Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Du tarnai ir viena tarnaitė įslinkdvo ir išslinkdavo papildydami lėkštes ar pakeisdami tuščius butelius.

Dina padelsė tarpduryje, kiek buvo būtina. Kapitonas atsistojo ir pakvietė prie stalo.

Ji leidosi nuvedama. Puse galvos aukštesnė už daugumą vyrų. Jie pakilo iš vietų kaip po komandos „ramiai“ ir stovėdami laukė, kol ji atsisės.

Ji neskubėjo. Šalia buvo Jakobas ir šnabždėjo, kaip reikia elgtis. Žiūrėdama į akis, ji visiems iš eilės padavė ranką.

Danas suglebusiu veidu prisistatė grafo titulu ir nenorėjo paleisti jos rankos. Jis jau buvo aiškiai pasivaišinęs iš butelių ant stalo.

Šalia ant kėdės įspūdingai kūpsojo dano kailiniai, be to, jis vežėsi tarną.

Dina pasakė, kad turėtų būti šilta su tokia apranga šiuo metų laiku.

Tačiau danas atsakė, jog plaukdamas tolimon šiaurėn gali sulaukti bet kokio oro. Per stebėtinai trumpą laiką jis sugebėjo papasakoti, jog buvo filologijos mokslų daktaras ir „Kopenhagos literatūrinės draugijos“ narys. Jo manymu, Norlano žmonės esą draugiški ir ne tokie vulgarūs, kaip jis baiminęsis. Tačiau tik nedaugelis moka angliškai.

Jis be paliovos gestikuliavo, tad visi spėjo pamatyti jo žiedus.

Dinos kakta panėšėjo į ką tik išartą bulvių lauką, tačiau vyriškio, kuris vis dar tebelaikė jos ranką, tai nė kiek netrikdė.

Galiausiai ji ištrūko, nes pagyvenęs žmogus, kurio veido spalva buvo kaip berniuko, žaidusio visą dieną speige, padavė jai ranką ir nusilenkė.

Jis buvo neaukštas, tvirtai sudėtas ir šnekėjo vokiškai. Prisistatė kaip kamerheras bei menininkas ir mostelėjo galva į eskizų bloknotą, gulintį šalia ant kėdės. Visą likusį vakarą, kad ir su kuo šnekėtų, jis akies krašteliu stebėjo Diną. Tuomet jis labiau panėšėjo į žvairaakį pirklį iš Hamburgo. Vėliau pasirodė, jog tai buvo netoli tiesos.

Prie stalo taip pat sėdėjo anglas žvejys, gaudantis lašišas. Iš tikrųjų jis vertėsi maklerio amatu. Tačiau pasakojo, kad nemažai keliaująs.

Dina pasakė, kad jei teisingai supratusi, Anglijoje priimta daug keliauti. Nes anglą galima sutikti bet kurioje pakrantės vietoje.

Kapitonas išvertė. Makleris sukrizeno ir linktelėjo. Jis sėdėjo kreivai šypsodamasis, kol kiti ponai pagal visas to meno taisykles flirtavo su Dina.

Po to prasidėjo vakarienė.

Aš esu Dina. Jaučiu drabužių klostes. Visas siūles. Visas kūno ertmes. Jaučiu skeleto tvirtybę ir odos stangrumą. Jaučiu kiekvieno galvos plaukelio ilgį. Kaip seniai plaukiau tolyn nuo Reinsneso! Aš prisitraukiu jūrą. Nešuosi Jertrūdą per vėją ir anglių suodžius!

Didžiąją vakarienės laiko dalį visi vyriškiai sėdėjo pasisukę į Diną. Pokalbis nebuvo rišlus. Tačiau visi iš paskutiniųjų stengėsi jį sekti.

Kilmingasis danas su visais savo titulais greitai išėjo iš rikiuotės. Jis paprasčiausiai užsnūdo. Fogtas paklausė Diną, ar pašalinti vyriškį nuo stalo.

– Miegantys vyrai retai pridirba eibių, – atsakė Dina.

Ponai lengviau atsikvėpė, kad dama taip laisvai žiūri į panašius nuotykius. Tad galima nevaržomai šnekučiuotis toliau.

Kapitonas ėmė pasakoti apie Tromsę. Miestas judrus – ir bet kokiam skoniui.

– Gražiausia – palei visą pakrantę, – pasakė jis. – Poną Holstą, britų vicekonsulą, išties verta aplankyti! Tas Holstas – tai ne koks vargšas, – užtikrintai pridūrė jis. – Jam priklauso slėnis kitoje įlankos pusėje…

Visi įdėmiai klausėsi, ką verta aplankyti atvykus į Tromsę.

– Kai kurie pirkliai turi angliškų laikraščių, – kalbėjo jis toliau, kreipdamasis į anglą maklerį. – O Liudvigseno viešbučiui ištaigų netrūksta, tikrai ne. Ten yra ir biliardinė! – pridūrė jis ir linktelėjo kitiems, kuriems nelemta pakliūti į britų vicekonsulo namus.

– Liudvigsenas, be to, yra kapitonas ir kalba angliškai, – pasakojo jis, vėlgi pirmenybę teikdamas anglui.

Kiti į tai reagavo mandagiai, bet ėmė tyliai šnekučiuotis.

Daną pažadino kumštelėjimas į ranką. Susigėdęs jis apsižvalgė ir ėmė teisintis, kad iš ryto labai anksti kėlęsis. Mat jį pažadinusi naktinė saulė.

Dina pasakė, jog tai greičiausiai buvusi ankstyva ryto saulė. Tačiau danas atkakliai tvirtino, kad ten buvusi tikrų tikriausia naktinė saulė. Ir laikrodis rodęs tik ketvirtą valandą ryto, o pasaulis atrodęs nuostabiai su žėrinčia ramia jūra ir salomis, atsispindinčiomis vandenyje. Į sveikatą!

Visi pakėlė stiklus ir linktelėjo.

Aš esu Dina. Šiąnakt turiu juos lovoje. Visus iš karto. Levas arčiausiai. Bet Tomas prisėlina prie mano šono ir nori jį nustumti. Aš guliu išskėstomis kojomis ir į šalis atmetusi rankas. Aš neliečiu jų. Jie iš voratinklių ir pelenų.

Jakobas toks drėgnas, kad aš imu žvarbti. Andersas guli susirietęs į kamuolį ir šildosi mano plaukuose. Jis tūno visiškai tyliai. Vis tiek jaučiu, kaip jo kieti klubai skaudžiai spaudžia man ausį.

Johanas atsuko man nugarą, bet iriasi vis artyn. Galiausiai mes turime bendrą odą ir rankas. Jis įsikniaubia veidu į Levą ir nenori žiūrėti į mane.

Kol kiti guli su manimi, Andersas dedasi paukščiu, susisukusiu lizdą mano plaukuose. Jo kvėpavimas tėra vos girdimas ošimas.

Levas toks neramus. Matyt, jis vėl nori pasprukti. Aš nustveriu jį. Tvirtai sugriebiu už krūtinės plaukų.

Tuomet jis nuverčia kitus į šoną ir atsigula ant manęs tarsi dangtis. Jo kūno ritmas keliauja mano kraujagyslėmis ratu. Persiduoda lovai. Taip stipriai, kad Andersas iškrenta iš plaukų, o kiti nuvysta lyg rožių žiedlapiai vazoje. Jie be garso sukrenta ant grindų.

Iš Levo kaip iš vargonų plūsta muzika. Kyla ir smenga. Jo balsas nusileidžia ant mano odos lyg vėjo dvelksmas. Skverbiasi pro poras vidun į skeletą. Aš nepajėgiu gintis.

Priešais altorių stovi pastorius, o visos medinės skulptūros bei paveikslai užspeičia mane viduje – su Levu. Vargonuose. Gaudžia variniai varpai.

Tada iš jūros pateka saulė. Kyla migla. O mes virstame pūslėtaisiais dumbliais pakrantėje. Kurie želia ant uolų ir bažnyčios mūro. Skverbiasi vidun pro aukštus langus ir visus plyšius.

Mes tebekybom ore – ir esam gyvi. Galiausiai iš mūsų telieka spalva. Rusvai raudona. Žemė ir geležis.

Tuomet mes atsiduriam Jertrūdos glėbyje.

14 skyrius

DAUG VANDENŲ NEGALI UŽGESINTI MEILĖS, NĖ UPĖS NEPASKANDINS JOS. JEI ŽMOGUS DUOTŲ UŽ MEILĘ VISĄ SAVO NAMŲ LOBĮ, LYG NIEKU LAIKYTŲ JĮ.

(Gg 8, 7)

Dina gerai prisitvirtino skrybėlę smeigtukais, nes Tromsės įlankoje pūtė stiprokas vėjas. Liemenį ji susiveržė tik tiek, kad galėtų netrukdomai kvėpuoti, užtat gerokai pasikėlė krūtinę, kad ji, atsiradus keblumų, galėtų pataisyti nepalankiai krypstančias derybas.

Valandėlę ji pastovėjo priešais nedidelį veidrodį kajutėje.

Po to nuėjo ant denio ir atsisveikino su bendrakeleiviais ir jūrų karininkais.

Vienas jūreivis išlydėjo ją į krantą, nešdamas jos didelius kelioninius krepšius. Porą kartų ji atsigrįžo, tarsi norėdama padėti liesokam jūreiviui.

Dabar viskas priklausė nuo skaičių, apsukrumo ir takto. Skaičiais pramušta galva moteriškame kūne grėsė matu bet kuriam, nesugebančiam to numatyti.

Dienos, praleistos Bergene ir Tronjeme, nenuėjo veltui. Jos galva buvo prikimšta įvairiausių gudrybių lyg padrikų užrašų. Tereikėjo juos surūšiuoti ir surasti tarpusavio ryšius.

– Verslo reikaluose niekada nešnekėk daugiau, nei būtina. Jei neturi ko pasakyti, duok žodį priešininkui. Anksčiau ar vėliau jis ką nors neatsargiai leptelės.