilenkė ir uždėjo delną ant Julijos rankos.

– Aš nežinojau, kad jis smurtauja. Reikėjo šaukti taip garsiai, kad aš girdėčiau. Negalime turėti tokių klientų. Daugiau jis čia nebepasirodys!

– Ne klientas. Bjarnė, – tarė Dortė, nes Julija, ko gero, nesuprato Sargės žodžių srauto.

– Kas, po velniais, įleido jį vidun? Juk sakiau Bosui, kad… Bet sakiau tai ir tau, – kreipėsi ji į Juliją. – Neturėtum erzinti Bjarnės. Jis neprognozuojamas. Bet kas per šlykštus kėslas… Ar kas lūžo?

Pokalbis buvo keistas. Atrodė, tarsi Sargė ir Julija sėdėtų kiekviena savo planetoje, o Dortė uždususi šokinėtų tarp jų, pasakodama, ką kita sakė.

Sargė metė žvilgsnį į kibiro turinį, atsiduso ir susiraukė. Veidą išvagojo liūdnos raukšlės.

– Kodėl jis taip įsiuto? – angliškai paklausė Sargė.

– Aš nesugebėjau… praryti jo šlykščių gleivių… Ši vieta – pragaras! – sudejavo Julija, o Dortė rado visus žodžius norvegiškai.

– Nesunku suprasti, kodėl gauni į kailį! – pasakė Sargė ir nuėjo atnešti tvarsčių.

– Šlykšti boba! – suinkštė Julija užsidarius durims.

– Ji mums reikalinga! – paprieštaravo Dortė.

Po valandėlės vėl įplaukė Sargė ir nutėškė ant stalo plastikinį maišelį su tvarsčiais, pleistrais, antiseptiku ir tabletėmis.

– Ar žinai, kad vakare turi dar vieną klientą? Kaip bus?

Julija gulėjo užmerktomis akimis; sprendžiant iš veido spalvos, ji jau turėjo būti mirusi.

– Ji privalo praleisti klientą, – tarė Dortė ir maldaujamai pažvelgė į Sargę.

– Viešpatie, kas per netvarka! Tu juk supranti, kad tapsi dar labiau priklausoma nuo Bjarnės, jei ir vėl negalėsi dirbti? – atsiduso Sargė ir išėjo.

Dortė išvertė sušvelnintą variantą, tačiau Julija vis tvirtino, kad užmuš Bjarnę, kai Dortė spaudė valomuoju skysčiu suvilgytą tvarstį prie atviros žaizdos peties minkštime.

– Jis turėjo lenktinį peilį. Gal galiu gauti kelias tų tablečių, galbūt tada pavyks užmigti?

Dortė padėjo jai nusigauti iki lovos, apklostė ir padavė stiklinę vandens bei dvi tabletes. Kai ji nubraukė išsidraikiusius, ant veido nukarusius plaukus, Julija pravirko. Beveik be garso.

– Aš maniau, jog tai truks tik mėnesį. Jie sakė, kad uždirbsiu daugiau nei penkerius metus dirbdama namie skalbykloje, – tarė ji ir nusišluostė panosę nesutvarstyta ranka. – Praėjo jau beveik pusė metų, o aš vis dar neturiu pinigų, ir tam nėra galo. Aš taip pavargau… Man uždegimas ar dar kažkas… ten apačioje, – pasakė ji ir silpnai mostelėjo žemyn. – Be skausmo nieko negaliu – nei sėdėti, nei gulėti, nei stovėti, nei šlapintis, – tarė ji ir timptelėjo lūpų kampučius. – O dabar, po šio paskutinio įvykio, net ir juoktis.

Pasigirdo tik kažkas panašaus į krepštelėjimą į stiklą. Vis dėlto Dortė iškart suprato, kas ten. Ji puolė prie lango ir atsargiai pakėlė užuolaidą. Lauke klūpojo tamsi būtybė. Olavas. Atsargiai, kad nepažadintų Julijos, ji pasistatė kėdę ir pravėrė langą. Ledinis vėjo gūsis sukaustė jos besidaužančią širdį. Vyras nieko nesakė, tik įkišo pro plyšį voką.

– Bjarnė atėmė telefoną, – sukuždėjo ji, bet voką paėmė.

– Gerai! – išgirdo ji ir akimirką pro grotas pajuto jo kvėpavimą, paskui jį prarijo tamsa. Liko tik drėgnas šaltis ir sniego bei senų lapų kvapas. Ir vokas. Ji uždarė langą kiek galėdama tyliau ir nulipo nuo kėdės.

– Ar tai Bjarnė? – Julijos balsas buvo tylut tylutėlis.

– Ne, Olavas. Maniau, kad jis mane pamiršo. Dabar vis tiek jau per vėlu. Bjarnė atėmė telefoną, – pasakė ji ir nusinešė voką į lovą. Dėl gatvės žibintų skleidžiamos šviesos baldai atrodė lyg miegančios būtybės. Virpančiais pirštais atplėšė voką. Ten buvo ne kortelė ir baterija, kaip kad ji manė. Ten buvo telefonas!

– Koks Olavas? – paklausė Julija ir pamėgino atsisėsti lovoje, tačiau sudejavo ir pasidavė.

– Tai tas, kuris atėjo tą dieną, kai tu užkliuvai už kibiro.

– Tą dieną buvo keletas.

– Tas, kuris atėjo iškart po to.

– Juo mes negalime pasitikėti! – sušuko Julija. – Jis nenorėjo dulkintis, tik kalbėti. Laimei, aš prastai šneku angliškai. Jis norėjo, kad viską papasakočiau. Ketino pasinaudoti manimi, kaip ir kiti. Tokie šniukštinėtojai mumis nesidomi, jie tenori įrodyti, kokie jie šaunūs.

– Manau, jis nori mums padėti.

– Nebūk kvaila! Lygiai tas pats nutiko tokiai vienai, kuri čia buvo, kai aš atvažiavau. Ji pasakojo, kad ją sučiupo kitoje miesto vietoje. Vienas vyras nusipirko valandą ir apsimetė norįs jai padėti. Jis turėjo pažįstamą ar draugę policininkę, kuri taip pat norėjo padėti. Jie neva suprato, kaip mums velnioniškai sunku, ypač ji, nesgi „moteris“, – kandžiai pamėgdžiojo Julija. – O jis buvo toks jautrus, kad… Mokėti jis mokėjo, taigi ji kalbėjo neužsičiaupdama. Tai jai atsirūgo. Buvo atlikta krata, ir policija išsivežė ją bei kitas dvi merginas. Vyrų ten nebuvo, taigi jie išsisuko. Ji neišdrįso policijai pasakyti nė žodžio ir neturėjo nei paso, nei leidimo gyventi šalyje, jie išsiuntė ją tiesiai namo. Du tipai pasiėmė ją atgal. Jai atsisakius važiuoti kartu į Norvegiją, jie pagrasino pagrobsią jos berniuką, nupjausią jam liežuvį ir atsiųsią jai paštu. Aišku, ji išvažiavo!