Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno

Užliejo šaltis ir ryški šviesa. Dortė stovėjo apsnigtoje aikštelėje su turėklais. Terasa buvo didžiulė. Kaminai stūksojo lyg kolonos su sniego kepurėmis, ant stogų išsirikiavusios kyšojo televizijos antenos. Ji pasijuto, lyg stovėtų erdvėlaivyje. Jei čia išeisiu laukan ir paliksiu pėdsakus, gali kas nors pamatyti, jog radau atviras duris, probėgšmais pamanė ji ir sustojo. Tačiau iš tokių durų žiemą nebuvo daug naudos. Iki žemės – penki aukštai. Tačiau ji galėjo žvelgti į dangų ir laisvai kvėpuoti. Duryse įtaisyta prancūziškoji spyna – jei ji užsitrenktų Dortei būnant lauke, ji nebepatektų vidun.

Po valandėlės Dortė nusileido žemyn ir ėmėsi valyti. Girdėjo Julijos kambarėlyje kalbant Sargę, kuri tuoj pat išėjo nešina kibiru ir plūsdamasi, jog turi būti kekšių tarnaite. Dortė apsimetė nieko negirdėjusi. Tačiau grįžus Sargei, tarpduryje šmėstelėjo pilkas Julijos veidas. Žaizdos dar nebuvo užgijusios, bet jie siuntė pas ją klientus. Sargė įstūmė kibirą į vidų ir užrakino duris murmėdama kažką apie tai, jog tai ne jos kaltė ir kad ji nepritarianti, kai su žmonėmis elgiamasi taip kvailai.

– Ar galiu aplankyti Juliją? – maldaujamai paklausė Dortė. Tačiau Sargė papurtė galvą ir virpančiu pirštu bedė į kibirą.

Ji plaukė upe prie dėdės Josefo stiklinės verandos, nes buvo žadėjusi jam paskaityti. Ji nežinojo, kur turėtų išlipti į krantą, ir bijojo, jog ten kas nors bus ir pamatys, kad ji nuoga. Drabužius ji buvo susidėjusi į pintinę ir prisirišusi ją prie galvos šuns pavadėliu. Tačiau viskas atrodė paprasta – tereikėjo nugrimzti. Kai tik vanduo užliejo galvą, ji atmerkė akis. Suvokusi, kad tai buvo sapnas, pajuto baisią tuštumą. Namų ilgesys apėmė ją nuo pirštų galiukų iki viršugalvio. Ilgesys, beje, netinkamas žodis. Tai, matyt, labiau liga. Jos burna buvo sausa, visas kūnas lipnus.

Daug vėliau, po to, kai šviesą pakeitė tamsa – ir vėl prašviesėjo, – Dortė sumanė, kad galėtų atsigulti ant pilvo ir išstumti tą, kuris buvo viduje. Sakė sau, jog tuomet viskas pasitaisytų. Tačiau ji juk žinojo, kad taip nebus. Viskas tik dar labiau pablogės.

Sniegas tirštai nugulė lango stiklą. Dienos šviesa beveik nebepateko į vidų. Dortę pasiekdavo žingsnių garsai, bet buvo tolimesni nei įprasta. Aštrūs ir kartu minkšti. Nelygūs. Ji girdėjo ten, lauke, rūkančius darbininkus, bet negalėjo jų matyti. Girdėjo blevyzgas ir juoką, kuris tai pagarsėdavo, tai pritildavo. Atrodė, jog jie nuolatos ten būna, bet, matyt, kaltas bėgantis laikas. Mašinų signalai skambėjo lyg būtų įvynioti į vatą, o netrukus Dortė išgirdo ritmišką traukinio, kurį Artūras vadino tramvajumi, skundą. Jis nevažinėdavo naktimis. Kai Dortė išgirsdavo jį anksti rytą, kaip kad dabar, žinodavo, jog žmonės ten, lauke, pradėjo naują dieną. Kartkartėmis skųsdamasis sudejuodavo, lyg įspėdamas, kad nesugebės įveikti posūkio. Kartais jis pratisai sukaukdavo. Tikriausiai tada, kai kas nors užtverdavo kelią ir tramvajus nebegalėdavo judėti. Ji neaiškiai prisiminė, kaip keletą kartų užsilipo ant kėdės ir, išgirdusi jį atvažiuojant, prispaudė veidą prie stiklo, kad tik išvystų akies krašteliu. Bet ne dabar. Ją užsnigo.

Sunkus ir kartu permatomas. Jos kūnas buvo namas, kuriame kažkas vyko be jos valios. Ten gyveno kažkas, kas norėjo išmesti ją lauk ir viską pasilikti sau. Kartkartėmis pasijusdavo spyriai, ir kaip tik dabar spaudė taip, lyg ji būtų norėjusi šlapintis. Ūmai klubus ir kirkšnis perrėžė aštrus skausmas. Dortė atsistojo ir abiem rankom susiėmė pilvą. Paskui pačiupo pilkąjį dramblį ir ėmė vaikštinėti. Nuo lovos iki lango, nuo lango iki sandėliuko durų, virtuvės spintelės ir atgal prie lango. Siuvo ratu tamsoje kalbėdamasi su savimi. Rankos plaikstėsi kaip suglebę vėjo malūno sparnai, o pilkasis dramblys bejėgiškai kabojo suimtas už straublio.

– Brangioji Marija, Dievo Motina! Nemanau, jog ištversiu. Bijau čia būti. Bijau bėgti. Bijau gimdyti. Ir bijau laikyti vaiką čia viduje.

– Alio! – išgirdo jį sakant, – šįkart buvo jis pats, ne telefoninis balsas. Dortė nurijo seiles ir pamėgino prisiminti žodžius, kurių mokėsi. Pradėjo nuo to, jog apsisprendė papasakoti viską, ką žino: kad Bjarnė muša, kad Julija užrakinta ir serga bei nenori priiminėti dvylikos klientų per dieną. Be to, buvo daugiau merginų, su kuriomis ji nesikalbėjo. Ir vaikas… – baigė nežinodama, ar jis suprato.

Iš pradžių vyras nutilo. Paskui pradėjo karštligiškai klausinėti, bet kadangi Dortė nebuvo gerai pasikartojusi žodžių, ji užstrigo.

– Tu negali ten gimdyti, – galiausiai ištarė jis, lyg ji to nežinotų. Jos žodžiai tebuvo vaikiškų kvailysčių raizgalynė. Kuriam laikui stojo tyla, tuomet jis pasakė, jog padės jai ištrūkti. Prieš akis iškilo šviesūs vyro karčiai, kai jis stovėjo palenkęs galvą ir laikė prie ausies telefoną.

– Ačiū! Būk atsargus, kitaip jie mus užmuš! Ir vaiką…

– Paskambinsiu tau, kai rasiu išeitį.

– Ne! Kas nors gali išgirsti! – paskubomis ištarė ji.

Kai įsidėjo telefoną į rankinę, skausmai dingo. Dortė priėjo prie šaldytuvo ir nusprendė pasišildyti pieno. Nesvarbu, kad neturėjo medaus. Tą pačią akimirką papilvę vėl surakino aštrios replės ir sulenkė ją pusiau. Ji nusverdėjo per kambarį ir atsigulė ant sofos. Abiem rankomis stipriai suspaudė pilvą ir giliai įkvėpė.

Netrukus skausmas nurimo, ir Dortė atsinešė stiklinę pieno. Gerdama pajuto šlaunimis srūvantį skystį. Iš pradžių jis buvo šiltas ir pakenčiamas. Paskui pasiekė čiurnas ir ėmė sroventi ant grindų, palikdamas į odą įsmigusias ledines adatas. Replėms ir vėl surakinus ten, viduje, ji padėjo į šalį stiklinę.

Koridoriuje ir ant laiptų buvo tylu. Niekas nėjo pro šalį gatve. Dortė nusinešė rankinę ant sofos ir išsitraukė telefoną, įjungė ir paspaudė Olavo numerį. Valandėlę klausėsi signalo, paskui suprato, kad niekas neatsilieps. Artūro kalėdinė eglutė stovėjo kampe ant kryžmės. Ji juto šaltį. Replės pilve tai suspausdavo, tai atleisdavo. Tarpais buvo visai pakenčiama. Dortė pasikeitė kelnaites ir užsimovė sausas treningines kelnes. Tuomet dar kartą surinko numerį. Laukė. Niekas neatsiliepė. Ji pasidavė ir įsidėjo telefoną į rankinę. Paskui susirangė po pledu ant sofos.

– Beveik visada taip. Kai ko nors prireikia, jų nebūna šalia, – tarė tėtis ir atsisėdo į sulūžusį krėslą jai nespėjus jo įspėti. Tačiau jis nė nesušuko, tiesiog liko sėdėti. – Giliai kvėpuok! Nusiramink! – pridūrė jis.

– Aš negaliu, tėveli! – sudejavo Dortė ir pabandė jį paliesti, bet tėtis sėdėjo toli nuo jos.

– Tiesiog pakalbėkime, kol tai tęsis. Tai yra aš šnekėsiu, o tu gali šaukti, kai nebeištversi. Geras pokalbis gali padėti kalnus nuversti.

– Tėveli, apie tai tu nieko nežinai!

– Žinau tai, kas man rūpi žinoti. Šiaip ar taip, sėdėsiu pas tave, kol nuspręsi pakviesti Sargę arba vėl pamėginsi prisiskambinti Olavui. Beje, ar pagalvojai, kokia iš jo gali būti nauda? Jis juk žurnalistas, o ne pribuvėja.

– Jis pažadėjo padėti man ištrūkti.

– Bet juk Sargė taip pat pažadėjo?

– Julija sako, jog Sargei pranešta, esą vaiką reikia parduoti, kad jie galėtų mane naudoti kaip kekšę.

– Jie negali leisti pradingti vaikui iš ligoninės.

– Aš nežinau… Aš nežinau, ką daryti.

– Ką gi. Tuomet teks laukti, kol jis pakels ragelį, – tarė tėtis ir persibraukė šiek tiek abejodamas per smakrą.

Skausmai pilve nurimo, ir viskas vėl tapo beveik įprasta, taigi ji pabandė dar kartą paskambinti. Veltui. Nusinešė rankinę su telefonu į lovą, atsigulė po antklode ir pamėgino susikaupti.