Хербьёрг Вассму - Dinos knyga

Daug kas iš Archangelsko gabeno grūdus, ir jiems neblogai sekėsi. Naudinga buvo pradėti nuo senų biznio partnerių. Svarbu tik padaryti pradžią.

Jis buvo įsitikinęs, kad Dina tai sugebės geriau už jį. Jai tik reikią prilaikyti savo aštrų liežuvį. Tromsės pirkliai greičiau išsiaiškinsią jos žodžių prasmę nei bergeniečiai. Tai ji privalanti atsiminti.

Geresnės dingsties nebūtum nė sugalvojęs. Apie tai, kad ji rengiasi į pačią šiaurę, į Vardėhusą, ji niekam nesakė. Tai žinojo tik motušė Karena. Kokiu būdu iš Hamerfesto reikės nusigauti į Vardėhusą, ji neišmanė. Tačiau pakrante į rytų pusę visuomet plaukdavo koks nors laivas.

Tai, kad Dina mokėjo Andersui procentus nuo krovinio į Bergeną ir dar leido jam užsiimti nuosava prekyba rąstais, kuriuos jis plukdydavo iš Namsoso, sukėlė daugybę svarstymų ir nemažai pavydo.

Ar galėjo tarp jų būti kas nors, apie ką niekas nežinojo? Ir kas nepakęstų šviesos?

Apkalboms nebuvo galo. Ypač po to, kai Andersą apsuko vienas prekiautojas rąstais iš Namsoso ir Dina jam padengė nuostolius. Jis užmokėjo už rąstus, kuriuos parsiplukdė praeitą pavasarį nežinodamas, kad pirklys buvo bankrutavęs ir pardavinėjo jam nepriklausančius rąstus. Savo pretenzijas į medieną pareiškė ir naujasis savininkas. Kadangi nebuvo sandėrio liudininkų, nieko kito neliko, kaip tik sumokėti dar kartą.

Ši istorija buvo nelyginant šiltas karvės blynas pavasarį. Aplinkui bimbė musės. Žmonės sudėjo į ją visą savo fantaziją.

Turi būti kažkas ypatinga, jei jau Dina Grenelv, kuri tokia šykšti biznio reikaluose, ėmė ir pasidalino nuostolius su savo škiperiu. Negana to, ji surašė testamentą, atiduodama jam savo geriausią jektą.

Negražios paskalos pasiekė motušės Karenos ausis. Senoji pasišaukė Diną ir grąžydama rankas paklausė, ką reiškia tie gandai.

– O jeigu ir taip? Jei yra kažkas ypatinga. Koks kam reikalas?

Tačiau motušė Karena nenusiramino.

– Ar Dina iš tikrųjų galvoja tekėti už Anderso?

Dina net krūptelėjo.

– Motušė Karena nori, kad aš tekėčiau už dviejų vyrų? Tu gi davei man palaiminimą, kad važiuočiau ir surasčiau Levą?

– Matai, niekad nesupaisysi, ką žmonės šneka, todėl aš ir klausiu.

– Lai žmonės kalba, jeigu neturi ko daugiau veikti.

Tačiau mintis buvo įvardinta. Mintis apie Andersą, kaip Reinsneso šeimininką.

Dina susirado siją, kur kažkada tabalavo Nylsas, ir iššaukė jį.

Jis buvo baikštus ir nepaliaujamai teisinosi. Bet ji nesiklausė. Tik vėl pakabino jį į kilpą ir stumtelėjo taip, kad jis ėmė siūbuoti tarsi švytuoklė be laikrodžio.

Priminė jam, kad jis nėra saugus, nors ir negyvena Reinsnese. Nes jo pomirtinė šlovė jos rankose. Prieš eidama gulti ji davė jam suprasti, kad jeigu nesiliaus skleidęs visokių gandų, ji taip ir padarysianti. Ištekėsianti už Anderso. Visiškai viešai ir su didelėmis iškilmėmis.

O Nylsas tapo glebus ir abejingas, kol galiausiai išnyko.

Jeigu Andersas ir girdėjo tas apkalbas, dirbo lyg niekur nieko savo darbą, ir iš pažiūros jo ramybės netemdė joks debesėlis. Jis patarė jai, į ką geriausia kreiptis dėl miltų pirkimo, ir išvardijo tuos, su kuriais jokiu būdu nereikia sudarinėti sandėrių. Kartu su ja palinkdavo prie prekių ir kainų sąrašų. Nepastebėdamas liesdavo jos ranką.

Jie aptarinėjo, su kokiomis rusiškų miltų kainomis galima sutikti, kad krautuvėje nereikėtų užsiplėšti pašėlusių kainų, norint išvengti nuostolio. Arba kokį kiekį verta pasilikti sandėlyje pavasario sunkmečiui.

Delnais jis braukėsi vešlius apyšviesius plaukus ir tarpais imdavo energingai kinkuoti galva, kad žodžiai skambėtų įtaigiau. Plačiai atmerktos akys spindėjo. Jis atrodė taip, tarsi ką tik būtų priėjęs Šv. Komunijos ir gavęs visišką nuodėmių atleidimą.

Kai jiedu buvo bebaigią ir Dina abiem atnešė po šlakelį romo, ji be užuolankų paklausė, ar jis girdėjęs sklindančius gandus.

Jis plačiai nusišypsojo.

– Aš girdėjau, kad žmonės iš Stranstedo ir aplinkinių sodybų bando apvesdinti Reinsneso senbernį. Bet tai ne naujiena.

– Ir ką tu jiems atsakai?

– Stengiuosi, kad nereikėtų nieko atsakinėti.

– Nuleidi tam kartui pro ausis?

Jis nustebęs pažvelgė į ją. Tuomet be žodžių užvertė apskaitos knygą.

– Tau patinka tokie gandai? – po valandėlės paklausė ji.

– Ne, – galiausiai atsakė jis. – Bet nemanau, kad dėl to reikėtų liūdėti.

Jis pažvelgė į ją šelmišku žvilgsniu. Tuomet ji atlyžo. Jiedu nusijuokė. Vis dar kvatodami susidaužė taurelėmis. Tačiau sunku buvo nuduoti, kad pokalbio nė būti nebuvę.

– „Princas Gustavas“ atrodo kaip boba, – iškošė pro dantis Benjaminas ir sugniaužė delnais kelnių petnešas, kaip matė darant Andersą.

– Tai tik pirmagalio drožinys, o ne tikrasis princas Gustavas, – paaiškino Hana ir smalsi kaip šermuonėlis ištiesė kakliuką, kad nepražiopsotų nieko, kas vyksta.

Ji norėjo sulaikyti Benjaminą, bet tas ištrūko ir nuskuodė prie Dinos, kuri stovėjo prieplaukoje, apsitaisiusi kelioniniais rūbais.

– „Princas Gustavas“ – boba! Tu plauksi boba?! – tūžmingai riktelėjo jis Dinai ir paspyrė akmenį taip, kad jis pralėkė pro pat Stinės galvą.

Dina nieko neatsakė.

Jis nenurimo, nors aplinkui buvo daug ją išlydinčių žmonių.

– Ar ir dabar grįši namo kaip kokia klipata? – piktai išrėžė jis.

– Nutilk, – tyliai pratarė ji su nieko gero nežadančiu draugiškumu.

– Anąkart grįžus namo kelias savaites išgulėjai lovoje.

Dabar jis jau negalėjo sulaikyti verksmo.

– Šį kartą taip nebus.

– Iš kur tu žinai?

– Žinau!

Jis puolė prie jos nenumaldomai kūkčiodamas.

– Benjaminas per daug triukšmauja! – pasakė ji ir suėmė jį už sprando.

– Kodėl tu ten plauki? – širdo jis. – Motušė Karena sako, kad ten ištisus metus žiema. Ir nieko daugiau nėra, išskyrus kirų mėšlą ir klyksmą, – triumfuodamas pareiškė jis.

– Todėl, kad man reikia! Ir noriu!

– Bet aš nenoriu!

– Aš supratau.

Jis tampė ir tąsė ją, verkė ir siuto, kol ji įlipo į valtį, o Tomas įrėmė į uolą irklą ir atsistūmė.

– Tas vaikas nebijo rodyti savo jausmų, – pasakė ji Tomui.

– Jis nori, kad jo mama būtų namie, – tarė Tomas ir nusuko akis į šalį.

– Atrodo, kad taip.

Dina prilaikė ranka skrybėlę, kol jis ilgais, stipriais yriais irklavo prieš vėją, artėdamas garlaivio link.

– Tu pasirūpinsi viskuo? – paklausė ji draugiškai. Tarsi tolimą pažįstamą, kurį ji priversta prašyti paslaugos.

– Kaip nors išsiversime. Bet nelengva bus, kai Andersas išvyks į Bergeną ir tu dingsti. Daug žmonių reiks prižiūrėti… per šienapjūtę ir…

– Bet tu ir anksčiau pajėgdavai, – pasakė ji.

– Taip, – tarstelėjo jis.

– Aš pasikliauju tavimi. Gerai prižiūrėk žirgą, – netikėtai pridūrė ji. – Pajodyk retkarčiais.

– Tas šelmis nesileidžia jodomas niekieno kito, kaip tik Dinos.

Ji neatsakė.

– Ar tik ne motušė Karena sėdi salės lange? – paklausė ji ir pamojavo į dvaro pusę.

Pūkščiantis, dūmais springstantis laivas buvo pavadintas „Princu Gustavu“ princo įpėdinio Oskaro jauniausiojo sūnaus garbei. Todėl laivo priekį ir puošė išpūstažandė figūra. Nelabai prašmatni, tačiau iš tolo matoma. Princo vardas buvo užrašytas ant mentračių. Dailiomis raidėmis, su karūna viršuje.

Ėmė suktis ratai. Krante sutartinai į orą pakilo kepurės ir nosinaitės. Iš visų pusių erzėjo balsai. Dina pakėlė balta pirštinaite apmautą ranką.