Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

– Kalinys nebūtinai lieka vienas su savim, – rimtai pasakė Dina.

Slaugytojas pažvelgė į ją stiklinėmis akimis.

– Ar nelauksite daktaro? – paklausė jis.

– Ne, perduok jam linkėjimų ir padėkok!

Miuleriai surengė pokylį Dinos garbei.

Ją supažindino su knygų prekiautoju Urdalu. Neteisinga jį būtų vadinti įžymybe. Tačiau jis buvo tarnavęs pas Henriką Vergelaną10 ir vertęsis prekyba knygomis Lilehameryje, tad visais atžvilgiais priskirtinas gerai draugijai.

Jis užsiėmė senų graudžių liaudies dainų leidyba. Į galinį kambarį pasikviesdavo žvejų ir mokydavo juos melodijų. Tokiu būdu Urdalo dainos tapo plačiai žinomos. Dina taip pat jų mokėjo.

Kol visi laukė pietų, Dina paskambino pianinu, o knygininkas padainavo.

Vyskupas su vyskupiene taip pat buvo pakviesti.

Kai žmonės žiūrėdavo į dideles pilkas vyskupienės akis, jausdavo tarsi kokį praskaidrėjimą. Ponia Henrietė turėjo didelę, drūtą nosį nepaprastai plačiomis šnervėmis. Lūpos priminė neįtemptą lanką. Gili raukšlė tarp burnos ir nosies buvo kupina liūdesio. Tamsūs plaukai, paslėpti po balta skepeta, turėjo nepriekaištingą skyrimą per vidurį. Nerta apykaklaitė buvo vienintelis papuošalas, kurį ji nešiojo, neskaitant vestuvinio žiedo.

Pasak Julijos, visoms moterims ji surasdavo laisvą širdies kertelę nepriklausomai nuo jų kilmės arba rango.

Vyskupienė žvelgė į visus paeiliui. Jos žvilgsnį pajusdavai tarsi vėsios rankos prisilietimą prie karščiuojančios kaktos. Ši moteris nė kiek nesipuikavo vyskupienės titulu. Tačiau jos laikysena prie stalo buvo kupina orumo.

– Dina Grenelv tokia jauna ir jau tiek metų našlauja? – švelniai paklausė vyskupienė ir pati įpylė kavos į Dinos puodelį, tarsi ji būtų visų patarnautoja.

– Taip.

– Ir tenka prižiūrėti svečių namus, jektų ūkį bei daugybę žmonių?

– Taip, – sušnabždėjo Dina. Tas balsas buvo kažkuo ypatingas. Tos akys!

– Tikriausiai sunku?

– Taip…

– Ir nėra kas paremtų?

– Yra.

– Brolis? Tėvas?

– Ne. Reinsneso žmonės.

– Bet nė vieno artimo žmogaus?

– Ne. Tai yra… motušė Karena…

– Dinos mama?

– Ne, anyta.

– Bet tai ne tas pats?

– Ne.

– Tačiau Dina turi Dievą, iškart matau!

Į vyskupienę kreipėsi ponia Julija dėl vienos kaimynės, kuri labai norinti apsilankyti vyskupo namuose, tačiau nedrįstanti ateiti nekviesta.

Senutė pasisuko į Juliją, tuo pat metu – tarsi atsitiktinai – uždėdama delną ant Dinos rankos. Prigludo lengvais vėsiais pirštais.

Diena buvo tarsi dangaus malonė.

Kai vyskupas pažvelgdavo į žmoną, jo didelis platus veidas sušvelnėdavo, o akys bemaž paplūsdavo ašaromis. Tarp jųdviejų nusidriekdavo lengvos gijelės ir pamaži nusėsdavo ant visos likusios draugės.

Dina atsisakė popietinio cigaro ir nieko nepapiktino.

Dar ir kitą dieną joje nebuvo nė ženklo priešgynumo. Bet ji būtų galėjusi išplaukt į Vardėhusą! Užuot tai dariusi, ji alino šeimininko žirgą. Nujojo į salos aukštumas. Ežero krantu. Dundėjo krūmynais ir žemaūgių medžių miškais. Vasaros kvapai dilgino visas jos jusles.

9 lestadianizmas – pietistinis judėjimas, kurio pradininkas 1846 m. buvo Lars Levi Laestadius, labiausiai buvo paplitęs Norvegijos, Švedijos bei Suomijos šiaurėje.

10 Henrik Wergeland (1808–1845) – norvegų literatūros klasikas.

15 skyrius

MANE RADO PANAKTINIAI, KURIE SERGI MIESTĄ. AR NEMATĖTE TO, KURĮ MANO SIELA MYLI?

PRAĖJUS TRUPUTĮ PRO JUOS, AŠ RADAU TĄ, KURĮ MANO SIELA MYLI. AŠ PAGAVAU JĮ IR NEPALEISIU, KOLEI NEĮSIVESIU JO Į MANO MOTINOS NAMUS IR Į MANO GIMDYTOJOS KAMBARĖLĮ.

(Gg 3, 3–4)

Tą dieną, kai Miuleris surado, kas paima Diną į Vardėhusą, įsisiautėjo smarkus pietvakaris. Įlanka virte užvirė.

Laivai, kurie šiaip jau nesiruošė sukti į Tromsę, buvo priversti ieškoti uosto. Vienas po kito. Uoste buvo taip tiršta stiebų, kad laivais būtum galėjęs toli nušokuoti nesušlapdamas kojų. Jei ne lietus!

Viename rusų laive atsirado žmogus, kuris panoro būti išleidžiamas į krantą Tromsėje. Šiaip jis keliavo su reikalais toliau.

Norėdamas išvengti ankštos nakvynės su jūreiviais, jis apsistojo Liudvigseno viešbutyje. Buvo su plačiakrašte veltine skrybėle ir odinėmis kelnėmis. Įsikūręs ir pranešęs, jog su niekuo nepageidauja dalintis kambariu, išėjo į vaistinę nusipirkti ko nors pirštui, kuris supūliavo kelionės iš Vardės metu.

Jis stovėjo šalia prekystalio laukdamas, kol jį aptarnaus, kai durų varpelis pranešė apie naują klientą. Neatsigrįždamas jis sumojo, kad tai sijonuota žmogysta.

Lietus buvo paliovęs, tačiau pro atviras duris plūstelėjo vėjas ir nušlavė jam nuo galvos skrybėlę.

Tai atsitiko 1855 metų liepos 13 dieną, praėjus trim dienoms po to, kai Dina, sėdėdama prie Miulerio pietų stalo, pamatė, kas yra meilė.

Galbūt vyskupienės palaiminimui išsipildyti reikėjo būtent trijų dienų? Šiaip ar taip, ji pakėlė nuo žemės Levo skrybėlę ir vartė ją rankoje apžiūrinėdama su karštligišku susidomėjimu.

Atlėkęs vaistininkas užtrenkė jai už nugaros duris. Viduje, pamišęs iš piktumo, neritmingai tilindžiavo varpelis. Levo akys zigzagu kilo aukštyn Dinos apsiaustu ir kūnu. Tarsi jis nedrįstų iškart pažvelgti jai į veidą.

Jie vienu metu įkvėpė oro ir tą pačią akimirką įbedė į viens antrą akis. Abu taip ir sustingo per du žingsnius nuo vienas kito.

Ji – su jo skrybėle lyg kokiu įspėjimo ženklu rankoje. Jis – tokia veido išraiška, lyg pamatęs skrendantį arklį. Tik tada, kai vaistininkas ištarė: „Prašom!“, Dina atgavo žadą. Ji juokėsi. Skambiu, nevaržomu juoku.

– Štai skrybėlė! Prašom!

Randas buvo panašus į blyškią jaunatį rusvame danguje. Jis padavė jai ranką. Tada jie nebematė nieko aplinkui. Jo pirštai buvo šalti. Bet ji perbraukė smiliumi jo riešą.

Jie išėjo į vėtrą, nenupirkę nei motušei Karenai lašų, nei tvarsčio su jodu Levo pirštui. Paslaugusis vaistininkas stovėjo prasižiojęs už prekystalio ir girdėjo durų varpelį išlydint juos lauk.

Jie ėjo palei griovius, pilnus purvo. Kelio darbininkai žemutinėje gatvės dalyje klojo šaligatvį.

Iš pradžių abu tylėjo. Jis paėmė jos ranką ir tvirtai suspaudė sau po paranke. Galų gale prabilo. Savo žemu savitu balsu, kurio toks gražus tembras. Jis taip aiškiai tardavo žodžius. Bet visada kažką nutylėdavo.

Vienoj vietoj ji slystelėjo klampynėje. Jis turėjo įtempti jėgas, kad neleistų jai nugriūti. Prisitraukė ją prie savęs. Jos sijonai šlavė purvą, nes ranka ji laikė skrybėlaitę, užuot pasikėlusi sijonus.

Jis to nepastebėjo. Tik išsiblaškiusiu žvilgsniu žiūrėjo, kaip purvas graibsto jos sijono padurkus, vis godžiau ir godžiau sulig kiekvienu žingsniu.

Jie kilo aukštyn į kalnus. Kol baigėsi miestas ir purvas, o jų vietoje atsivėrė pievos ir beržynas. Jie ėjo prilaikydami savo skrybėles. Kol Dina paleido savąją skristi pavėjui. Jis šoko vytis. Bet turėjo numoti ranka. Jie matė ją plazdančiais kaspinais skrendant į salos šiaurę. Tai buvo nuostabus reginys.

Jis užvožė jai ant galvos savo didelę juodą skrybėlę ir užsmaukė ant akių.

Miestas tįsojo apačioje, bet ji jo nematė. Nes Levo lūpos buvo rausvos, su rudu išopėjusiu apvadu. Jas nusvilino saulė.

Ji stabtelėjo ir pridėjo ranką jam prie lūpų. Pirštais iš lėto perbraukė žaizdotą vietą.

Jis užsimerkė abiem rankom tebelaikydamas skrybėlę ant jos galvos.

– Be galo dėkinga tau už siuntinį, kurį praeitą pavasarį atgabeno rusų laivas! – pasakė ji.